- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-27
- Bylos Nr.
- 2A-559-71/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00394-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Regina Agota Gutauskienė (pirm.), Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- K. G.
- Atsakovas
- E. D.
- Kategorijos
- 32.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja R. A. Gutauskienė Civilinė byla Nr. 2A-559-71/2011
Teisėja S. Sakalauskienė Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00394-2011-6
NUTARTIS
2011 m. spalio 27 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Agotos Gutauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. G. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-672-187/2011 pagal ieškovės K. G. ieškinį atsakovei E. D., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė K. G. ieškiniu ir pareiškimu patikslinusi ieškinio dalyką Telšių rajono apylinkės teismo prašė nustatyti kelio servitutą atsakovės E. D. 1,0000 ha žemės sklype (tarnaujantis daiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) pagal UAB „Telšių matininkas“ 2011 m. gegužės 16 d. parengtą žemės sklypo planą, 6,04 m. pločio, 127 m² ploto, projektuojamo servituto plane pažymėtas tarp taškų 9-8-13-14-9, nuo vietinės reikšmės kelio į Telšius iki 1,5 ha miško žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę ieškovės K. G. žemės sklypo (viešpataujantis daiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), valdytojams/naudotojams šiuo keliu važiuoti antžeminėmis transporto priemonėmis. Įpareigoti atsakovę E. D. atlikti žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus - pažymint riboženkliais žemės sklype kelio servituto ribinius taškus pagal priimtą teismo sprendimą ir šiuos kadastrinius matavimus užregistruoti viešame registre. Taip pat prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas (2-6, 69-70 b. l.).
Ieškovė nurodė, kad 2001-03-01 Telšių apskrities viršininko administracijos sprendimu K. G. buvo atkurta nuosavybės teisė į 1,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovei grąžintas miškas yra apsuptas iš visų pusių kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, todėl ji norėdama patekti į savo mišką, naudojosi pravažiavimo keliu, kuris ėjęs per atsakovės E. D. žemės sklypo dalį, iki nuosavybės suteikimo atsakovei, šis žemės sklypas buvęs valstybinės žemės sklypas. Atsakovė susiformavusį lauko kelią, per kurį ieškovė patekdavusi į savo mišką, suarė ir tokiu būdu ieškovė neteko galimybės patekti į mišką. Nurodė, kad reikalinga nustatyti 6,04 m. pločio kelio servitutą, kad tuo keliu galėtų galėtų naudotis ir galėtų pravažiuoti miškovežiai, todėl prašo nustatyti servitutą pagal ieškovės pateiktą planą, nes tai esantis pats trumpiausias atstumas nuo ieškovės miško iki vietinės reikšmės kelio. Ieškovė taip pat prašo, kad teismas įpareigotų atsakovę atlikti kadastrinius matavimus pagal jų pateiktą planą, pažymint riboženkliais žemės sklype kelio servituto ribinius taškus pagal priimtą teismo sprendimą ir šiuos kadastrinius matavimus užregistruoti viešame registre.
Atsiliepimas
Atsakovė E. D. su ieškinio reikalavimais iš esmės nesutiko, tačiau pripažino, kad kelio servitutas gali būti nustatytas, tačiau visiškai nesutiko, kad jis būtų nustatomas pagal ieškovės pateiktą planą – projektą. Nurodo, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovė prašo nustatyti kelio servitutą ji paveldėjusi 2006 metais. Jokie specialūs apribojimai dėl naudojimosi šiuo žemės sklypu nebuvę nustatyti. Jokiuose planuose nebuvę jokio kelio, o ieškovei ji leisdavusi važiuoti į mišką ir iš miško tose vietose kur buvusi pieva, žolė. Atsakovė teigia, kad nustačius ieškovės prašomoje vietoje kelio servitutą, ji nebegalėsianti naudotis ne tik servitutinio kelio užimamu žemės plotu, bet ir nebegalės pigesnėmis sąnaudomis apdirbti ir įdirbti žemės sklypo, nes jos pačios žemės sklypą atskyrus nuo sūnui priklausančio žemės sklypo, jai liktų labai mažas žemės sklypas ir jo įdirbti su technika nebebūtų galimybės. Atsakovė nesutinka, kad ji turi savo lėšomis atlikti kadastrinius matavimus ir kitus veiksmus, kad ji turi aktyviai dalyvauti įrengiant ir įregistruojant kelio servitutą. Ji sutinkanti, kad būtų nustatytas kelio servitutas vakarinėje jos sklypo dalyje, nes ten esanti mažesnio balo derlingumo žemė, ten miškas užstojantis saulę, todėl ir ekonomiškai jai būtų žymiai mažesni nuostoliai (39-41, 78-79 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
Nustatė kelio servitutą atsakovės E. D. 1,0000 ha žemės sklype (tarnaujantis daiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) suteikiantį teisę ieškovės K. G. žemės sklypo (viešpataujantis daiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), valdytojams/naudotojams šiuo keliu važiuoti antžeminėmis transporto priemonėmis.
