- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-01
- Bylos Nr.
- 2S-1352-340/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės (įkeisto turto savininkės) J. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. kovo 15 d. nutarties, kuria pareiškimas tenkintas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, pakartotinį pareiškimą skolininkei (įkeisto turto savininkei) J. D. dėl priverstinio skolos išieškojimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-08-15 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, J. D. užtikrindama iki 2043-07-15 gautos paskolos grąžinimą, įkeitė Nordea Bank Finland Plc skolininkei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 131,57 kv.m ploto butą su automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta G-1 (1/32 iš 929.24 kv.m), t. y. 29.04 kv.m automobilių stovėjimo vieta Nr. 31, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), sandorio sudarymo metu įvertintą 1 500 000 Lt.
Šalies argumentai
Kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-02-02 nutartimi areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą, įspėjo, kad negrąžinus kreditoriui skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti.
Hipoteka užtikrinta prievolė nevykdoma, todėl kreditorius kreipėsi pakartotinai prašydamas pradėti priverstinį skolos išieškojimą priverstinai parduodant iš varžytynių įkeistą turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-03-15 nutartimi nutarė išieškoti iš skolininkės J. D. Nordea Bank Finland Plc naudai skolą: 432 965,93 Eur negrąžinto kredito, 2 800,11 Eur nesumokėtų palūkanų, 10 121,91 Eur įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, 458,42 Lt mokesčio už turto draudimą, iš viso 445 887,95 Eur ir 458,42 Lt bei 139 Lt žyminio mokesčio išlaidų, taip pat 16 proc. metinių įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, nustatytų šalių susitarimu kredito sutarties 8.2 punkte, nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. nuo 2012-03-14, iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą;
priverstinai parduoti iš varžytynių J. D. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą – 131,57 kv.m ploto butą su automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta G-1 (1/32 iš 929.24 kv.m), t. y. 29.04 kv.m automobilių stovėjimo vieta Nr. 31, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);
apie įvykdymą nedelsiant pranešti hipotekos skyriui: pateikti turto pardavimo aktą ir gautas lėšas pervesti į Centrinės hipotekos įstaigos filialo hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo depozitinę sąskaitą.
Teismas konstatavo, jog 2012-02-02 nutartis, kuria įkeistas turtas areštuotas, skolininkei, įkeistų daiktų savininkei, buvo įteikta 2012-02-07, CPK 123 str. 3 d. nustatyta tvarka per močiutę. Hipoteka užtikrinta prievolė neįvykdyta, skolininkė su kreditoriumi nebendradarbiavo. Atsižvelgęs į hipotekos bylų ypatumus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus 2003-09-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003, teismas tenkino prašymą dėl 16 proc. metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų priteisimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu skolininkė prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymą atmesti. Apeliantės nuomone, skundžiama nutartis nepagrįsta, teismas tinkamai neįvertino byloje pateiktų įrodymų. Nurodo, jog kredito sutartis sudaryta 2007-07-17, kredito grąžinimo terminas – 2043-07-15. Šalys sudarė papildomus susitarimus, kuriais bankas, pasinaudodamas ekonominiu spaudimu apsunkino kredito mokėjimą, kredito gavėjai tapo itin sunku vykdyti įsipareigojimus kreditoriui. Šiuo atveju kreditorius vienašališkai nutraukdamas kredito sutartį pažeidė įstatymo reikalavimus, skolininkės kaip vartotojos teises; skolininkei buvo užkrauta pernelyg didelė atsakomybė už sutarties neįvykdymą, t. y. bankas kredito gavėjai pavėlavus sumokėti bent dalį kredito įmokos daugiau nei 10 dienų, pagal sutartį turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą suteiktą ir negrąžintą kredito sumą, sumokėti visas palūkanas bei delspinigius. Ši sąlyga vertinama kaip nesąžininga vartotojo atžvilgiu. Bankas taip pat nesilaikė įstatyme nustatytų sąlygų dėl vienašališko sutarties nutraukimo – negalima tvirtinti, kad buvo padarytas esminis sutarties pažeidimas. Kreditorius nepateikė jokių leistinų ir tinkamų įrodymų, pagrindžiančių įsiskolinimo dydį; teismas neprašė pateikti visų įrodymų, dėl to priėmė nutartį išieškoti nepagrįsto dydžio skolą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012-03-15 nutartį palikti nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog skolininkė pažeidė mokėjimo prievoles bankui nuo 2009-07-15, tačiau bankas siekdamas bendradarbiauti 2009-09-21, 2010-10-06, 2011-06-27 sudarė papildomus susitarimus atidedant įmokų mokėjimus, tačiau skolininkė vis tiek netinkamai vykdė mokėjimo prievoles. Kadangi mokėjimo prievolių pažeidimai sistemingai tęsėsi penkis mėnesius iš eilės, skolininkė nereagavo į banko raginimus mokėti skolą per papildomai nustatytus terminus, bankas 2012-01-20 vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo. Pažymi, jog skundžiamos nutarties priėmimo dieną skolininkė vėlavo mokėti įmokas 213 dienų. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų dėl tolesnio sutarties vykdymo. Pažymi, kad įsiteisėjusia 2012-02-02 nutartimi teismas įvertino ir konstatavo esminio sutarties pažeidimo faktą. Faktiškai kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 sąlyga skolininkei nebuvo taikyta. Skolos, palūkanų dydis ir kiti apeliantės skunde nurodyti klausimai nėra priverstinio išieškojimo iš hipoteka įteisto turto bylų nagrinėjimo objektas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Šio atskirojo skundo nagrinėjimui taikytinos CPK normos, galiojusios iki 2011 m. gruodžio 22 d. Nr. XI-1843 priimto įstatymo dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įsigaliojimo nuo 2012-07-01, pagal šio įstatymo 34 str. 3 d., numatančią, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos bei atskirojo skundo medžiagą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilines bei civilinio proceso normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokios kategorijos bylose.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009, 2010-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2010; 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2010).
