- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-10-06
- Bylos Nr.
- 1A-325-332-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Boleslovas Kalainis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- M. S.
- Nukentėjusysis
- T. A.
Pranešėjas: Raimundas Jurgaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-325-332/2010
Teisėja: Raimonda Andrulienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6., 2.4.6.3.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2010 m. spalio 6 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo M. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010-06-11 nuosprendžio, kuriuo M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. laisvės atėmimu 6 metams 3 mėnesiams.
Iš M. S. nukentėjusiojo T. A. naudai priteista 4000 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009-11-12 iki 2009-12-12, tiksli data nenustatyta, (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių rajone, gyvenamojo namo kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą, t.y. koja spardydamas nukentėjusiajam T. A. į sėdmenis, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, sumušti bei prieš jo valią, pasinaudodamas nukentėjusiojo T. A. bejėgiška būkle dėl fizinės ar psichinės negalios, ne mažiau kaip du kartus tenkino lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu su nepilnamečiu T. A. , gimusiu (duomenys neskelbtini). Ši M. S. nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė prašo pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010-06-11 nuosprendį: panaikinti M. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė asmeniui, kuris dėl neįgalumo buvo bejėgiškos būklės bei pripažinti M. S. recidyvistu.
Nurodo, kad apylinkės teismas teisingai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 20 str. 5 d. nuostatų, kvalifikavo M. S. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d., paskyrė tinkamą bausmę, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 6 p., 2 d., 27 str. 1 d. bei 94 str. 3 d. 3 p. a) pp., dėl ko nepagrįstai pripažino M. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė asmeniui, kuris dėl neįgalumo buvo bejėgiškos būklės, taip pat neteisingai nustatė, kad nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui, todėl nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad M. S. nelaikomas recidyvistu. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 60 str. 2 d. nurodyta, jog, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. M. S. skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo nepilnametį asmenį, o būtent – tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu T. A. analiniu ir oraliniu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, grasindamas tuoj pat jį panaudoti bei pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo T. A. būkle dėl fizinės ir psichinės negalios. Aplinkybė, jog M. S. nusikalstamą veiką įvykdė prieš bejėgiškos būklės asmenį, yra įstatymo įtvirtintas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 150 str., sudėties – objektyviosios pusės – požymis, kas ir nurodyta M. S. kaltinime, todėl apylinkės teismas, pripažindamas M. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė asmeniui, kuris dėl neįgalumo buvo bejėgiškos būklės, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 6 p., 2 d., dėl ko nuosprendis turi būti pakeistas – turi būti panaikinta M. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos BK 97 str. 3 d. 3 p. a) pp. nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog M. S. 2006-05-11 Šiaulių rajono apylinkės teismo buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams (b.l. 127-128), 2007-08-08 jis iš pataisos inspekcijos įskaitos išbrauktas, kaip atlikęs bausmę (b.l. 108). Taigi, 3 metų teistumo trukmė M. S. atžvilgiu turėjo būti skaičiuojama nuo bausmės atlikimo pabaigos, t.y. nuo 2007-08-08. Kaltinime nurodyta, kad nusikalstamos veikos, už kurią M. S. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, pradžia yra 2009-11-12, t.y. nepraėjus 3 metams po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo pabaigos, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 97 str. 8 d., laikytina, kad M. S. teistumo išnykimo eiga tuo metu ir nutrūko.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. nurodo, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o toks asmuo yra recidyvistas. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog M. S. , būdamas teistas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006-05-11 nuosprendžiu už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui, vėl padarė tyčinę nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, turėjo būti laikomas recidyvistu.
Pažymi, kad M. S. skundžiamu nuosprendžiu už jo padarytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. numatytą nusikaltimą paskirta 6 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė nekeistina, nes tokio dydžio bausmė Lietuvos Respublikos BK 54 str. prasme laikytina teisinga, net ir panaikinus sunkinančią aplinkybę bei laikant, kad M. S. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010-06-11 nuosprendį. Taip pat prašo iš naujo išnagrinėti jo parodymus dėl skambučių išklotinių, prašo išimti jo telefono numerio išklotinę už 2009 m. lapkričio mėnesį ir 2009 m. gruodžio mėnesį, taip pat T. A. telefono numerio išklotinę už 2009 m. lapkričio mėnesį ir 2009 m. gruodžio mėnesį bei G. R. telefono numerio išklotinę už 2009 m. gruodžio mėnesį. Prašo atkreipti dėmesį į jo telefono gruodžio 11 d. pokalbių išklotinę bei į T. A. gruodžio 11 d. telefoninių pokalbių išklotinę.
