Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas E. K. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 2600 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-3).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas ankštose uždarosios zonos kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Kameros Nr. 16 plotas buvo apie 5 kv. m., patalpoje buvo laikomi du asmenys. Šių patalpų plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Dėl vietos trūkumo pareiškėjas turėjo nuolat gulėti lovoje ir valgyti sėdint ant lovos. Pažymėjo, kad kamerų būklė buvo bloga: sienos ištrupėjusios, langai išdaužyti ir sulaužyti, elektros instaliacija netvarkinga (išlindę laidai), baldai sulaužyti, nebuvo pakabų ar lentynų drabužiams kabinti. Sanitarinis mazgas nebuvo sandarus, iš jo sklido nemalonus kvapas, unitazas tupimas, dėl to kilo nepatogumų. Pasivaikščiojimų kiemelis mažas ir netvarkingas, jame augo augalai ir sklido nemalonus kvapas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė išgyvenimus, tapo nervingas, bailus.

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 7-13) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta. Paaiškino, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog baldų bei kito inventoriaus plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Akcentavo, kad teisės aktai įpareigoja nuteistuosius patiems tvarkytis gyvenamąsias patalpas bei pasivaikščiojimų kiemelius, tuo tikslu nuteistieji yra aprūpinami valymo priemonėmis. Uždarosios zonos kamerų techninė patikra atliekama kasdien. Techninės apžiūros metu tikrinamos langų grotos, sienos, grindys, lubos, gultai, stalai, praustuvių tvirtinimai, santechniniai vamzdžiai. Patikrinama, ar nėra žemės, plytų nuolaužų, statybinių šiukšlių ir kitų rengiamo pabėgimo požymių. Apžiūrų metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant. Kameros remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pataisos namų 1-jo sektoriaus kamerų tipo patalpos Nr. 4 ir Nr. 16, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, baldais ir inventoriumi aprūpintos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi norma. Elektros instaliacija kamerų tipo patalpose yra tvarkinga, išvedžiota paslėptu būdu. Pataisos namuose yra įrengti 4 pasivaikščiojimų kiemeliai, kurių plotai nuo 6,01 kv. m. iki 7,56 kv. m. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į pataisos namų administraciją nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų, kad jam būtų pablogėjusi sveikata dėl kalinimo sąlygų, nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas nepagrįstas.

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo patalpose.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2017 m. rugpjūčio 15 iki 2017 m. rugsėjo 15 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 16, kurios plotas 8,58 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,29 kv. m. (8,58/2) ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d. - kamerų tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas 16,38 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,09 kv. m. (16,38/4) ploto (b. l. 17, 18-19). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2 punktus, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas (toliau – ir LVAT) vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl neremontuotų patalpų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, tačiau informacija apie atliktus remontus nekaupiama. Iš Pravieniškių PN-AK 2016 m. liepos 22 d. pažymos Nr. 41-11762 matyti, kad uždarosios zonos kamerų tipo patalpų techninė apžiūra atliekama kasdien (b. l. 23). Apžiūros metu tikrinamos langų grotos, sienos, grindys, lubos, gultai, stalai, praustuvių tvirtinimai, santechniniai vamzdžiai. Patikrinama, ar nėra žemės, plytų nuolaužų, statybinių šiukšlių ir kitų rengiamo pabėgimo požymių. Apžiūrų metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie kamerų tipo patalpų įrengimą ir priežiūrą, todėl jais remiasi. Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpos neremontuotos, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas tvirtina, kada gyvenamosios patalpos nebuvo aprūpintos baldais. Pažymėjo, kad baldai buvo sulaužyti, nebuvo pakabų ar lentynų drabužiams kabinti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad kamerų tipo patalpose Nr. 4 ir Nr. 16, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, buvo įrengti kabliukai (2 kabliukai asmeniui) drabužiams kabinti (b. l. 18-19). Kaip jau buvo minėta, uždarosios zonos kamerų tipo patalpų techninė apžiūra atliekama kasdien. Apžiūrų metu, be kita ko, tikrinami patalpų baldai (b. l. 23). Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl sulaužytų baldų ar langų į pataisos namų administraciją nesikreipė. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl vietos trūkumo asmeniniams daiktams laikyti ar sulaužytų (netinkamų naudojimui) baldų bei kito inventoriaus. Pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas gyvenamosiose patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė tiek kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų, tiek ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl iš sanitarinio mazgo į gyvenamąją patalpą sklindančio nemalonaus kvapo.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Remiantis Pravieniškių PN-AK 2018 n. sausio 31 d. pažyma Nr. 88-65 (b. l. 18-19), kamerų tipo patalpos vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtais duomenimis taip pat nustatyta, kad sanitariniuose mazguose yra įrengtos ventiliacinės angos. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą ar, kad mechaninė vėdinimo sistema neveikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo kamerų vėdinimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo nešvaru (sklido nemalonus kvapas). Tačiau, teismas pažymi, kad už pasivaikščiojimų kiemelių tvarkymą yra atsakingi patys nuteistieji. Remiantis Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. V-494 patvirtinto Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų aprašo 2.5 punktu, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui uždarosios zonos budintysis turi sutvarkyti pasivaikščiojimui skirtą vietą (b. l. 24-25). Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netvarkingi, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už kiemelių tvarkymą asmuo (budintysis) tinkamai neatliko savo pareigų.

Teismas pažymi, kad nors atsakovo atstovas prie skundo yra pateikęs kamerų tipo patalpų fotonuotraukas, jo teigimu, patvirtinančias atsiliepime išdėstytus argumentus apie kalinimo sąlygų atitiktį higienos normų reikalavimams, tačiau teismas pritaria pareiškėjo teismo posėdžio metu išdėstytiems argumentams, jog nėra aišku, kada šios kamerų nuotraukos buvo padarytos ir jomis nesivadovauja.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio. Kaip matyti iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo, duomenų, kad jam būtų pablogėjusi sveikata dėl blogų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, nėra (b. l. 15).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.