Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2A-374-370/2011

Teisėjas V. Gasiūnas Procesinio sprendimo kategorija 75.4.3; 75.6.1; 78.2.1;

2011 m. birželio 2 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Virginijos Nijolės Griškevičienės, sekretoriaujant Jelenai Ušakovai, dalyvaujant ieškovui A. P., jo atstovams advokatams Pranui Makauskui, Vilmai Gečaitei, atsakovei D. P., jos atstovei V. S., trečiojo asmens B. P. atstovui Modestui Erikui Polikauskui, atsakovės ir trečiojo asmens B. P. advokatei Jovitai Usonytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-3-669/2010 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei D. P. dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo, išlaikymo atsakovei priteisimo, kreditorinių įsipareigojimų paskirstymo ir bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo bei atsakovės D. P. priešieškinį ieškovui A. P. su tais pačiais priešieškinio reikalavimais, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų „Swedbank“, AB, B. P., išvadą teikianti institucija Plungės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, pagal trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimai AB „LESTO“ ieškinį ieškovui ir atsakovei dėl skolos priteisimo bei ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2010-09-17 sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Taip pat ieškovas prašo išdėstyti teismo sprendimo dalį, kuria iš jo priteistas išlaikymas nepilnametei dukrai (t. 12, b. l. 2, b. l. 153–156).

Atsiliepimuose į vienas kito apeliacinius skundus ieškovas ir atsakovė prašo priešingos šalies skundų netenkinti iš esmės savo apeliacinių skundų motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje nustatyta, kad šalys 1990-09-27 sudarė santuoką. Santuokoje 1991-06-02 gimė sūnus B. P., ir 1994-10-16 dukra R. P.

Dėl šalių kaltės dėl santuokos iširimo ir kaltės klausimo pasekmių.

Tiek ieškovas, tiek atsakovė nurodo jų santuoką iširus 2001 m. pradžioje, todėl šalių kaltės dėl santuokos iširimo klausimo išsprendimui reikšmingos tik tos aplinkybės, kurios buvo iki faktinio santuokos iširimo. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas šį klausimą teisingai įvertino aplinkybę, kad šalių santuoka iširo 2001 m., ir tuo remdamasis padarė teisingą išvadą dėl šalių kaltės, su ja teisėjų kolegija sutinka. Tiek priešieškinyje, tiek apeliaciniame skunde atsakovė įrodinėdama ieškovo kaltę remiasi aplinkybėmis, kurios atsirado jau po santuokos iširimo, jokių ieškovo kaltę galinčių patvirtinti faktinių aplinkybių egzistavimo iki šalių pripažinto santuokos iširimo momento atsakovė neįrodė. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, kad atsakovė su vaikais ketverius metu po santuokos iširimo gyveno santuokos metu įgytame name, ieškovas 2001–2003 metais mokėjo už vaikų mokslą, organizavo jų poilsį – 2003 ir 2004 m. vyko į keliones užsienin. Šios aplinkybės paneigia atsakovės teiginius, kad ieškovas nesirūpino šeima. Vien aplinkybė, kad ieškovas fiziškai išsikėlė gyventi kitur, negali būti vienareikšmiškai laikytina ieškovo kaltės dėl santuokos iširimo įrodymu, turint omeny šalių pripažintus tarpusavio konfliktinius santykius ir jų neigiamą įtaką vaikams. Atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų dėl atsakovės kaltės, todėl nepagrįstai pripažino šalių santuoką iširus dėl abiejų sutuoktinių kaltės. CK 3.61 str. prasme aplinkybė, kad viena šalis neįrodo santuoką iširus dėl kito sutuoktinio kaltės, yra pagrindas pripažinti santuoką iširus dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Kadangi atsakovės reikalavimas atlyginti neturtinę žalą buvo grindžiamas ieškovo kalte dėl santuokos iširimo, nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos nėra teisinio pagrindo (CK 3.70 str. 2 d.).

