Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Ryšardas Skirtunas Baudžiamoji byla Nr. 1A-119-2011

2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

2011 m. balandžio 29 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) lietuvio, LR piliečio, vedusio, aukštojo išsilavinimo, gyvenančio (duomenys neskelbtini),Vilniuje, neteisto, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal LR BK 24 str. 5, 6 d., 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant jį per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

Tuo pačiu nuosprendžiu I. S. (I. S.) pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 3d., 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant jį per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nėra paduotas.

Iš V. Š. ir I. S. Vadovybės apsaugos departamento naudai solidariai priteista 9000 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad kurstė ir padėjo I. S. pagrobti svetimą turtą, o būtent: jis 2008-03-15, apie 11.00 val., prie parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš anksto sumokėdamas 50 Lt., palenkė I. S. pagrobti iš saugomos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, svetimą turtą – Vadovybės apsaugos departamentui priklausantį automobilį VW Vento, v/n (duomenys neskelbtini), 9000 Lt. vertės, ir siekdamas padėti pagrobti minėtą automobilį, pateikė pastarajam planą-schemą, kurioje pažymėjo automobilio stovėjimo vietą, vietą tvoroje, kur galima nepastebimai patekti į aikštelę bei judėjimo link automobilio kryptį, paaiškino, kad automobilio raktas paliktas automobilio daiktų dėtuvėje, taip pat nurodė vietą – aikštelę prie Žaliųjų ežerų, Vilniuje, kur po vagystės palikti automobilį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. V. Š. apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio motyvai:

V. Š. V. miesto 1 apylinkės teismo 2008-11-18 nuosprendžiu nuteistas už tai, kad prie parduotuvės „Maxima „(duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2008-03-15 apie 11.00 val. iš anksto sumokėdamas 50 Lt., palenkė I. S. pagrobti iš saugomos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios, „(duomenys neskelbtini) Vilniuje svetimą turtą – Vadovybės apsaugos departamentui priklausantį automobilį VW VENTO, v/Nr. (duomenys neskelbtini), ir siekdamas padėti pagrobti minėtą automobilį, pateikė pastarajam planą schemą, kurioje pažymėjo automobilio stovėjimo vietą, vietą tvoroje, kur galima nepastebimai patekti į aikštelę bei judėjimo link automobilio kryptį, paaiškino, kad automobilio raktas paliktas automobilio daiktų dėtuvėje, taip pat nurodė vietą- aikštelę prie„(duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur palikti po vagystės automobilį, tokiu būdu kurstė ir padėjo I. S. pagrobti svetimą turtą – Vadovybės apsaugos departamentui priklausantį automobilį VW VENTO, v/Nr. (duomenys neskelbtini), 9000 Lt vertės.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Š. kaltu, nuosprendį grindė šiais duomenimis:

I. S. parodymais, kad jis 2008-03-15 prie parduotuvės „Maxima“ buvo sutikęs V. Š., jog šiuos parodymus patvirtino pats V. Š., nurodęs, kad jis vyko apsipirkti į parduotuvę ir buvo išvykęs iš darbo vietos. V. Š. gi parodymus patvirtino byloje apklausti liudytojai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors V. Š. neigia buvęs 2008-03-16 (duomenys neskelbtini) autoūkio teritorijoje, tai paneigiama liudytojo E. R. parodymais, kad apie 10 val. jis V. Š. matė autoūkio teritorijoje. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. Š. parodymus, kad jis nuo 2008-03-15 vakaro iki 2008-03-16 vakaro buvo sodyboje „(duomenys neskelbtini)patvirtino jo žmona, dukra ir brolis V. Š., kuris kaip buvo nustatyta teisme pats 2008-03-16 ryte nuo 8.36 val. savo automobiliu buvo įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) autoūkio teritoriją ir tuo metu Skaidiškėse negalėjo būti.

Apylinkės teismas, vertindamas surinktus ir ištirtus įrodymus padarė išvadą, kad I. S. negalėjo pats surinkti ir turėti informaciją kaip patekti į autoūkio teritoriją, negalėjo žinoti, kad automobilis VW Vento, v/Nr. (duomenys neskelbtini) nėra užrakintas, kad jo užvedimo raktas yra daiktų dėtuvėje, kokiu būdu išvažiuoti iš saugomos teritorijos, tokią informaciją jam galėjo suteikti tik „(duomenys neskelbtini)autoūkio darbuotojas, I. S. atpažino ir nurodė, kad tas asmuo yra V. Š.. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jokių duomenų, kad I. S. turi pagrindą apkalbėti V. Š. byloje nėra, nesurinkti jie ir teisminio nagrinėjimo metu, I. S. parodymai vienodi ir nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teismo posėdžio metu, netikėti jais teismas pagrindo neturi. I. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolas surašytas 2008-04-09, jame nurodoma, kad šis veiksmas buvo atliktas 16.15 val. - 18.05 val.. Teismas nurodė, kad nurodytas laikas teismui kelia abejones, kadangi abu kaltinamieji, liudytojai - „(duomenys neskelbtini)darbuotojai nurodo, kad šis veiksmas buvo atliekamas iki pietų, šį veiksmą atlikę policijos tyrėjai nurodė, kad nepamena tikslaus laiko, tačiau visi apklausti asmenys nurodė, kad toks veiksmas buvo atliekamas, datos netikslumą teismas nevertina kaip esminio LR BPK reikalavimų pažeidimo ir šiuo įrodymu vadovaujasi.