Nagrinėjamu atveju, atskirajame skunde skolininkė iš esmės nesutinka su vienašališku kredito sutarties nutraukimu bei skolos, palūkanų dydžio pagrįstumu. Konstatuotina, kad skolos bei palūkanų dydžio pagrįstumo vertinimas nepriklauso hipotekos skyriaus kompetencijai, šį klausimą apeliantė galėtų spręsti ginčo (ieškininės) teisenos pagrindais, kadangi nagrinėjamos kategorijos bylose skundai galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo.
CK 4.192 str. 1 d. įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. CPK 558 str. nustatyta hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.192 str. 1 d. gali būti taikoma hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-12-03 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2003).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės teiginiais dėl jos, kaip vartotojos interesų gynimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditavimo sutarties (paprastai kreditas grąžinamas per ilgą laiko tarpą periodinėmis įmokomis) bei hipotekos procedūros (išieškojimas vykdomas ne ginčo tvarka, teisėjas neatlieka aplinkybių tyrimo reikalavimo faktinio pagrįstumo aspektu) esmė nulemia tai, kad išieškojimas prieš terminą negali būti pradedamas kreditoriaus pareiškimą dėl nutraukimo vertinant kaip sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo (CK 6.217 str. 1 ir 2 d.). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.). Tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 str. ir 6.209 str. įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str.). Įstatyme nustatyta, jog tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.). Šios įstatymo nuostatos taikomos ir kreditavimo sutartims, todėl tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti į nurodytą teisinį reguliavimą, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Tačiau taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-02-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012 konstatavo, jog papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje tiesiogiai ir neįvardijo skolininkės ir kreditoriaus santykių kaip vartojimo ir nekonstatavo, jog šalis siejanti sutartis vartojimo, tačiau teismas 2012-02-02 nutartyje siekdamas įvertinti kredito sutarties nutraukimo pagrįstumą, ar sutartis nutraukta laikantis įstatyme ir sutartyje nustatytos tvarkos, ar nutraukta prieš terminą dėl esminio pažeidimo (pagal kasacinio teismo išaiškinimus 2011-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011) ištyrė aplinkybes, jog skolininkė ne kartą buvo informuota dėl įsipareigojimų nevykdymo; kreditoriaus pirminio kreipimosi dienai, 2012-01-26, įsipareigojimai bankui buvo nevykdomi 164 dienas. Teismas konstatavo, jog skolininkė pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus elgtis sąžiningai, tinkamai ir laiku vykdyti pareigas bei visapusiškai bendradarbiauti su kreditoriumi. Teismas padarė išvadą, kad kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, laikantis kreditavimo sutarties nustatytos tvarkos (CK 6.217 str. 1, 2, 3 d., 6.209 str., 2007-07-17 būsto kreditavimo sutartis Nr. BK07/07/71S).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą, į bylos duomenis, kad su apeliante buvo bendradarbiaujama, kredito suma kelis kartus didinta bei papildomais susitarimais palūkanų mokėjimai bei kredito grąžinimo terminai buvo atidedami, tačiau skolininkė nevykdė savo prievolių (b.l. 38-72), į tai, kad 2012-02-02 nutartis, įsiteisėjusi, neturi pagrindo nesutikti su išvada dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, pažymėtina, jog teismas, vadovaudamasis CPK 558 str. nuostatomis, nagrinėdamas pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir priimdamas skundžiamą nutartį neprivalėjo pakartotinai patikrinti, ar kreditorius teisėtai ir sąžiningai nutraukė kredito sutartį. Kadangi priverstinis skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu, kuris įforminamas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka šalių santykius reglamentuojančių įstatymų nuostatas. Dėl to nėra pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kreditorius prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, prideda įrodymus, kad už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą patyrė 1 966,25 Lt išlaidų (b.l. 157). Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas atmestas, kreditoriui priteistinos jo patirtos išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą (CPK 98 str.). CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Kreditorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-11-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2004, teigdamas, kad Rekomendacijos taikytinos tik kitai šaliai pateikus įrodymus, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra neprotingai didelės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais kreditoriaus argumentais. Pažymėtina jog kasacinis teismas 2011-03-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2011 nurodė, kad nors Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Nepaisant to, visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje užmokesčio už advokato suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme dydis viršija Rekomendacijų 8.15 p. nustatytą maksimalų dydį – 400 Lt. Be to, atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo nesudėtingumą, į tai, kad kreditoriaus atstovui parengti atsiliepimą į atskirąjį skundą, nebuvo būtinas specialus pasirengimas, ir dėl to advokato darbo sąnaudos negalėjo būti didelės, teismas sprendžia, jog kreditoriaus prašomų priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 300 Lt.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 10 Lt, sutinkamai su CPK 92 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, naudai 300 Lt (tris šimtus litų) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.