- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-08-24
- Bylos Nr.
- I-3200-189/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01146-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė, Donatas Vansevičius, Bronius Januška
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- M. G.
- Advokatai
- Lolita Makauskaitė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Lolitai Makauskaitei,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Vidai Juciūtei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-297(00337).
Skundžiamu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė panaikinti (duomenys neskelbtini) pilietei išduotą leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2018 m. balandžio 6 d.
Šalies argumentai
Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento sprendimu teigia, kad Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nepagrįstai nustatė, kad pareiškėja neatitinka „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir teigia, kad Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, turi pranešti įgaliotai institucijai apie pasikeitusias aplinkybes, tačiau minėtame straipsnyje nėra nurodyta, kad užsienietis privalo pranešti apie tai, kad Lietuvos Respublikos piliečiai nutraukė darbo teisinius santykius su užsieniečio valdoma bendrove. Pareiškėjos manymu, Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjai nepranešus apie tokias pasikeitusias aplinkybes ir nesikreipus dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, buvo pažeistos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos.
Pareiškėja skunde pažymi, kad leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punkto pagrindu, t. y. laikant, kad pareiškėjos įmonė yra fiktyvi, tačiau Migracijos departamentas nesilaikė teisės aktuose nustatytos tvarkos, pagal kurią būtų nustatytas įmonės fiktyvumas ir pareiškėjos neatitikimas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, todėl skundžiamas Migracijos departamento sprendimas naikintinas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas, nesutikdamas su pareiškėjos skundu, teigia, kad nagrinėjamu atveju taikytina „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įstatymo redakcija, galiojusi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo dieną, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d. Atsakovas, atsižvelgdamas į tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, teigia, kad pareiškėja po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo neatitiko vienos iš leidimo išdavimo sąlygų ir įmonėje dirbo visą darbo laiką mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir šis pažeidimas truko ne keletą dienų, bet beveik 11 mėnesių.
Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne todėl, kad įmonė fiktyvi, bet dėl to, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, pagal kurias buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir pasikeitus leidimo išdavimo aplinkybėms, apie jų pasikeitimą, pareiškėja nepranešė Migracijos departamentui ir nepateikė prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi kitu pagrindu. Atsakovės manymu, dėl minėtų aplinkybių skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismo posėdžio metu atsakovo Migracijos departamento atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-297(00337) teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiagoje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. vasario 10 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kaip pagrindą nurodė Įstatymo (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. pareiškėja toliau ketino užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. 2016 m. balandžio 6 d. pareiškėjos prašymas buvo patvirtintas ir išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi iki 2018 m. balandžio 6 d.
Kilus abejonių dėl pareiškėjos atitikimo teisės aktų nuostatoms, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi buvo atliktas patikrinimas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir SODRA) informacinės sistemos duomenimis, nuo 2016 m. balandžio 29 d. įmonėje yra įdarbinti trys asmenys, t. y. viena Lietuvos Respublikos pilietė, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėja. Pažymėtina, kad iki 2016 m. balandžio 29 d. įmonėje dirbo dar du asmenys (Lietuvos Respublikos piliečiai), kurie buvo įdarbinti 2016 m. vasario 2 d., t. y. likus 6 dienoms iki pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo ir buvo atleisti 2016 m. balandžio 29 d. praėjus mažiau nei mėnesiui po leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsižvelgus į tai atsakovas nustatė, kad pareiškėja nebeatitinka leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju, taikytina Įstatymo redakcija galiojusi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo metu, t. y. galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio nuostatų nustatyta tvarka.
Remiantis įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Pareiškėjai 2016 m. vasario 8 d. pateikė prašymą (b. l. 28 – 37) dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, kurio pagrindas buvo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir parašu patvirtino, kad yra pateikti visi privalomi dokumentai leidimui gauti ir taip pareiškėja atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus leidimui pakeisti. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas, viena iš sąlygų leidimui laikinai gyventi išduoti, yra įsteigimas ne mažiau kaip trijų darbo vietų ir jose visą darbo laiką turi dirbti trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Remiantis SODROS informacinės sistemos pateiktais duomenimis (b. l. 81), matyti, kad UAB „Novalita“ įmonėje prašymo pateikimo metu dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl pareiškėja prašymo pateikimo dieną ir 2016 m. balandžio 6 d., kai prašymas buvo patvirtintas ir išduotas leidimas laikinai gyventi, atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Remiantis minėtais SODROS informacinės sistemos duomenimis, nuo 2016 m. balandžio 29 d. du Lietuvos Respublikos piliečiai pareiškėjos įmonėje nebe dirba ir nuo šios dienos pareiškėja neatitinka reikalavimų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja teigia, kad nėra atsakinga už tai, kad darbuotojai nutraukia darbo sutartį su įmonę, tačiau pažymėtina, kad nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki skundžiamo 2017 m. kovo 24 d. sprendimo priėmimo dienos praėjo 11 mėnesių ir pareiškėja, žinodama, kad neatitinka teisės aktų reikalavimų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas, turėjo aktyviai siekti pašalinti pažeidimus per protingą terminą. Šiuo atveju, pažymėtina Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis, pagal kurią užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja, žinodama, kad neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo ir negalėdama per kiek įmanomą greitesnį laiko tarpą ištaisyti susiklosčiusios situacijos, privalėjo leidimą išdavusią instituciją informuoti apie pasikeitusias aplinkybes ir pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kitu įstatymo nustatytu pagrindu, tačiau leidimą išdavusios institucijos neinformavo ir kito prašymo nepateikė.
Pareiškėja skunde teigia, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjos įmonė UAB „Novalita“ yra fiktyvi, taip pat atsakovas nesilaikė procedūrinių reikalavimų dėl įmonės fiktyvumo nustatymo. Skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindas yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktai. Pagal kuriuos leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas, kai yra vienas iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, pagal kuriuos atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir jei nustatoma, kad įmonė yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad leidimą atsisakoma išduoti, kai duomenys, kuriuos pateikė užsienietis norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Minėtos nuostatos 14 punktas nustato, kad leidimą atsisakomą išduoti, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos matyti, kad pareiškėjos pateikti duomenys dėl įmonėje dirbančių darbuotojų neatitinka tikrovės ir darbuotojai įmonėje dirbo tik tą laiko tarpą, kuris buvo reikalingas pareiškėjai gauti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o išdavus šį leidimą, darbuotojai įmonėje nebedirbo ir pareiškėja nesiekė ištaisyti šio pažeidimo. Tam, kad būtų panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užtenka to, kad ji neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir papildomai vertinti įmonės fiktyvumo buvimą pagrindo nėra.
Remiantis teisės aktų nuostatų ir byloje nustatytų aplinkybių visuma, darytina išvada, kad pareiškėjos įmonėje UAB „Novalita“ po leidimo laikinai gyventi pakeitimo nedirba trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte išdėstytų sąlygų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Migracijos departamentas pagrįstai skundžiamu 2017 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-297(00337) panaikino pareiškėjai išduotą leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p. ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 str. 4 d.,
nusprendė:
Pareiškėjos M. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.