Liudytojas A. L. nurodė, kad atliekant šį veiksmą „(duomenys neskelbtini)autoūkio darbuotojams buvo nurodyta po teritoriją nevaikščioti, vienintelis V. Š. šio nurodymo nevykdė, kas, apylinkės teismo nuomone, rodo, kad jis domėjosi atliekamais veiksmais su I. S.. Teismas nurodė, jog ta aplinkybė, kad iš V. Š. mobilaus telefono 2008-03-16 8:47:44 buvo išeinantis skambutis iš Skaidiškių sodų neįrodo, kad kaltinamasis ten buvo, telefonu galėjo naudotis ir kitas asmuo. Teismas taip pat nurodė, jog poligrafo panaudojimo vertinant įtariamojo parodymus LR BPK nenumato, V. Š. nėra sutinkamai su LR Poligrafo naudojimo įstatymo 4 str. 2 d. tyrimo subjektu, jis sutiko, kad būtų vertinami jo parodymai atliekant tyrimą psichofiziologiniu metodu, šio tyrimo metu nustatytos aplinkybės vertintinos tiek, kiek jos atitinka surinktus ir ištirtus įrodymus. Vertindamas R. Š., V. Š., V. Š. parodymus apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jie yra artimi kaltinamojo V. Š. giminaičiai, yra suinteresuoti bylos baigtimi, į tai, kad duodamas pirminius parodymus ir teisme V. Š. nenurodė aplinkybės apie savo buvimo vietą 2008-03-16 ryte.

Įvertinęs visą ištirtą įrodymų visetą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įrodyta, kad būtent V. Š. 2008-03-15, apie 11 val., sumokėdamas 50 Lt ir ateityje žadėdamas sumokėti dar 450 Lt, palenkė I. S. pagrobti automobilį, siekdamas padėti pateikė šiam planą kaip nepastebėtam patekti į saugomą teritoriją, nurodė automobilio stovėjimo vietą, kad jis neužrakintas ir kur jo užvedimo raktas, kaip išvykti iš teritorijos ir kur automobilį palikti, taip sukurstė ir padėjo I. S., kuris veikdamas pagal nurodytą planą pagrobė svetimą turtą – (duomenys neskelbtini) automobilį VW Vento ir visiškai įrodyta, kad V. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 5,6 d. 178 str. 2 d.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-11-18 nuosprendis nuteistojo V. Š. atžvilgiu nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, kadangi byloje neįrodyta, jog V. Š. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 5, 6 d., 178 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, pagrindžiančių V. Š. dalyvavimą nusikaltimo, numatyto LR BK 24 str. 5,6 d. 178 str. 2 d., padaryme.

LR BK 178 str. 2 d. numatyta atsakomybė tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba pagrobė automobilį. Nagrinėjamu atveju V. Š. nuteistas už tai, kad sukurstė ir padėjo pagrobti automobilį. Pa­gro­bi­mas – tai ty­či­nis, ne­tei­sė­tas ir ne­at­ly­gin­ti­nas sve­ti­mo tur­to fi­zi­nis už­val­dy­mas, at­iman­tis iš as­mens ga­li­my­bę val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti jam pri­klau­san­čiu tur­tu. Va­gys­tė lai­ko­ma baig­ta, kai kal­ti­nin­kas už­val­do sve­ti­mą tur­tą ir taip įgy­ja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią.