Nustatė vakarinėje E. D., 1,0000 ha žemės sklypo (tarnaujantis daiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje, (duomenys neskelbtini)pagal prie sprendimo pridedamą S. Š. įmonės 180355046, 2011 m. gegužės 30 d. parengtą žemės sklypo planą (civilinės bylos lapas 80), 4,25 m. pločio, 115,10 metrų ilgio, iš viso 459 kv. metrų ploto, servituto plane pažymėtą tarp taškų 9-11, nuo vietinės reikšmės kelio į Telšius iki 1,5 ha miško žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę ieškovės K. G. žemės sklypo (viešpataujantis daiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini), valdytojams/naudotojams šiuo keliu važiuoti antžeminėmis transporto priemonėmis.
Iš viešpataujančio daikto savininkės K. G. priteisė 3000,00 litų vienkartinę kompensaciją tarnaujančio daikto savininkei E. D..
Iš K. G. ir E. D. priteisė 47,80 litų lygiomis dalimis (po 23,90 Lt) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, valstybės naudai (99-104 b. l.).
Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas iš įrodymų visumos sprendė, kad ieškovė K. G. nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad atkūrus jai nuosavybę į miško žemės sklypą, ji turėtų galimybę tinkamai patekti į jai suformuotą miško žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad ieškovei buvo siūloma įsigyti šiuo metu D. priklausantį žemės sklypą, ji nesiėmė jokių priemonių, kad administraciniu aktu, tuo metu valstybei priklausančiame žemės sklype jai būtų suformuotas servitutinis kelias į jai priklausantį miško žemės sklypą. Žemės sklypas, kuriame ieškovė prašo nustatyti servitutinį kelią iki 2004-09-17 priklausė valstybei ir tik pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 11479 buvo parduotas S. T. (atsakovės motinai), po kurios mirties atsakovė E. D. šį sklypą paveldėjo 2006-01-17 paveldėjimo teisės liudijimu Nr. 422. Teismas pažymėjo, kad jokių apribojimų ar servitutų šiam atsakovės paveldėtam žemės sklypui nėra nurodyta. Teismas vertino, kad nuo 2001 metų kovo mėnesio iki pat 2004-09-17, kol buvo valstybinė žemės nuosavybė, ieškovė nedarė jokių aktyvių veiksmų, kad jai būtų nustatytas kelio servitutas. Teismas laikė, kad ieškovė, žinodama, kad į jai atkuriamą sklypą nėra įvažiavimo kelio, turėjo suprasti, jog negalės juo naudotis be nustatyto servituto, tačiau nuo šalia esančio žemės sklypo įgijimo atsisakė ir pati nereikalavo, kad administraciniu aktu būtų nustatytas kelio servitutas valstybei priklausančioje žemėje, o sutiko būtent su tokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, kurį šiai dienai turi. Teismas nurodė, kad šiuo metu ieškovė K. G. faktiškai neturi realios galimybės patekti į jai priklausantį miško žemės sklypą, negali juo produktyviai disponuoti, todėl ieškinio dalį dėl servituto nustatymo tenkintino nustatydamas kelio servitutą teismo sprendimu. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė.
Teismas atmetė ieškovės paaiškinimą, kad buvo kelias, ir jis buvo pažymėtas riboženkliais, nes laikė, kad Žemės naudojimo patikrinimo aktai neįrodo, kad riboženkliai tikrai buvo pastatyti, kad jie ten turėjo būti, kadangi tai paneigia oficialūs rašytiniai įrodymai, kuriuose nėra nurodyti apribojimai ir, kad šie riboženkliai ten privalėjo būti.