Nurodo nesutinkąs su liudytojos – mokytojos R. K. parodymais, kad T. A. jai pasakojo, jog jis yra prievartaujamas, taip pat su T. A. klasės draugų R. ir K. parodymais.
Pažymi, kad 2009 m. gruodžio ar lapkričio mėnesį T. A. ieškojo vaikų teisių gynimo pareigūnė ar auklėtoja, ką, anot apelianto, gali paliudyti jo draugė J. M. , gyv. (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose, Šiaulių raj. Nurodo, kad tą dieną jis buvo pas draugę J. M. , T. A. ieškojo vaikų teisių gynimo pareigūnė ar auklėtoja, tačiau jo nerado, kadangi jis tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių raj. Tada J. M. pasakė, kad T. A. nėra, kad jis yra kaime. Tada vaiko teisių gynimo pareigūnė ar auklėtoja paklausė jo, ar jis yra M., ir jam atsakius, kad taip, vaiko teisių gynimo pareigūnė ar auklėtoja pasakė, kad T. A. jai apie jį pasakojo, kad jiedu yra geri draugai, kad jis daug T. A. padeda. Vaiko teisių gynimo pareigūnė ar auklėtoja davė jam kažką pasirašyti, jis pasirašė, bet neatsimena, kas tai buvo. Tai, anot apelianto, gali paliudyti J. M., jos tėvo sugyventinė K. bei T. A. mama, kuri taip pat viską girdėjo ir taip pat pasirašė. Vaiko teisių gynimo pareigūnei ar auklėtojai išvažiavus, J. M. tuoj pat paskambino T. A. , pasakė, kad jo ieško, nes jis nelankė mokyklos. T. A. , bijodamas būti surastas, išvyko pas tetą G. R. į P. Po poros valandų jis (M. S. ) pats paskambino T. A. ir pasakė šiam, kad jis grįžtų į kaimą, norėjo su J. M. važiuoti į kaimą pas T. A. , bet jį sustabdė T. A. pusbrolis, o po kurio laiko paskambino G. R. ir pasakė, kad jis duotų pinigus, nes jis išprievartavo T. A. Pažymi, kad T. A. , bijodamas bausmės už mokyklos nelankymą, apkaltino jį, kadangi jis norėjo pristatyti T. A. į mokyklą. Nurodo, kad G. R. taip pat melagingai apkaltino jį mušus ir prievartavus T. A.
Teismo posėdyje prokurorė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestinas – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010-06-11 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p.).
Apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo M. S. nusikalstamus veiksmus, tačiau nepagrįstai nustatė M. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nepagrįstai nelaikė M. S. recidyvistu.
Priimdamas M. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo T. A. , liudytojos – nepilnamečio nukentėjusiojo atstovės bei civilinės ieškovės T. A. tetos G. R. duotais parodymais, specialistų išvadomis, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis, kitais ištirtais ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad M. S. tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu T. A. prieš jo valią analiniu ir oraliniu būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl jo neįgalumo. Nukentėjusiojo T. A. teisiamajame posėdyje duoti parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, sutampa su nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, jais abejoti nėra pagrindo. Be to, T. A. parodymus patvirtina liudytojos G. R. parodymai apie tai, kad T. A. , atvykęs pas ją, atrodė labai nusiminęs, pasipasakojo, jog bijo grįžti namo, nes jį prievartauja M. S. ir kad, T. A. būnant pas ją, į T. A. mobilųjį telefoną paskambino M. S. ir pareikalavo grįžti, sakydamas, jog „reikia paūžti“, taip pat specialisto išvada apie tai, kad ant M. S. marškinėlių rasta sumaišyta dviejų asmenų biologinių pėdsakų (spermos genotipo) – vieno genotipas sutampa su T. A. genotipu, kito asmens genotipas sutampa su M. S. genotipu. Tuo tarpu nuteistojo M. S. parodymų, kad jis yra apkalbamas ir melagingai kaltinamas, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.