Iš byloje esančių nuteistojo V. Š. parodymų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. Š. aiškino, kad yra nekaltas. Pirmosios instancijos teismo posėdyje jis paaiškino, kad (t.2, b.l. 139-140) I. S. jis nepažįsta ir nėra su juo bendravęs. 2008-03-15 baigęs darbą jis su žmona, dukra ir broliu išvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur buvo iki pirmadienio. Ikiteisminio tyrimo metu 2008-05-22 įtariamojo papildomos apklausos metu V. Š. parodė (t.1, b.l. 159), kad 2008-03-15, šeštadienį, tiesiai iš darbovietės, nuvažiavo į sodybą(duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini)buvo iki pirmadienio ryto, t.y. iki 2008-03-17 6.00 val. Nuo šeštadienio iki nurodyto laiko pirmadienį niekur nebuvo išvykęs. Ikiteisminio tyrimo metu 2008-04-10 įtariamojo apklausos metu (t.1, b.l. 138-139) jis parodė, kad su jam pareikštu įtarimu jis nesutinka, apie vagystę iš Vadovybės apsaugos departamento autoūkio teritorijos adresu(duomenys neskelbtini), Vilniuje, nieko paaiškinti negali, nes nieko nežino. Šie nuteistojo parodymai yra nuoseklūs, vienodi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Be to, juos patvirtina liudytojų parodymai. R. Š. parodė, kad 2008-03-15 po darbo ji su dukra nuvažiavo į sodybą Skaidiškėse, ten rado savo vyrą V. Š., 2008-03-16 V. Š. niekur vienas išvažiavęs nebuvo. 2008-03-16 ryte į sodybą buvo atvažiavęs vyro brolis V. Š.. Liudytojas V. Š. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini)autoūkyje vyr.mechaniku. 2008-03-16 apie 8.30 val. jis nuvažiavo į sodybą(duomenys neskelbtini), ten rado brolį V. Š. su šeima, sodyboje buvo iki 18 val., brolis niekur išvykęs nebuvo. Liudytoja V. Š. parodė, kad 2008-03-16 jį visą dieną su tėvais buvo sodyboje(duomenys neskelbtini), tai pamena gerai, nes buvo atostogos ir verbų sekmadienis, tėvas niekur išvažiavęs nebuvo. Šių liudytojų parodymai taip pat nuo ikiteisminio tyrimo pradžios yra nuoseklūs, vienodi, pagrindo jais netikėti apeliacinės instancijos teismas neturi. Pirmosios instancijos teismo nurodytas kaip V. Š. kaltės įrodymas, argumentas, kad V. Š. pateikus fotonuotraukas iš 2008-03-16 vaizdo įrašo ir liudytojo D. B. parodymus, V. Š. parodė, kad tikrai turi automobilį T. P., v/Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo buvo atvažiavęs į Vadovybės apsaugos departamento autoūkį 2008-03-16 apie 8.30 val. pasiimti kokių nors daiktų, apie šią aplinkybę ankstesnių apklausų metu neminėjo, niekaip nepagrindžia nuteistojo V. Š. kaltės nusikaltimo, numatyto LR BK 24 str. 5, 6 d., 178 str. 2 d., padarymu. Faktas dėl liudytojo V. Š. buvimo ar nebuvimo nusikaltimo padarymo dieną įvykio vietoje apie 8.30 val. jokios įtakos nuteistojo V. Š. atsakomybės klausimui nedaro. Pats liudytojas nurodo, kad gali būti pamiršęs, jog minėtą dieną buvo užsukęs į darbo vietą. Be to, tai nepaneigia ir aplinkybės, kad jis 2008-03-16 ryte atvažiavo į sodybą(duomenys neskelbtini). Kad nuteistasis V. Š. įvykio metu nebuvo įvykio vietoje, ir nekontaktavo su kitu nuteistuoju I. S., įrodo ir byloje esantis tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad vagystės metu, tai yra 2008-03-16 tarp 8.11 val. ir 8.28 val. V. Š. skambučių nedarė, pirmas skambutis buvo minėtą dieną 8.47 val. iš Skaidiškių Sodų 23. Tai tik patvirtina nuteistojo parodymus apie jo buvimo vietą nusikaltimo dieną. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo teigti, kad iš V. Š. mobilaus telefono 2008-03-16 8:47 val. užfiksuotas išeinantis skambutis iš Skaidiškių sodų neįrodo, kad nuteistasis ten buvo, Pirmos instancijos teismas, nurodęs, kad telefonu galėjo naudotis ir kitas asmuo, padarė niekuo nepagrįstą, deklaratyvią prielaidą. Priešingai nei teigia apylinkės teismas, ši aplinkybė įrodo nuteistojo V. Š. buvimą (duomenys neskelbtini)soduose, tai nėra paneigta jokiais kitais byloje surinktais įrodymais, todėl visos abejonės traktuojamos kaltinamojo naudai.