Dėl vaikų išlaikymo.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino išlaikymo klausimui reikšmingas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė išlaidų, viršijančių 800 Lt sumą būtinumo. Kita vertus, sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, reikšmingos yra ne tik vaiko poreikius ir jo vystymosi sąlygas atskleidžiančios aplinkybės, bet ir tėvų turtinė padėtis (CK 3.192 str. 2 d.), t. y. jei tėvų turtinė padėtis leidžia, vaikams turi būti teikiamas proporcingai didesnis išlaikymas, o ne vien tik konkrečių būtinų poreikių tenkinimui. Ieškovas yra verslininkas, gauna tantjemas, dividendus, asmeninės nuosavybės teise turi ne vieną nekilnojamojo turto objektą, jo finansinės galimybės leidžia investuoti į pakankamai didelės vertės iš dalies Europos Sąjungos lėšomis finansuojamus projektus, todėl vien darbo užmokestis savoje įmonėje nelaikytinas esminiu įrodymu apie atsakovo gaunamas pajamas ar turtinę padėtį. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų viseto darytina išvada, kad ieškovas turi visas galimybes dukrai teikti teismo priteisto dydžio išlaikymą. Atsakovė teisingai pažymi, kad aplinkybė, jog ieškovo motina savo turtu laiduoja už ieškovo prievoles, paneigia ieškovo nurodomą aplinkybę, kad jo motina reikalinga išlaikymo. Be to, ieškovo nurodoma aplinkybė, kad jis teikia išlaikymą pilnamečiam sūnui, tik patvirtina, kad jis turi galimybę teikti didesnį išlaikymą dukrai, nes išlaikymas sūnui nėra priteistas.

Teisėjų kolegija anksčiau išdėstytų motyvų (kad ieškovas po santuokos iširimo 2001 m. teikė vaikams išlaikymą mokėdamas už mokslą, laisvalaikį ir kt.) pagrindu sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti išlaikymą šalių nepilnametei dukrai nuo atsakovės kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2002-09-24, todėl šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais išlaikymo priteisimo šalių sūnui klausimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovė ieškovui nereiškė reikalavimo jai kompensuoti išlaikymo išlaidas vienai teikiant visą išlaikymą vaikui, t. y. kaip sūnaus naudai įvykdytą ieškovo prievolę. Bylos nagrinėjimo metu B. P. tapo pilnamečiu, todėl atsakovė neteko teisės reikalauti priteisti išlaikymą ar jo įsiskolinimą vaikui. B. P. buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau savarankiškų reikalavimų nepareiškė, todėl teismas pagrįstai sūnaus vardu atsakovės suformuluotą reikalavimą atmetė.

Dėl atsakovės išlaikymo dydžio.

Reikalavimą priteisti išlaikymą iš ieškovo atsakovė grindė aplinkybėmis, kad ji yra blogos sveikatos, iš dalies nedarbinga, su ja liko gyventi abu vaikai. Šios aplinkybės atitinka įstatymo nustatytos išlaikymo reikalingumo prezumpcijos sąlygas (CK 3.72 str. 2 d.) ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai išlaikymą priteisė. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl išlaikymo dydžio, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti. Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl išlaikymo dydžio atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes (CK 3.72 str. 5 d.), tarp jų, į atsakovės sveikatos būklę. Teismas pagrįstai atsižvelgė į Vyriausybės patvirtintą minimalią algą sprendimo priėmimo dieną, taip pat į aplinkybes, kad atsakovė yra nedarbinga tik iš dalies, nedarbingumas jai kompensuojamas netekto darbingumo pensija (615,58 Lt), todėl priteisus jai 500 Lt išlaikymą, jos mėnesinės pajamos (1 115,58 Lt) laikytinos pakankamomis. Atsakovė pati pasirinko jai priimtiną teisių gynimo būdą – nereikalavo priteisti santuokoje įgyto gyvenamojo namo dalį, o pareikalavo kompensacijos, todėl negali šia aplinkybe remtis įrodinėjant išlaikymo padidinimo būtinumą. Taip pat atsakovė įrodinėdama išlaikymo padidinimo būtinumą nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad su ja gyvena pilnametis sūnus, nes nei atsakovė, nei ieškovas neturi prievolės išlaikyti pilnamečio sūnaus, patys pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis (CK 3.205 str. 1 d.). Aplinkybė, jog jos netekto darbingumo pensija yra sumažėjusi nekeičia situacijos, nes po santuokos nutraukimo, jos turtinė situacija nepablogės.

