- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-06
- Bylos Nr.
- A-3626-575/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01613-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius, Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. birželio 21 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose buvo drėgna, šalta, nebuvo ventiliacijos, tualetas nebuvo atitvertas, iš jo sklido nemalonus kvapas, kriauklės surūdijusios, emalis nutrupėjęs. Sienos, lubos nutrupėjusios, byrėjo kalkės. Kampuose nuo drėgmės buvo atšokęs tinkas, kaupėsi pelėsis ir grybelis. Šviestuvai buvo techniškai netvarkingi, iškrisdavo lempos ir suduždavo. Iš tualeto kanalizacijos lindo žiurkės. Į kiemelį buvo vedamas pasivaikščioti tik vienai valandai, kiemelyje buvo per mažai vietos, nebuvo sportinio inventoriaus. Po karštu vandeniu nusiprausti galėjo tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Mėnesiui gaudavo tualetinio popieriaus ritinėlį, kurio užteko tik savaitei. Popierius buvo nekokybiškas. Skutimosi peiliuką, muilo, dantų pastą, dantų šepetėlį gaudavo kartą per mėnesį, nors turėjo gauti kartą per savaitę. Į sporto salę ir poilsio kambarį buvo vedamas tik kartą per mėnesį arba nebuvo vedamas. Atvykęs į Šiaulių TI, buvo uždaromas į kameras, kuriose buvo mažai vietos, jose nebuvo langų ir pakankamo apšvietimo, tualetas nebuvo atitvertas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui skaudėjo raumenis, sąnarius, jautėsi žeminamas, jam sukelti dideli dvasiniai išgyvenimai ir skausmas, depresija.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 157–166) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsiliepime nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,67 kv. m iki 22,6 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2016 m. kovo 16 d. atliko kameros Nr. 88 patikrinimą (2016 m. kovo 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-89). Nustatyta, kad dirbtinis apšvietimas veikia, lempos nekrenta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Rėmėsi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktu ir pažymėjo, kad, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgdamas į išdėstytą, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl pareiškėjo argumentų dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 25 000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. birželio 21 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Įsakymo 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 66 (plotas 22,6 kv. m), Nr. 90 (plotas 19,95 kv. m), Nr. 27 (plotas 15,93 kv. m), Nr. 61 (plotas 17,48 kv. m), Nr. 9 (plotas 16,26 kv. m), Nr. 18 (plotas 18,56 kv. m), Nr. 58 (plotas 15,26 kv. m), Nr. 51 (plotas 18,86 kv. m), Nr. 75 (plotas 8,8 kv. m), Nr. 32 (plotas 20,91 kv. m), Nr. 72 (plotas 8,88 kv. m), Nr. 69 (plotas 7,14 kv. m), Nr. 92 (plotas 18,95 kv. m.), Nr. 94 (plotas 18,76 kv. m), Nr. DI-3 (plotas 6,66 kv. m), Nr. 88 (plotas 18,73 kv. m.), Nr. 43 (plotas 18,33 kv. m.), Nr. 47 (plotas 18,33 kv. m). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų nenustatyta.Dėl pareiškėjo skundo argumento, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas (gyvenamosios, laikino sulaikymo ir kt.), neatitinka higienos normų reikalavimų, teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-89 matyti, kad kameroje Nr. 88 higienos normos pažeidimų nenustatyta. Nustatyta, kad dirbtinis apšvietimas veikia, lempos nekrenta. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl sudužusios lempos, pareiškėjui buvo atsakyta į skundą, Šiaulių TI pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas kreipėsi su skundu dėl kameros Nr. 88 neatitikimo higienos normų reikalavimams. Šiaulių TI pareiškėjui atsakė į skundą ir nurodė, kad kameros remontuojamos eilės tvarka. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktą pažymą, Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatytas aplinkybes, taip pat įvertinęs pareiškėjo pateiktus skundus Šiaulių TI administracijai ir Šiaulių TI atsakymus pareiškėjui, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 88, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Šiaulių TI pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Taip pat atsižvelgęs į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.Dėl pasivaikščiojimui gryname ore skiriamos 1 valanda teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo matyti, jog jam buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl šie argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo pakankamai vietos pasivaikščioti. Iš byloje esančio pasivaikščiojimų kiemelių plano matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m dydžio. Iš atsakovo atsiliepimo, pažymos matyti, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi toje kameroje esantys asmenys. Jokie teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto bei koks plotas turi tekti vienam asmeniui, todėl įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti.Dėl pareiškėjo teiginio, kad į dušą vedama tik vieną kartą per savaitę teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktu, o Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, šiuos pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl laisvalaikio ir sporto yra abstraktaus pobūdžio, jis nenurodė konkrečiai, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, kuo pasireiškė neturtinė žala dėl užimtumo nebuvimo. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog jis buvo išreiškęs pageidavimą dalyvauti Šiaulių TI organizuojamuose sporto ar kituose renginiuose, nenurodė, kada jo prašymas nebuvo patenkintas. Iš atsakovo pateikto įsakymo „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos patvirtinimo“ matyti, kad Šiaulių TI suimtiesiems (nuteistiesiems) laisvalaikis yra organizuojamas. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.Pareiškėjas nurodė, kad nepakankamai buvo aprūpinamas higienos priemonėmis (tualetiniu popieriumi, skutimosi peiliukais, muilu, dantų pasta, dantų šepetėliu). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas). Apraše numatyta, kad vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, išduodama 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui. Suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Iš „Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 669“ matyti, kad pareiškėjas buvo aprūpintas higienos priemonėmis nepažeidžiant nustatytų normų. Pareiškėjas buvo pateikęs skundą Šiaulių TI administracijai dėl jo netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis. Pareiškėjui buvo atsakyta ir paaiškinta dėl higienos priemonių išdavimo normų. Įvertinus paminėtas aplinkybes, pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.Dėl pareiškėjo teiginio, kad patalpose buvo žiurkių, teismas rėmėsi pažyma „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, kurioje nurodyta, kad įstaigoje nuolat atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Šias aplinkybes patvirtina dezinfekcijos planai.Pareiškėjas nurodė, jog jam pablogėjo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas Šiaulių TI per ginčo laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl manė, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, pripažindamas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesdamas kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 72), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
24.1. Pareiškėjas nurodo, jog buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. birželio 21 d. kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, jose būdavo drėgna, nuo lubų ir sienų byrėjo tinkas, kampuose buvo pelėsis, krisdavo dieninės lempos. Atsakovo atstovas atsiliepime nuslėpė faktą dėl kameros Nr. 32, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų.
24.2. Šiaulių TI pareiškėjo buvimo laikotarpiu neužtikrino 4 kv. m, atskaičius baldus ir sanitarinį mazgą, vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Mano, jog sanitarinis mazgas ir baldai turėjo būti išskaičiuoti iš bendro ploto.
24.3. Pažymi, kad buvo išduodamos ne visos higienos priemonės. Pareiškėjas gavo tik vieną peiliuką mėnesiui, nors turėjo gauti keturis.
24.4. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl laikino sulaikymo kamerų, kur būdavo laikomas po kelias valandas, patalpoje nebuvo baldų, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo patalpos, pažeidžiant privatumą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovauja Šiaulių TI, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 75–78), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą skaičiuojant minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą. Be to, 4 kv. m reikalavimo neįtvirtina nei vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas. Konstatuota, jog pareiškėjas tam tikrą laiką buvo laikomas kamerose, kuriose nustatyti nežymūs higienos normos pažeidimai, tačiau kitiems reikalavimams teismas nenustatė jokio pagrindo. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog jam turėjo būti išduoti 4 vnt. peiliukų, nes teisės aktuose nustatyta pareiga išduoti iki 4 vnt. peiliukų, o ne 4 vnt. Pažymi, kad Šiaulių TI ėmėsi visų priemonių kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Apeliantas pateikia argumentus, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau savo teiginių apeliaciniame skunde iš esmės niekaip nedetalizuoja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo Šiaulių TI sąlygų atlyginimo.Pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, apskaičiavimu, teigia, jog kalinimo laikotarpiu kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, teigia, jog teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl laikino sulaikymo kamerų.Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo EŽTK 3 straipsnio pažeidimas, pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje Muršić byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija.Kita vertus, tai, kad nėra nustatomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nereiškia, kad nėra reikalinga atlikti vertinimą, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto ir higienos normos reikalavimus atitinkančias sąlygas. Pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Įsakyme, Šiaulių tardymo izoliatoriuje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą Įsakyme.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjui tekusį plotą bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. birželio 21 d., kai jis buvo laikomas Šiaulių TI, daro išvadą, kad, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kamerose, kuriose pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m, pareiškėjas nebuvo laikomas. Be to, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam visą minėtą laikotarpį teko daugiau nei Įsakyme nurodyta 3,6 kv. m ploto norma. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl laikino sulaikymo kamerų. Teismas sprendime įvertino pareiškėjo skundo argumentus, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas (gyvenamosios, laikino sulaikymo ir kt.), neatitinka higienos normų reikalavimų, t. y. teismas vertino tiek kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, tiek laikino sulaikymo kamerų atitiktį higienos normų reikalavimams. Nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas dėl to, kad jam turėjo būti išduoti 4 vnt. vienkartinių skustuvų per mėnesį. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintą Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi turi būti išduodami ne 4 vnt., o iki 4 vnt. vienkartinių skustuvų. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Tačiau pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog iš esmės visą laikotarpį (neišskiriant laikymo laikino sulaikymo kamerose) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo visiškai užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio svarbu atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje trukmę, t. y. nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. birželio 21 d., ir nustatytų pažeidimų pobūdį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų nustatytų reikalavimų, t. y. neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir tam tikrų higienos normų reikalavimų. Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016; 2016 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 200 Eur. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur (tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.