Analizuojant nuteistojo I. S. parodymus, matyti, kad jis 2008-04-08 prisipažino pagrobęs automobilį VW VENTO. (tarnybinis pranešimas, 1 t. 64 b.l.) Tą pačią dieną parašytas I. S. nuoširdus prisipažinimas, kuriame jis nurodo, kad 2008 m. kovo mėnesio pabaigoje jis „prisigėręs“ alaus, pamatęs tvorą, ją perlipo, pateko į teritoriją, kurioje buvo automobilių. Bandė atidaryti keletą automobilių, tada priėjo prie automobilio VW VENTO, šis automobilis buvo neužrakintas, daiktų dėtuvėje rado raktą, užvedė automobilį ir išvažiavo pasivažinėti, nuvažiavo prie Žaliųjų ežerų, pamatęs patruliuojančią policiją, automobilį nuvairavo į aikštelę ir ten paliko. Iš byloje esančios I. S. apklausos matyti, jog jis patvirtino prisipažinime nurodytas aplinkybes bei parodė, kad įvykio dienos rytą jis išgėrė alaus, vaikštinėjo netoli namų, priėjo mūrinę tvorą, norėdamas pažiūrėti kas ten yra, ją peršoko, bandė atidaryti kelių automobilių vairuotojų duris, nepavyko. Tada vieno „VW“ markės automobilio durelės atsidarė, jis buvo tamsiai mėlynos spalvos ir langai tamsinti. Atsisėdęs į automobilį I. S. pradėjo ieškoti, ar jame nėra jokių daiktų, atidaręs daiktų dėtuvę, pastebėjo ten raktą ir signalizacijos pultą. Užvedė automobilį, pro vartus pravažiavo, nuvažiavo link(duomenys neskelbtini). Kai netoli Žaliųjų ežerų autobusų žiedo pastebėjo policiją, pasuko į kairę pusę, nuvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, ten sustojo ir, neišjungęs automobilio variklio ir žibintų, išlipo iš automobilio ir autobusu parvažiavo namo. Automobiliu norėjo tik pasivažinėti, o po to kur nors palikti. Jau kitą dieną, 2008-04-09 I. S. pakeitė parodymus, nurodydamas, kad 2008-05-15, apie 11 val., buvo prie parduotuvės „Maxima‘, esančios, (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Jis norėjo nusipirkti alaus, bet jam trūko pinigų, todėl prašė praeivių duoti pinigų, keli žmonės nedavė. Jis paprašė pro šalį einančio jam tuo metu nepažįstamo V. Š. 50 centų, šis pasakė „ko tu čia prašinėji pinigų, aš galiu duoti galimybę jų užsidirbti“, davė jam 2 litus ir pasakė, kad reikia pavogti automobilį, nuvaryti prie Žaliųjų ežerų ir jį ten palikti, V. Š. pasakė, kad už tai duos 500 Lt ir paklausė, ar jis moka vairuoti automobilį, jis atsakė, kad moka. Jis sutiko pagrobti automobilį, nes jam reikėjo pinigų. V. Š. pasakė, kad jis turi ateiti kitą dieną pusę aštuonių ryto ant kalniuko prie Greitosios pagalbos stoties garažų, esančių(duomenys neskelbtini). 2008-03-16, apie 7.30 val., jis nuėjo nurodytu laiku į nurodytą vietą, V. Š. jau buvo ten. V. Š. nuvedė jį į kažkokio namo kiemą ir iš ten parodė baltos spalvos aukštą tvorą, esančią apie 50 metrų atstumu. V. Š. pasakė, kad jis turi perlipti per tvorą, apeiti budėtojų postą, užlipti ant posto stogo, nušokti nuo jo ant šalia stovinčio automobilio ir surasti tamsiai mėlynos spalvos „VW VENTO“ markės, tamsintais stiklais automobilį. V. Š. taip pat pasakė, kad automobilis bus neužrakintas, kad jo raktas bus daiktų dėtuvėje, kad jis turi nuvažiuoti prie užkardos, paspausti garsinį signalą ir, kai budėtojas atidarys užkardą, jis turi nuvaryti automobilį į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie Žaliųjų ežerų apie 18.00 -19.00 val., nurodė automobilio raktą palikti automobilyje. V. Š. pasakė, kad jis neitų iš karto prie „VW VENTO“ automobilio, o pabandytų atidaryti kitus automobilius. V. Š. paklausė, kur jis gyvena, jis pasakė savo adresą- (duomenys neskelbtini), Vilniuje. V. Š. pasakė, kad atneš likusią sumą pinigų, t.y. 450 Lt, kurią jis žadėjo sumokėti, į namus. Iš anksto už automobilio nuvarymą V. Š. davė 50 Lt. Jis padarė viską, kaip buvo nurodęs V. Š., apie 08 val. perlipo per tvorą, rado nurodytą automobilį, šis užrakintas nebuvo, raktą rado daiktų dėtuvėje, juo užvedė automobilį, prie vartų davė garsinį signalą ir jį iš teritorijos išleido. Pavogtu automobiliu nuvažiavo į Žaliųjų ežerų rajoną, ten važinėjosi, pamatęs policijos automobilį išsigando ir pavogtą automobilį paliko V. Š. nurodytoje vietoje. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme I. S. nurodė dar vieną naują aplinkybę – kad V. Š. davė jam lapelį, kur buvo nubraižyta aikštelės planas ir pažymėta tamsiai mėlynos spalvos automobilio „VW VENTO“ su tamsintais stiklais stovėjimo vieta. Žodžiu V. Š. rodydamas lapelyje paaiškino, kur jis turi perlipti tvorą, kur yra laipteliai, kuriais jis turi užlipti ant budėtojų pastato stogą, kurioje vietoje turi nušokti nuo jo ir kur stovi „VW VENTO“ automobilis, kurį jis turi pavogti, paaiškino, kad automobilis „VW VENTO“ stovės prie mikroautobuso. Lapelį su planu jis išmetė netoli Žaliųjų ežerų, kur jį išmetė, nurodyti negali. Apeliacinės instancijos teismo manymu apylinkės teismas negalėjo vadovautis nuteistojo I. S. žodžiais ir konstatuoti, jog nuteistasis V. Š. pateikė I. S. planą schemą, kurioje pažymėjo automobilio stovėjimo vietą, kitas aplinkybes, kadangi tokio plano byloje nėra, jo buvimo nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, o paties I. S. parodymai nėra nuoseklūs.