Dėl turto padalijimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada byloje nagrinėjamu atveju nesant pagrindų nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Nepilnamečio vaiko interesai ir atsakovės sveikatos būklė, įstatymo numatyti pagrindu nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 str. 1 d.), teismo jau įvertinti atsakovei ir šalių nepilnametei dukrai priteisiant išlaikymą. Atskirai pažymėtina, kad sutuoktinio išlaikymas gali būti priteistas turtu išlaikymo suma mažinant išlaikymo privalančio teikti sutuoktinio dalį, t. y. išlaikymas iš esmės įskaitomas iš išlaikymą privalančio teikti sutuoktinio turto dalies (CK 3.123 str. 2 d.). Atsakovė neįrodinėjo kitų įstatymo nustatytų pagrindų nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 str. 3, 4 d.).

Teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus dėl neva neteisingo santuokoje įgyto turto įvertinimo. Atsakovės teiginiai dėl dalytino nekilnojamojo turto vertės (450 000 Lt) grįsti tik atsakovės spėlionėmis, o ne kokias nors objektyviais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi bylos rašytiniais įrodymais – teismo skirtos ekspertizės 2009-12-01 išvada (t. 8, priedas), kad turto vertė – 253 000 Lt, bei 2009-02-17 turto vertės ataskaita, kurioje turto rinkos vertė nustatyta 270 000 Lt (t. 4, b. l. 148–183) ir kurioje taip pat buvo vertinamas siuvimo cechas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos atsakovei, vadovavosi didesne nustatyta verte. Remiantis analogiškai motyvais taip pat atmestini ir atsakovės argumentai dėl kilnojamojo turto įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino dalytinų daiktų nusidėvėjimą, kurio faktą pripažino pati atsakovė. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.199 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė 2002 m. antstolio turto arešto akte nustatyta daiktų verte. Teismas taip pat pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą priteisti kompensaciją už automobilių susidėvėjimą, kadangi transporto priemonės buvo naudojamos abiejų šalių poreikiams tenkinti, todėl ir jų nusidėvėjimas negali būti kompensacijos objektu (CK 3.123 str. 3 d.).

Atmestini apeliantų argumentai skolos už elektros energiją paskirstymo klausimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes ir įrodymus apie tiektą elektros energiją jų pagrindu padarė teisingas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Atsakovė nepagrįstai atsikerta formalia aplinkybe, kad jos sudaryta sutartis buvo terminuota, t. y. iki 2005-02-23, nes byloje buvo nustatyta, kad atsakovė ir po šio termino elektros energijos tiekėjo paslaugomis naudojosi ir už jas mokėjo. Ieškovas nepagrįstai atsikerta aplinkybe, kad elektros tiekimo sutartis buvo sudaryta su atsakove, o ne su juo. Ieškovas neginčija faktinės aplinkybės, kad atsakovė su vaikais nuo 2005-07-01 nebegyveno duomenys neskelbtini, esančioje namų valdoje ir ten nebegrįžo. Aplinkybė, kad elektros energijos tiekimo sutartis buvo sudaryta su atsakove, yra formali, nes paslaugas realiai gavo ieškovas, o ne atsakovė, todėl ieškovas ir privalo už jas sumokėti.

Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais atmeta ieškovo argumentus prievolių AB „Swedbank“ ir UAB „Padvaiskas ir Ko“ paskirstymo, taip pat išlaidų, susijusių su bendro turto išlaikymu mokant mokesčius, paskirstymo klausimu. Atsakovas iš trečiųjų asmenų skolinosi pinigus be atsakovės sutikimo, bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad kreditus naudojo ne pagal sutartyse nurodytą paskirtį, o verslo vystymui, t. y. ieškovas neįrodė, kad lėšos buvo panaudotos bendro turto tvarkymui, šeimos namų ūkio išlaikymui ar kitais šeimos interesais (CK 3.109 str. 1 d.), juo labiau, kad šalys gyveno skyrium ir bendro ūkio nebevedė. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, kad ieškovas investuodamas lėšas gavo pajamas, dėl kurių padalijimo atsakovė reikalavimų nereiškė, namų valda buvo priteista ieškovui, ieškovas daugiau kaip 5 metus vienasmeniškai ja naudojosi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netenkinus ieškovo reikalavimo dėl jo prisiimtų piniginių prievolių tretiesiems asmenims bus išlaikytas proporcingumo principas tarp ieškovo turėtų išlaidų ir atsakovės negautų pajamų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų padalijimo. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad akcijų, o ne jų vertės, priteisimas atsakovei, kai šalių santykiai yra konfliktiniai, gali neigiamai atsiliepti įmonės ūkinei komercinei veiklai, nes bus suskaidytas akcijų paketas, dėl to pasunkės įmonės veiklai svarbių sprendimų priėmimas ir įmonė gali net bankrutuoti. Ieškovas yra patyręs verslininkas ir gali geriau pasirūpinti įmonės veikla, iš kurios gautos pajamos tantjemų, dividendų, darbo užmokesčio ar kita forma užtikrins ieškovui galimybę teikti atsakovei ir nepilnametei dukrai priteistą išlaikymą. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo 2010-02-02 akcijų perleidimo sandorį pripažinti niekiniu ex officio, yra formalūs, ir neturintis įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo akcijų padalijimo klausimu pagrįstumui, nes iš esmės teismas akcijas laikė šeimos turtu ir pusę jų vertės priteisė atsakovei.