Teismas sprendė, kad nustačius kelio servitutą ieškovės prašomoje vietoje, būtų pažeidžiamos atsakovės teisės, ji nebegalėtų dirbti žemės įprastu būdu, jai pasidarytų labai mažas žemės sklypas ir būtų sudėtinga jai atlikti įprastus žemės įdirbimo darbus, kuriuos ji atlieka kartu su savo sūnumi. Teismas, nustatydamas kelio servitutą, atsižvelgė į būtinumo ir proporcingumo reikalavimus į garantuojančio savininko, o būtent į E. D. nuosavybės teisių apsaugą. Teismas įvertinęs visus įrodymus padarė išvadą, kad kelio servitutas turi būti nustatytas pagal atsakovės E. D. pateiktą planą, nes laikė, kad juo mažiausiai pažeistų atsakovės, o būtent tarnaujančiojo daikto savininko, interesus, kadangi nurodytas kelias būtų vakarinėje žemės sklypo pusėje, kuri ribojasi su mišku, netrukdytų žemės įdirbimui. Teismas vertino tai, kad servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos taip, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančio daikto savininkui, be to laikė, kad pateiktas atsakovės projektas neprieštarauja LR CK 4.119 str. nustatytiems reikalavimams.
Teismas sprendė, kad nustatydamas kelio servitutą turi nustatyti ir kompensaciją, nes atsakovė E. D., nustačius jai priklausančioje žemėje kelio servitutą, nebegalės naudotis 459 m² žemės sklypo dalimi ir gauti iš šio žemės sklypo derliaus. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovės atstovas, prašydamas nustatyti servitutą pagal ieškovės pateiktą planą, sutiko su atsakovės prašomą kainą 3000 litų už kelio servitutą pagal atsakovės pateiktą planą, todėl teismas laikė, kad dėl kainos už nustatytą kelio servitutą ginčo nėra, todėl kaip kompensaciją atsakovei priteisė vienkartine 3000,00 litų kompensacija. Teismas padarė išvadą, kad toks kompensacijos dydis atitinka LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Kadangi įstatymas nenumato, kad tarnaujančio daikto savininkas, turi kompensuoti viešpataujančio daikto savininkui nustatyto servituto tinkamą įrengimą ir jo išlaikymą, todėl teismas laikė, kad negali įpareigoti atsakovę savo lėšomis atlikti įvairius darbus susijusius su kelio servitutu ir jo įgyvendinimu.
Patenkinus ieškinio reikalavimus tik labai mažoje dalyje, teismas, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijumi bei atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė, taip pat turėjo bylinėjimosi išlaidų ir servitutas nustatytas būtent pagal jos pateiktą projektą, iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų ieškovei nepriteisė. Tačiau teismas vertindamas tai, kad šalys nesusitarė gera valia dėl servituto nustatymo, servitutą nustatė teismas pagal atsakovės pateiktą projektą, todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei priteisė lygiomis dalimis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantės K. G. vardu advokatas R. G. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą ieškinį tenkinant visiškai (117-122 b. l.).