Apylinkės teismo argumentas, kad I. S. negalėjo pats surinkti ir turėti informacijos kaip patekti į autoūkio teritoriją, negalėjo žinoti, kad automobilis VW VENTO nėra užrakintas, kad užvedimo raktas yra daiktų dėtuvėje, yra niekuo nepagrįstas. Perlipimui per tvorą, pagrobimui neužrakinto automobilio ir rakto suradimui dėtuvėje specialių žinių nereikia, be to, pirminiuose apklausose I. S. gan nuosekliai aiškino kaip pagrobė automobilį be jokio plano ar schemos.

Vertinant I. S. parodymus, svarbu pažymėti, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi I. S. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, nurodydamas, kad I. S. neturi jokio pagrindo apkalbėti V. Š., ir I. S. parodymai nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu. Toks apylinkės teismo teiginys nėra motyvuotas. I. S. buvo nurodęs, kad iš pradžių nieko nesakė apie V. Š., nes bijojo, kad pastarasis, žinodamas jo adresą, gali padaryti kažką blogo. Kolegija šį I. S. argumentą vertina kritiškai. Juo labiau neįtikinantis argumentas, kad asmuo sutinka pagrobti automobilį prašomas visiškai nepažįstamo asmens, ir tiki juo, kuris pažada į namus atnešti pinigus, nepalikdamas jokių savo duomenų. Tai nelogiškas ir nesuvokiamas paaiškinimas. Ta aplinkybė, kad 2008-03-15 buvo darbo šeštadienis ir V. Š. dirbo, apie 11 val. buvo nuvažiavęs į parduotuvę „Maxima“, esančią(duomenys neskelbtini), Vilniuje, o ten prie jo buvo priėjęs I. S. ir prašė pinigų, niekaip nepatvirtina fakto, kad V. Š. kurstė I. S. pagrobti automobilį. O tai, kad asmens parodymo atpažinti metu įtariamasis I. S. iš jam parodytų asmenų atpažino V. Š. būtent kaip asmenį, kuris pasiūlė jam pagrobti automobilį VW VENTO, negali būti vertinama kaip V. Š. kaltės įrodymas, kadangi yra nustatyta, kad iki atpažinimo I. S. matė V. Š. ir prašė iš pastarojo pinigų alui – to neginčija ir pats I. S.. Be to, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad asmens parodymo atpažinti protokolas surašytas 2008-04-10, o įtariamojo parodymų patikrinimas vietoje atliktas anksčiau- 2008-04-09. Taigi I. S. parodymų patikrinimo vietoje metu galėjo matyti V. Š., vaikščiojantį įvykio vietoje darbo metu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojas A. L. parodė, kad kiek jis pamena, tai 2008-04-09 kartu su policijos tyrėjais jis dalyvavo atliekant I. S. parodymų patikrinimą vietoje (duomenys neskelbtini) autoūkio teritorijoje, tai vyko iki pietų. Atliekant šį tyrimo veiksmą jis nurodė autoūkio darbuotojams po teritoriją nevaikščioti, visi pakluso, tik kaltinamasis V. Š. keletą kartų ėjo per teritoriją, nors jis jam buvo nurodęs po teritoriją nevaikščioti. Tačiau, kaip matyti iš kitų liudytojų parodymų, parodymų patikrinimo vietoje metu vaikščiojo ne tik nuteistasis V. Š., bet ir kiti darbuotojai, kadangi vyko įprastas darbas. Tai patvirtina liudytojo V. M. parodymai, kur jis paaiškino, jog 2008-04-09, apie 10-11 val., matė, kaip du policininkai, (duomenys neskelbtini) operatyvinis darbuotojas A. L. ir I. S. laipiojo garažų stogais, vaikščiojo po teritoriją, I. S. kažką rodė, jį fotografavo. Tuo metu V. Š. vaikščiojo po kiemą, nes buvo daug darbo - buvo keičiamos automobilių padangos. Taip pat liudytojas S. R. parodė, kad 2008-04-09 matė, kaip 10 val. į teritoriją buvo atvežtas I. S., kuris kažką rodė, o ji fotografavo. Tuo metu V. Š. jam vežiojo padangas, kurias jis plovė. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, jog vienintelis V. Š. vaikščiojo po teritoriją, nors buvo liepta nevaikščioti. Taigi iš nurodytų aplinkybių seka, kad iš pradžių I. S. buvo atvežtas į parodymų patikrinimo vietą, kur matė V. Š., o paskui pastarasis buvo pateiktas I. S. atpažinti. Taigi akivaizdu, jog I. S. jau matė V. Š. prieš jį atpažindamas. Be to, apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, I. S. parodė, kad pagrobtą automobilį paliko prie Žaliųjų ežerų aikštelėje išsigandęs policijos, o ne dėl to, kad buvo susitaręs su V. Š. ten jį palikti. Ši aplinkybė atsirado jau vėliau. Taip pat I. S. nurodė, kad paliko automobilį su užvestu varikliu, kas yra visiškai nelogiška ir nesuprantama. Kodėl jis automobilį paliko su užvestu varikliu, nepaaiškino. Be to, kaip matyti iš (duomenys neskelbtini)rašto, automobilio spidometro parodymai vagystės dieną buvo 282440 km, o spidometro parodymai automobilio suradimo dieną – 282447 km. (t. 2 b.l. 173) Tai reiškia, jog pagrobto automobilio rida buvo 7 km. Visiškai neaišku kaip važinėjus automobiliu ir nuvažiavus juo nuo(duomenys neskelbtini), o paskui dar iki vietos, kur jis buvo rastas –(duomenys neskelbtini), Vilniuje, rida galėjo būti tik 7 km. Nors liudytojas R. R. nurodė, kad, fiksuodami spidometro parodymus, darbuotojai juos apvalina į didesnę pusę, tačiau šiuo atveju net ir suapvalinus parodymus, rida negalėjo būti tik 7 km. Nuteistasis I. S. parodė, jog pagrobtu automobiliu važinėjosi keturias valandas, nuo 8.00 val. iki 12.00 val., o apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad važinėjosi net iki 14.00 val. Pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, nesiekė išsiaiškinti. Taip pat analizuojant ir vertinant I. S. parodymus, kolegija pažymi, kad jie nėra nuoseklūs, jis parodymus keitė, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik kito kaltinamojo prieštaringais parodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad akistatos su V. Š. metu I. S. patvirtino savo parodymus, tačiau šios akistatos metu ir V. Š. patvirtino savo parodymus.

Apylinkės teismas vadovavosi liudytojo E. R. parodymais, kaip V. Š. kaltę patvirtinančiu įrodymu. Iš šių parodymu matyti, kad jis 2008-03-16, t.y. sekmadienį, apie 8 val., periminėjo budėjimą ir nepastebėjo kaip į teritoriją pateko pašalinis asmuo, kuris po to išvažiavo pro vartus, kuriuos jis atidarė išgirdęs garsinį signalą, nes taip buvo įprasta. Tą pačią dieną apie 10 val. į teritoriją įvažiavo V. Š. su žmona, plovykloje nusiplovė savo automobilį ir išvažiavo. Jis policijoje buvo apklaustas 2008-04-28 ir tokių parodymų nedavė, nes apie tai tyrėja jo neklausė. Taigi šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu tokių parodymų nedavė, apie tai pasisakė tik tada, kai prokurorė uždavė tokį klausimą nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Šio liudytojo parodymai kelia pagrįstų abejonių, jis nenurodė, kad tą pačią dieną, 2008-03-16, į autoūkio teritoriją apie 8.30 val. buvo įvažiavęs nuteistojo brolis V. Š.. Be to, fakto, kad nuteistasis V. Š. buvo su žmona įvykio dieną autoūkio teritorijoje, negali patvirtinti vaizdo įrašas, jo nėra. Net jeigu nuteistasis su žmona ir būtų užsukę į autoūkio teritoriją nusiplauti automobilio apie 10 val., tai niekaip negali būti susiję su 2008-03-16, apie 8 val., įvykdytu automobilio pagrobimu.

Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas V. Š. kaltę, rėmėsi psichofiziologinio tyrimo duomenimis. Pagal LR Poligrafo naudojimo įstatymą poligrafas –Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos formos sertifikatą turintis prietaisas, fiksuojantis kvėpavimo, kraujotakos, kitus fiziologinius pokyčius, atsirandančius asmens organizme tyrimo poligrafu metu, kuriais grindžiamas šiuo prietaisu tiriamo asmens teiginių teisingumo vertinimas. Tyrimas poligrafu yra kompleksinis psichofiziologinis tyrimas, skirtas asmens teiginių teisingumui įvertinti, naudojant poligrafą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad V. Š. sutiko, kad jo parodymai būtų vertinami atliekant tyrimą psichofiziologiniu metodu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje yra V. Š. sutikimas dėl psichofiziologinio tyrimo (tyrimo poligrafu) taikymo ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad apklausos metu nustatyta:

automobilio vagiui (duomenys neskelbtini) garažo teritorija buvo aprodyta vagystės dieną;

sutiko padėti pavogti automobilį todėl, kad turėjo skolų ;

automobilio vagiui jau atidavė 50 Lt;

vogtą automobilį vagis jam turėjo perduoti prie(duomenys neskelbtini);

į nuotrauką Nr.3 I. S.;

vagis gyvena (duomenys neskelbtini)gatvėje. (t.1, b.l. 142-143, 146-148).

Kolegija pažymi, jog tokios apklausos nenumato baudžiamojo proceso įstatymas. Pagal baudžiamojo proceso kodeksą, ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo apklausą vykdo ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras arba ikiteisminio tyrimo teisėjas, ši apklausa yra fiksuojama protokole. Byloje yra tyrėjos užduotis atlikti įtariamojo tyrimą poligrafu, poligrafo operatorius atliko įtariamojo apklausą, tokios teisės jis neturėjo, apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad klausimų su tyrėja nederino, šį veiksmą atliko savarankiškai. Baudžiamojo proceso kodekse nenumatytas poligrafo panaudojimas atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. LR BPK 20 str. 4 d. numato, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Šis tyrimas BPK normomis nereglamentuotas, įtariamojo apklausą atliko ne įstatyme numatyti asmenys, o poligrafo operatorius, patikrinti tyrimo rezultatų nėra galimybės. Be to, apklausa poligrafu vyko 2008-04-14, iki jos V. Š. buvo sulaikytas 2008-04-09, o 2008-04-10 jam buvo pareikštas įtarimas, iš kurio turinio, o taip pat iš operatyvinių darbuotojų klausimų jis galėjo sužinoti visas esmines įvykio aplinkybes, todėl natūralu, kad atsakydamas į klausimus, jis galėjo „sureaguoti“. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. Š. poligrafu buvo tiriamas nedalyvaujant gynėjui, gynėjui apie tyrimą pranešta nebuvo, nors jo dalyvavimas, vadovaujantis LR BPK 51 str. 1 d. 7 p. yra būtinas. LR BPK 369 str. 3 d. numatyta, kad esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK 20 str., 178 str., 179 str., 188 str., 189 str., 51 str., 44 str. pažeidimų. Juo labiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal LR Poligrafo naudojimo įstatymą nuteistasis V. Š. nepriklauso asmenų, tiriamų poligrafu, ratui. (LR Poligrafo naudojimo įstatymo 5 str. 2 d., 5 str. 3 d. 3 p.)

2009-01-27 Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą pagal V. Š. apeliacinį skundą, prokurorei buvo pavesta organizuoti naujus BPK numatytus proceso veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad atliktas I. S. parodymų patikrinimas vietoje, su juo atliktas eksperimentas, kuris parodė, kad I. S. moka vairuoti, papildomai apklausti liudytojai. Liudytojai J. S., D. M., K. G. parodė, kad įvykio dieną patruliavo (duomenys neskelbtini)rajone, ar ten matė tamsiai mėlynos spalvos automobilį VW VENTO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasakyti negali, praėjo daug laiko. Liudytojas M. M. parodė, kad pranešė, jog pagrobtas automobilis stovi(duomenys neskelbtini), Vilniuje. Liudytojas R. R. patikslino savo ankstesnius parodymus, nurodė, kad jis ir jo bendradarbiai, fiksuodami automobilio spidometro parodymus, juos apvalina į didesnę pusę. Atliekant papildomus veiksmus, buvo gauta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)kuria nustatyta, jog kam priklauso iš pagrobto automobilio stiklo valytuvo išimtas plaukas, pasakyti negalima, negautas DNR reakcijos produktas. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad keturi rankų pirštų antspaudai ant pateiktos tirti popierinės kepuraitės, rastos pagrobtame automobilyje, asmeniui identifikuoti tinkami. Pateiktoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tikėtina, jog kvapų pėdsakuose, kurie 2008-11-17 buvo paimti iš pagrobto automobilio VW VENTO nuo vairuotojo sėdynės bei priekinės keleivio sėdynės yra I. S. kvapas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, į posėdį buvo iškviestos specialistės V. V. ir J. A., kurios pateikė specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Posėdžio metu specialistės nurodė, jog asmens kvapas po aštuonių mėnesių, kai asmuo sėdėjo automobilyje gana trumpą laiką, gali išlikti, priklausomai nuo daugelio aplinkybių: kvapas gali likti keletą mėnesių, jei tiriamas daiktas yra uždaras, jei nebuvo paveiktas oro kaitų, skersvėjų, priklausomai nuo audinio, nuo to, kaip intensyviai juo buvo naudojamasi. Kolegija konstatuoja, kad specialistės patvirtino, jog nuteistasis I. S. sėdėjo pagrobto automobilio ne tik vairuotojo sėdinėje, bet ir keleivio sėdynėje, nors pats I. S. tai neigia – o tai kolegijai duoda pagrindą vertinti I. S. parodymus kritiškai.