Byloje buvo nustatyta, kad ieškovas valdo žemės sklypą su pirtimis, kuris ribojasi su šalių namų valda duomenys neskelbtini. Ieškovo teigimu, šis sklypas išpirktas ieškovo investiciniais čekiais, tačiau sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su valstybe nesudaryta, sklypas neįregistruotas nė vienos šalių vardu, pirtys minėtame žemės sklype pastatytos po 2001 m., t. y. šalių santuokai iširus ir gyvenant skyrium, po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, todėl šis turtas neturėtų būti dalijamas (CK 3.127 str. 1, 2 d.). Esant tokioms aplinkybėms, galima būtų spręsti dėl turtinių teisių į žemės sklypą padalijimo. Šalys kreipdamosi į teismą dėl santuokos nutraukimo turi pareigą nurodyti bendrą turtą ir reikalavimą jį padalyti (CPK 382 str. 4 p.). Tiek ieškovas, tiek atsakovė ne kartą savarankiškai ar teismo nurodymu tikslino ieškinius, tačiau teismui taip ir nepateikė minėtą žemės sklypo valdymo pagrindą patvirtinančių dokumentų, sklypą identifikuojančių duomenų, nesuformulavo aiškių reikalavimų, todėl su sklypu susijusių turtinių teisių padalijimo klausimas nenagrinėtinas.

Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinių skundų motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

Dėl sprendimo išdėstymo.

Ieškovo prašymas išdėstyti sprendimo dalį, kuria iš jo priteistas išlaikymas nepilnametei dukrai, netenkintinas. Teismo sprendimai dėl išlaikymo priteisimo vykdomi skubiai (CK 282 str. 2 d. 1 p.). Plungės rajono apylinkės teismo 2010-08-04 nutartimi sprendimo dalį dėl išlaikymo šalių nepilnametei dukrai priteisimo nutarė vykdyti skubiai (t. 12, b. l. 133). Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima (CPK 284 str. 1 d.). Atskirai pažymėtina, kad ieškovas sprendimo dalies išdėstymo pagrindu nurodo aplinkybę, kad išlaikymo įsiskolinimas dukrai sudaro 95 750 Lt ir jis tokios sumos iškart sumokėti neturi galimybių. Tačiau iš ieškovo priteista dar didesnė piniginė suma (kompensacija) atsakovei, jos jis išdėstyti neprašo.

Dėl žyminio mokesčio.

Atsakovė už apeliacinį skundą buvo sumokėjusi tik dalį žyminio mokesčio – 300 Lt (t. 12, b. l. 136), kai skundu ginčijama suma – 303 690 (t. 12, b. l. 137), t. y. atsakovė už apeliacinį skundą nesumokėjo 6 737 Lt žyminio mokesčio (CPK 80 str. 4 d.). Plungės rajono apylinkės teismas 2010-10-19 nutartimi atsakovei atidėjo žyminio mokesčio sumokėjimo terminą iki bus išnagrinėtas apeliacinis skundas (t. 12, b. l. 149). Atsižvelgdama į atsakovės sveikatos būklę, ribotą darbingumą bei byloje nustatytą aplinkybę, kad jai yra būtinas papildomas išlaikymas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas atleisti atsakovę nuo likusios žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimo (CPK 83 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.