Šalies argumentai
1. Apeliantė nurodo, kad atsakovė byloje nepateikė priešieškinio, nereiškė jokių reikalavimų, nemokėjo žyminio mokesčio, todėl laiko, kad teismas neturėjo jokio pagrindo vadovautis atsakovės pateiktu planu-projektu ir nustatyti kelio servitutą pagal atsakovės pateiktą planą – projektą bei priteisti atsakovei prašomą vienkartinę kompensaciją. Teismas viršijo byloje pareikštus reikalavimus, t.y. patenkino daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priėmė sprendimą dėl reikalavimo priteisti kompensaciją, kuris nebuvo pareikštas;
2. Apeliantė nesutinka su teismo motyvais, kad ieškovė buvo nepakankamai rūpestinga ir atidi. Laiko, kad teismas neįvertino rašytinių įrodymų ir liudytojo P. K. paaiškinimų bei pačios ieškovės paaiškinimų. Teismas klaidingai nurodė, kad oficialūs rašytiniai įrodymai paneigia riboženklių ir atsakovės žemės sklypo apribojimų buvimą, todėl šios teismo išvados negali būti atsvara objektyviems bylos įrodymams apie faktinį kelio buvimą ir jo naudojimą, todėl yra pagrindas ieškovei prašyti nustatyti kelio servitutą faktiškai buvusio ir naudoto kelio vietoje;
3. Apeliantė nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvų įrodymų apie atsakovės ir jos sūnaus bendrą žemės apdirbimą apie šiam tikslui naudojamą žemės ūkio techniką. Teismas nevertino tai, kad nuo 2001 metų iki 2008 metų ieškovė naudojosi pravažiavimo keliu, kuris ėjo per atsakovės žemės sklypo dalį, todėl laiko, kad tuo laikotarpiu atsakovė su sūnumi savo žemės sklypo, kaip vientiso žemės masyvo neįdirbinėjo, nors žemės sklypas nuomojamas nuo 2004-10-07, o tik 2009-2010 metais įvažiavimas buvo suartas, o matininko du kartus pastatyti riboženkliai panaikinti. Iki 2009 metų šie žemės sklypai buvo įdirbinėjami kaip atskiri žemės masyvai, todėl apeliantė laiko, kad yra galimybė juos įdirbinėti kaip atskirus masyvus. Be to, atsakovės ir jos sūnui nuosavybės teise įsigyti žemės sklypai yra atskiri nekilnojamojo turto objektai ir nėra sujungti į vieną nekilnojamojo turto objektą. Byloje nėra įrodymų, jog siekiant suformuoti racionaliai tvarkomos žemės ūkio valdos, ką deklaruoja atsakovė, būtų atlikta žemės konsolidacija;
4. Apeliantė laiko, kad teismo sprendimu nustatomas kelio servitutas nuomos objekte, tiesiogiai turi įtakos nuomininko teisėms arba pareigoms, todėl nuomininko A. D. neįtraukus į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, teismas bylą išsprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, o tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą;
5. Teismas atmesdamas ieškovės prašymą nustatyti jos pateiktame plane nurodytą kelio servitutą vadovavosi tik vienu argumentu – tariamu žemės sklypo sumažėjimu (nors kadastrinės ribos lieka nepakitusios) ir negalėjimu žemės apdirbti įprastiniu būdu. Byloje nėra įrodymų ne tik apie gretimų žemės sklypų vientisą apdirbimą, tačiau nėra ir duomenų apie jų apdirbime naudojamą žemės ūkio techniką auginamas kultūras. Apeliantės prašomas kelio servitutas taip pat ribojasi su mišku, o kaip nurodė matininkas P. K., žemės našumo balai abiejose kelio servituto nustatymo siūlomose vietose yra vienodi, o tam paneigti, būtina gauti žemės našumo balų skaičiavimo duomenis iš žemėtvarkos tarnybos, ko byloje nėra;
6. Teismas neįvertino faktinių aplinkybių, jog apeliantės prašomas kelio servitutas yra istoriškai nusistovėjusio lauko kelio vietoje, jis yra šalia kadastrinės vietovės ir atsakovės žemės sklypo ribos, yra pats trumpiausias (20 metrų) atstumas tarp apeliantės žemės sklypo ir rajoninio kelio į Telšius, kad ties šiuo lauko keliu apeliantės miške per dešimt metų yra suformuotos miško biržės, palengvinančios patekimą į miško gilumą ir jame atliekamų darbų atlikimą, kai atsakovės planu siūlomoje servituto vietoje yra pats ilgiausias atstumas. Teismas nustatęs niekam nereikalingą keturis kartus didesnį nei realiai reikalingą kelio servitutą pažeidė racionalaus žemės naudojimo ir proporcingumo principus;
7. Apeliantės nuomone, nustatant servitutą, būtina žiūrėti ne vien tarnaujančio daikto nepatogumų, bet ir šalių interesų pusiausvyros. Laiko, kad sprendimu nustatytas servitutas ne tik neproporcingai didina atsakovės nuostolius, o tuo pačiu ir apeliantės pareigą juos atlyginti, bet ir didina apeliantės nuostolius, susijusius su kelio įrengimu, eksploatavimu, priežiūra;
8. Apeliantė nesutina su teismo argumentu, kad apeliantės atstovas prašydamas nustatyti servitutą pagal apeliantės pateiktą planą sutiko pagal atsakovės prašomą kainą 3000 Lt už kelio servitutą pagal atsakovės pateiktą planą, kad tarp šalių ginčo dėl kainos už nustatytą kelio servitutą nėra. Tokio sutikimo ieškovė neišreiškė, šis sutikimas nėra įrašytas į teismo posėdžio protokolą;
9. Apeliantė neprašo kompensuoti jai servituto įrengimo ir jo išlaikymo, ji tik prašo įpareigoti atsakovę atlikti aktyvius veiksmus, susijusius su servituto įteisinimu ir nužymėjimu, kaip tai numato teisės aktai, todėl laiko šį reikalavimą pagrįstu;
10. Teismas netinkamai išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Teismas tenkindamas ieškinį iš dalies, ir teismo sprendimu nustatydamas kelio servitutą, pagal proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovės turėjo priteisti 50 procentų ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų, nes būtent taip sprendė bylinėjimosi išlaidų pritesimą valstybei klausimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą E. D. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje (126-129 b. l.).