Prokurorės teigimas, kad V. Š. padarė nusikaltimą, kadangi turėjo skolų, yra deklaratyvaus pobūdžio, byloje tokių duomenų nėra, išskyrus psichofiziologinės apklausos metu užfiksuotą atsakymą, kas apeliacinės instancijos teismo nepripažįstama įrodymu.

Nusikaltimas, numatytas LR BK 178 str. 2 d., padaromas tik tiesiogine tyčia. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė nei dėl kaltės formos, nei rūšies.

Vien tik argumentas, kad nėra duomenų, jog I. S. turi pagrindą apkalbėti nuteistąjį V. Š., dar neįrodo V. Š. kaltės, taip pat neįrodo, jog pagrindo ar motyvo iš tikrųjų nėra. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas negali vadovautis abejonėmis, spėlionėmis ar prieštaringais kito kaltinamojo parodymais, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los aplinkybes. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Taigi kolegija daro išvadą, kad byloje nėra surinkta objektyvių neginčijamų įrodymų, kad V. Š. kurstė ir padėjo I. S. pagrobti svetimą turtą, o būtent: 2008-03-15, apie 11.00 val., prie parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš anksto sumokėdamas 50 Lt., palenkė I. S. pagrobti iš saugomos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios(duomenys neskelbtini), Vilniuje, svetimą turtą –(duomenys neskelbtini)priklausantį automobilį VW Vento, v/n (duomenys neskelbtini), 9000 Lt. vertės, ir siekdamas padėti pagrobti minėtą automobilį, pateikė pastarajam planą-schemą, kurioje pažymėjo automobilio stovėjimo vietą, vietą tvoroje, kur galima nepastebimai patekti į aikštelę bei judėjimo link automobilio kryptį, paaiškino, kad automobilio raktas paliktas automobilio daiktų dėtuvėje, taip pat nurodė vietą – aikštelę prie(duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur po vagystės palikti automobilį.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pavogtas automobilis rastas, automobilio savininkas dėl grąžinto automobilio turtinių pretenzijų neturi (t. 2, b. l. 185-195). Pirmosios instancijos teismui skelbiant nuosprendį šios aplinkybės nebuvo žinomos. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų V. Š. ir I. S. priteista solidariai 9000 Lt(duomenys neskelbtini) žalos atlyginimo už pagrobtą automobilį ir jie įpareigoti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą žalą. Kadangi automobilis iki nuosprendžio paskelbimo dienos grąžintas savininkui, kuris turtinių pretenzijų neturi, todėl I. S. nuteisus laisvės apribojimu, o V. Š. išteisinant, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 6 d. 2 p., paskirtas įpareigojimas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, neteko prasmės. Apeliacinė byla nagrinėjama paduoto apeliacinio skundo ribose, pabloginti nuteistojo padėties pagal nuteistojo skundą negalima, tačiau švelninant nuosprendį, tokios pat taisyklės taikomos ir asmeniui, nepadavusiam apeliacinio skundo. Dėl pasakyto kolegijos panaikinamas skirtas įpareigojimas atlyginti 9000 Lt. turtinę žalą bei pats žalos priteisimas.

Esant visoms išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-11-18 nuosprendis V. Š. atžvilgiu neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas, V. Š. atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis, taip pat keistinas nuosprendis nuteistojo I. S. atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-11-18 nuosprendį V. Š. atžvilgiu. V. Š. išteisinti iš nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 24 str. 5, 6 d., 178 str. 2 d., kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 9000 Lt. priteisimo iš V. Š. ir I. S. Solidariai (duomenys neskelbtini) departamento naudai ir įpareigojimą V. Š. ir I. S. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.