Apeliantas skunde nurodo nesutinkąs su liudytojų – R. K. , G. R. parodymais, tačiau jokių duomenų, kurie paneigtų šių asmenų parodymus, nuteistasis nepateikė, todėl toks parodymų ginčijimas laikytinas tik deklaratyviais nuteistojo teiginiais, kurie atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina nesutinkąs su nukentėjusiojo T. A. draugų R. ir K. parodymais. Pažymėtina, kad minėti asmenys nei pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, nei ikiteisminio tyrimo metu iš viso nebuvo apklausti, todėl neaišku, kokius šių asmenų parodymus nuteistasis ginčija. Tokiu būdu tokie nuteistojo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo išreikalauti ir ištirti jo bei T. A. telefoninių pokalbių išklotines už 2009 m. lapkričio ir 2009 m. gruodžio mėnesius, taip pat G. R. telefoninių pokalbių išklotinę už 2009 m. gruodžio mėnesį, atkreipiant dėmesį į jo bei į T. A. 2009-12-11 telefoninių pokalbių išklotines. Kolegija, įvertinusi šį nuteistojo prašymą, taip pat atsižvelgus į visus pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, laiko, kad minėtų telefoninių pokalbių išklotinių išreikalavimas bei jų tyrimas yra netikslingas, kadangi M. S. kaltė seksualiai prievartavus T. A. yra įrodyta aukščiau minėtais pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, o telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuoti M. S. pokalbiai negali paneigti nustatyto fakto dėl jo kaltės, todėl minėtas nuteistojo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. už tai, kad seksualiai prievartavo nepilnametį asmenį, o būtent – tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu T. A. analiniu ir oraliniu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, grasindamas tuoj pat jį panaudoti bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo T. A. būkle dėl fizinės ir psichinės negalios. Skirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas aplinkybę, jog M. S. pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiojo T. A. būkle dėl fizinės ir psichinės negalios, įvertino kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 60 str. 2 d., skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis nustatyta, kad T. A. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – įgimta silpnaprotyste, todėl nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų ir jų teisingai valdyti. Šios išvados neginčijamos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad aplinkybė, jog M. S. nusikalstamą veiką įvykdė, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo T. A. būkle, yra įstatymo įtvirtintas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 150 str., sudėties – objektyviosios pusės – požymis, daroma išvada, jog apylinkės teismas nepagrįstai pripažino M. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė asmeniui, kuris dėl neįgalumo buvo bejėgiškos būklės, todėl ši aplinkybė kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė panaikintina.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nelaikė M. S. recidyvistu, motyvuodamas tuo, kad teistumas už M. S. anksčiau padarytą nusikalstamą veiką yra išnykęs.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. S. ankstesniu Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006-05-11 nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. už nesunkų nusikaltimą laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams, 2007-08-08 jis iš pataisos inspekcijos įskaitos išbrauktas, kaip atlikęs bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 97 str. 3 d. 3 p. a) pp., turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą.
Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad 3 metų teistumo trukmė M. S. atžvilgiu turėjo būti skaičiuojama nuo bausmės atlikimo pabaigos, t.y. nuo 2007-08-08. Nusikalstamos veikos, už kurią M. S. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, pradžia yra 2009-11-12, t.y. nepraėjus 3 metams nuo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo pabaigos, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 97 str. 8 d., laikytina, kad M. S. teistumo išnykimo eiga tuo metu ir nutrūko.
Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o toks asmuo yra recidyvistas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad M. S. , būdamas teistas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006-05-11 nuosprendžiu už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui, vėl padarė tyčinę nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis turėjo būti laikomas recidyvistu, ko apylinkės teismas nepagrįstai nepadarė.
Paskirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str. Skiriant bausmę, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir stadiją – padarytas sunkus (Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d., 11 str. 5 d.) nusikaltimas, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, nuteistajam suvokiant visas daromos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, numatant pavojingus padarinius ir jų siekiant, įstatymo ginamą vertybę, kilusias pasekmes, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę – M. S. charakterizuojamas patenkinamai, būdamas jaunas ir darbingas niekur nedirba, neturi jokio pastovaus legalaus pragyvenimo šaltinio. Atsižvelgęs į visas išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam didesnę nei Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę – laisvės atėmimą 6 metams 3 mėnesiams. Kolegija, net ir įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino M. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką M. S. padarė asmeniui, kuris dėl neįgalumo buvo bejėgiškos būklės, taip pat atsižvelgusi į apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad M. S. nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė, būdamas teistas, neišnykus teistumui ir todėl laikytinas recidyvistu, daro išvadą, jog paskirtoji didesnė nei Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė yra teisinga, jos keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010-06-11 nuosprendį pakeisti: panaikinti teismo nuosprendyje nurodytą M. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė asmeniui, kuris dėl neįgalumo buvo bejėgiškos būklės; M. S. laikyti recidyvistu.
Nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.