Atsakovė nesutina, kad kelio servitutas būtų nustatytas per jos šeimos dirbamo lauko vidurį. Prašomoje nustatyti kelio servitutą vietą yra dirbamo lauko vidurys, kuriame auga rugiai. Žemės sklypai yra deklaruojami kaip vientisi sklypai, jiems yra suteiktas vienas bloko numeris. Apeliantei K. G. žemės sklypas buvo suformuotas 2001 metais, tai yra žymiai anksčiau negu atsakovės paveldėtas žemės sklypas, o mirusi motina šį žemės sklypą nusipirko tik 2004 metais, kurį atsakovė paveldėjo tik 2006 metais. Pati K. G. nesirūpino ir nesiėmė jokių priemonių, kad įteisintų privažiavimą į jai priklausantį mišką. Nuo 2001 metų iki 2004 metų, kol šis žemės sklypas buvęs valstybinis K. G. galėjusi nusistatyti kelio servitutą administraciniu aktu, tačiau to nepadarė. Apeliantė savo skunde remiasi liudytojo P. K. parodymais, kuris teisme patvirtino, kad K. G. jis 2001 metais, formuodamas žemės sklypą, buvo nubraižęs kelią ir pažymėjęs riboženkliais. Įrodymai patvirtina, kad kelio servitutas niekada nebuvo suformuotas ir riboženkliai nebuvo pastatyti, nes jeigu būtų buvę teisėtai statomi riboženkliai, tai jie turėjo būti atitinkamai įforminti aktais. Nei servitutu nei istoriškai atsakovei priklausančiame žemės sklype jokio kelio niekada nebuvo ir nėra. Žemės sklypas įgytas be jokių apribojimų ir be kelio servitutų. Atsakovė sutinka, kad būtų nustatytas kelio servitutas, tačiau jo plotis neturėtų būti didesnis kaip 4 metrai, be to jis turi būti nustatytas toje vietoje, kurioje atsakovei būtų padaryti kuo mažesni nuostoliai, o tai yra sklypo vakarinėje dalyje, būtent toje vietoje, kurioje ir nustatė teismas savo sprendimu. Nurodoma, kad A. D. įtraukimas į šios bylos nagrinėjimą nepakeistų atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, apsisprendimo, nes A. D. yra atsakovės sūnus ir tik jo vardu yra įregistruotas ūkis, o faktiškai priklausančius žemės sklypus dirba kartu ir ūkininkauja kaip viena šeima. Laiko, kad apeliantė neįrodė, kad tuo keliu, kurį prašo nustatyti kaip servitutinį, jos miške yra suformuotos miško biržės, palengvinančios patekimą į miško gilumą ir jame atliekamų darbų atlikimą, kadangi susiformavusio kelio atsakovės žemėje nėra. Ieškovės prašomoji vieta, kurioje prašoma nustatyti kelio servitutą yra pačiame kraštutiniame jos miško kampe, tai yra pats tolimiausias taškas iš visų kitų taškų, esančių jos miške. Be to viena iš suformuotų miško biržių kaip tik faktiškai prieina ir prie atsakovės projekte pateikto kelio servituto. Sutinka, kad teismo sprendimu nustatytas servitutinis kelias yra ilgesnis, tačiau toje vietoje yra žemė mažiau derlinga, kadangi ten yra žemės sklypo pakraštys ir jį užstoja miškas. Atsakovė nesutina su apeliantės teiginiu, kad 3000 litų vienkartinė kompensacija už kelio servitutą yra per didelė, nes faktiškai negaudama derliaus tame žemės sklype, kuriame yra nustatytas kelio servitutas, šeima nebeužaugins jokio derliaus ir nebegaus iš jo pajamų. Taip yra suvaržomi atsakovės teisėti lūkesčiai ir atimama reali galimybė dirbti šią žemės sklypo dalį ir gauti iš jo pajamas visam laikui, o ne keleriems metams. Visiškai nepagrįstu laiko prašymą, kad atsakovė savo lėšomis turėtų sutvarkyti įvairius dokumentus, susijusius su ieškovei K. G. reikalingo kelio servituto nustatymu ir jo įteisinimu. Teigiama, kad niekada netrukdė ir netrukdys pačiai K. G. tvarkyti jai reikalingus kelio servitutui dokumentus ir nustačius žemės sklype kelio servitutą, neprieštaraus, kad jis būtų įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
