Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. M. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė

R. M. 2014-05-15 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2014-05-15 12.30 val. Šilutės m., Lietuvininkų g., vairavo automobilį VOLKSWAGEN SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai teisė vairuoti jam atimta. Tuo R. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 14 p. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 128 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog R. M. kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą įrodyta.

Remiantis bylos duomenimis matyti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigia, kad jis automobilio nevairavo, automobilį vairavo jo sutuoktinė, jis tik automobilių stovėjimo aikštelėje perstatė žmonos pastatytą automobilį, kadangi jis trukdė pravažiuoti kitai transporto priemonei. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) 2 straipsnio 66 dalyje nurodyta, kad vairuotojas – asmuo, vairuojantis transporto priemonę. Kaip matyti iš paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimo, jis neneigia, kad automobilių stovėjimo aikštelėje perstatinėjo automobilį į kitą vietą (b. l. 4). Iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų nustatyta, jog jie automobilių stovėjimo aikštelėje pamatė, kad automobilio vairuotojas keletą kartų važiuodamas pirmyn ir atgal bandė pastatyti automobilį, tai sukėlė jiems įtarimą, priėjus prie vairuotojo, paaiškėjo, jog automobilį vairavo R. M., kuris nepateikė vairuotojo pažymėjimo (b. l. 7, 8). Taigi šie duomenys patvirtina, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo vairavo automobilį, ir tai, ar jis tik perstatinėjo automobilį ar jį vairavo tik trumpą laiką, nepaneigė paties vairavimo fakto.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui teisė vairuoti transporto priemones atimta, todėl jam pagrįstai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 128 straipsnio 2 dalyje, kuriame numatyta, kad transporto priemonių vairavimas, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones, užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio penkių šimtų iki dviejų tūkstančių penkių šimtų litų arba administracinį areštą. Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymų pirmosios instancijos teisme bei apeliacinio skundo matyti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigia, kad pažeidimą jis padarė dėl būtinojo reikalingumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ATPK 17 straipsnyje numatyta, jog administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris, kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Tačiau atkreipia dėmesį, jog pagal suformuotą teismų praktiką tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas, t. y. gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; gręsiantis pavojus turi būti realus; gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Be to, būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik esant visoms sąlygoms. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu bei atsižvelgęs į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju nė viena iš minėtų teisėto būtinojo reikalingumo sąlygų neegzistuoja. Nors apeliantas teigia, kad jam teko perstatyti žmonos pastatytą automobilį, kadangi ji trukdė išvažiuoti kitai transporto priemonei ir šios transporto priemonės vairuotojas grasinimais liepė patraukti automobilį, todėl jis, matydamas akivaizdžiai agresyviai ir piktai nusiteikusį asmenį, nutarė patraukti jų automobilį, kad būtų išvengta viešosios tvarkos pažeidimo, tačiau tokie apelianto teiginiai yra niekuo nepagrįsti. Visų pirma, pažymėtina, jog neaišku, kokio viešosios tvarkos pažeidimo siekė išvengti administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, koks realus pavojus kilo, kurio siekdamas išvengti administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo padarė pažeidimą. Apeliantas nurodo, kad jam agresyvus ir piktai nusiteikęs vairuotojas liepė patraukti automobilį, todėl buvo grėsmė jo sveikatai, nuosavybei, tačiau byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių tokius apelianto argumentus. Iš liudytojo L. L. parodymų nustatyta, kad jis matė, kaip automobilių stovėjimo aikštelėje R. M. žmona pastatė automobilį, išlipo iš jo ir nubėgo į vaistinę, o R. M. liko sėdėti automobilyje. Į aikštelę atvyko kitas automobilis, kurio vairuotojas pypino, kad būtų patrauktas automobilis, jaunuolis buvo išlipęs, skėsčiojo rankomis, R. M. persėdo į vairuotojo vietą ir patraukė automobilį (b. l. 37). Iš šių liudytojo parodymų matyti, kad galimai pastatytas automobilis trukdė kitai transporto priemonei, tačiau nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad apeliantui buvo iškilusi kokia grėsmė, realus pavojus, nes vien tai, kad atvažiavusio automobilio vairuotojas pyko, jog negali pravažiuoti, negali būti vertinama, kad buvo sukelta reali grėsmė apelianto sveikatai ar nuosavybei. Be to, nei pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, nei liudytojas nenurodė, kad R. M. buvo išlipęs iš automobilio, kad paaiškintų, jog neturi teisės vairuoti ir negali patraukti automobilio, o tik susidarė įspūdį, jog dėl to, kad nepatrauks automobilio, jam grės kažkoks pavojus. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnai A. B. ir D. M., teismo posėdyje apklausti kaip liudytojai, parodė, jog R. M. neminėjo jokių ypatingų aplinkybių, dėl ko jis vairavo automobilį, jis tik nurodė, kad norėjo perstatyti automobilį. Be to, policijos pareigūnas A. B. teismo posėdyje parodė, kad nepastebėjo, jog pažeidėjo automobilis kažkam trukdė. Taigi atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, pagrįstai darytina išvada, jog būtinojo reikalingumo sąlygos nagrinėjamu atveju neegzistuoja ir apelianto nurodomos aplinkybės nepašalinta padarytos veikos priešingumo teisei. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, jog R. M. paaiškinimai kelia abejonių, nes R. M., užrakinęs automobilį, išvyko į policiją, net nebandydamas pranešti žmonai apie įvykusį incidentą, nors žmona, jo teigimu, buvo vaistinėje už kelių metrų, ji neturėjo automobilio raktelių ir vaikui skubiai reikėjo parvežti vaistų. Taigi esant tokiai situacija bet kuris ne tik rūpestingas tėvas, bet ir atsakingas žmogus būtų pagalvojęs, jog reikia pranešti sutuoktinei apie įvykusią situaciją, juo labiau kad, kaip pats apeliantas nurodo, labai skubėjo pirkti sergančiam vaikui vaistų, tačiau žmoną paliko neperduodamas jai net automobilio raktelio.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apeliaciniu skundu taip pat prašo taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir skirti mažesnę nei įstatymo numatytą nuobaudą arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama neperžengiant norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, ribų, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Tačiau pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Būtent ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatytą sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Be to, kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011,2AT-7-4-2013).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindų būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas bei skirti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui švelnesnę nuobaudą. Iš pažymos apie asmens baustumą matyti, jog pažeidimą administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo padarė turėdamas galiojančią nuobaudą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors, apelianto manymu, išskirtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą skirti švelnesnę nuobaudą, laikytina pati įvykio situacija, jos padariniai bei tai, kad formalus pažeidimas buvo pakankamai mažareikšmis, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais, nes, kaip jau minėta, byloje nenustatyta, kad pažeidimas buvo padarytas dėl būtinojo reikalingumo. Dėl apelianto teiginių, jog pažeidimas buvo formalus, pažymėtina, kad asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir jų laikytis yra privaloma, todėl tai, kad, apelianto manymu, pažeidimas buvo mažareikšmis, nesudaro pagrindo švelninti paskirtą nuobaudą. Be to, kaip jau minėta, administracinės nuobaudos tikslas yra ne tik nubausti pažeidėją, bet ir siekis auklėti, kad jis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog paskirta administracinė nuobauda užtikrins nuobaudos tikslus (ATPK 20 str.).

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nutarimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimą ir R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.