LR CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai taikius procesinės teisės normas, vertinant su servituto nustatymu susijusius įrodymus bei jo nustatymo aplinkybes, dėl ko neteisingai išspręsta byla – LR CPK 329 straipsnio 1 dalis.
Iš ieškovės K. G. pateikto ieškinio ir patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovė prašė nustatyti kelio servitutą atsakovės E. D. 1,0000 ha žemės sklype (tarnaujantis daiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) pagal UAB „Telšių matininkas“ 2011 m. gegužės 16 d. parengtą žemės sklypo planą, 6,04 m. pločio, 127 m² ploto, projektuojamo servituto plane pažymėtas tarp taškų 9-8-13-14-9, nuo vietinės reikšmės kelio į Telšius iki 1,5 ha miško žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę ieškovės K. G. žemės sklypo (viešpataujantis daiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), valdytojams/naudotojams šiuo keliu važiuoti antžeminėmis transporto priemonėmis. Atsakovė E. D. su ieškinio reikalavimais iš esmės nesutiko, tačiau pripažino, kad kelio servitutas gali būti nustatytas pagal jos pateiktą planą – projektą. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė E. D. byloje nėra pateikusi priešieškinio, jokių reikalavimų dėl kelio servituto nustatymo atsakovė nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas, neturėjo jokio pagrindo priimdamas sprendimą, vadovautis atsakovės pateiktu planu – projektu ir nustatyti kelio servitutą pagal atsakovės pateiktą planą –projektą.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustatydamas kelio servitutą turi nustatyti ir kompensaciją, nes atsakovė E. D., nustačius jai priklausančioje žemėje kelio servitutą nebegalės naudotis 459 m² žemės sklypo dalimi ir gauti jame derliaus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nesant ieškovės reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo atsakovei, pirmosios instancijos teismas viršijo byloje pareikštus reikalavimus, tai yra patenkino daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pastarųjų procesinių teisės normų pažeidimas, yra pagrindas sprendimo panaikinimui.
Pirmosios instancijos teismas, iš ieškovės ir atsakovės pateiktų žemės sklypo planų nustatė, kad su ieškovės turimu žemės sklypu gretimybėje yra ne tik E. D. žemės sklypas, bet ir A. D. žemės sklypas, o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad A. D. nuomojasi žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2004 m. spalio mėn. (12-13, 25, 74, 80 b. l.).
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas, kuriame ieškovė siekia nustatyti servitutą, nuo 2004-10-07 yra nuomojamas atsakovės sūnui A. D., todėl kelio servituto nustatymas nuomos objekte, tiesiogiai turi įtakos nuomininko teisėms arba pareigoms. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija teigia, kad nuomininko A. D. neįtraukus į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, teismas bylą išsprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, o tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą – (LR CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Esant išdėstytų argumentų visumai teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti trūkumai yra esminiai ir negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl apylinkės teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Panaikinus teismo sprendimą, kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.