- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-13
- Bylos Nr.
- 1A-322-478/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19701-2018-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika, Darius Kantaravičius, Jūratė Jakubonienė
- Nuteistasis
- E. Č.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dariaus Kantaravičiaus ir Algirdo Remeikos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir jam paskirta bausmė – 60 MGL (3 000 eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas E. Č. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. balandžio 27 d., 18.35 val. iki 2018 m. balandžio 29 d., 11.02 val., t. y. dvi dienos, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir nustatyta galutinė bausmė E. Č. – 56 MGL (2 800 eurų) bauda.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš E. Č. 160,54 eurų turtinės žalos Kauno teritorinės ligonių kasos naudai (pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sąskaitą (duomenys neskelbtini)).
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys dėl 1 099,34 eurų žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. Č. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad jis 2018 m. balandžio 27 d., apie 18.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, nevykdė teisėtų savo pareigas atliekančių valstybės tarnautojų – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo A. Z. ir (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos J. R. reikalavimų, vengdamas sulaikymo, panaudojo fizinį smurtą: rankomis pastūmė tyrėją A. Z., dėl ko pastarajam atsitrenkus į tarnybinį automobilį, padarė jam kairės rankos plaštakos III-ojo piršto naginės falangos nugarinio paviršiaus plėštinę žaizdą ir kraujosruvą po nago plokštele, t. y. sužalojimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat sulaikant jį, griebė už elektros impulsinio prietaiso „Taser X26P“, bandydamas jį atimti, tačiau to padaryti nepavykus, rankomis pastūmė (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniąją tyrėją J. R., dėl ko pastarajai nugriuvus padarė jai dešinės plaštakos III-ojo piršto pirmojo tarpfalanginio sąnario srities paviršinę žaizdą, dešinio peties sąnario srities užpakalinio paviršiaus sumušimą, t. y. sužalojimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas atliekantiems valstybės tarnautojams.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį E. Č. atžvilgiu, konstatavo, kad ištyrus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, atlikus jų kompleksinį vertinimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, kaltinimas E. Č. dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojams – policijos pareigūnams, pasitvirtino.
3. Nuteistasis E. Č. apeliaciniame skunde prašo pakeisti 2018 m. gruodžio 20 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį bei atmesti priteistą civilinį ieškinį.
Šalies argumentai
3.1. Skunde nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė įrodymų vertinimą, padarė aiškias teisės taikymo ir aiškinimo klaidas. Skunde atkreipia dėmesį, kad vertinant teismo nuosprendžio argumentus ir nukentėjusiųjų duotus parodymus tuoj po nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo metu, įžvelgiami esminiai prieštaravimai, kas turėjo teismui sukelti abejones, tačiau teismas šių parodymų prieštaravimų nevertino, tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimą ir priėmė neteisingą nuosprendį. Be to, akivaizdu, kad nei ikiteisminio tyrimo įstaiga, nei teismas neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, kiek tai liečia patį sužalojimo faktą, mechanizmą. Paliktos spragos, kas turi tiesioginės įtakos apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo faktui konstatuoti. Atlikti tik tie veiksmai, kuriuos tyrimo įstaiga manė esant reikalingais: nukentėjusiųjų asmenų apklausos, įtariamojo apklausa bei faktiškai kryptingai, pareigūnų – nukentėjusiųjų naudai, surinktų įrodymų vertinimas. Pagrindiniai veiksmai, kurie galimai leistų priimti kitokį procesinį sprendimą, nebuvo atlikti: tiek valstybės kaltintojas, tiek teismas atmetė nuteistojo prašymą iškviesti apklausai teismo medicinos specialisto išvadas davusius asmenis, tikslu išsiaiškinti, ar nukentėjusiesiems galėjo būti tuo pačiu metu, kuomet neva nuteistasis atliko neteisėtus veiksmus, atsirasti sužalojimai ir kitokiomis, nei jie nurodė, aplinkybėmis, t. y. naudojant tazerį, segant antrankius, traukiant ar griaunant nuteistąjį. Teismo padarytos išvados grindžiamos abejonėmis ir prielaidomis, tuo pažeidžiant E. Č. nekaltumo prezumpciją.
3.2. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio tyrimo metu nuteistojo kaltė grindžiama tik dviejų pareigūnų – nukentėjusiųjų A. Z. ir J. R. parodymais, kas apsunkina nuteistojo galimybę apsiginti. Akivaizdu, jog pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi, savo neteisėtų veiksmų apgynimu, todėl vien tokių įrodymų nepakanka, kad apkaltinti nuteistąjį nusikalstamos veikos padarymu. Nuteistojo neblaivumas, priešinimasis bei sulaikymo vengimas yra akivaizdžiai grindžiami tik suinteresuotų asmenų parodymais, kadangi kiti atvykę pagal iškvietimą policijos pareigūnai tokių aplinkybių nepatvirtino.
3.3. Nuteistojo teigimu, ši baudžiamoji byla yra pasekmė pareigūnų neteisėtiems veiksmams pridengti. Nenuginčijamai šį faktą patvirtina teismo specialistų išvada, kurioje E. Č. net po dviejų parų sulaikymo nustatyti daugybiniai kūno sužalojimai: nubrozdinimai, kraujosruvos, nudeginimai, nors A. Z. nurodo, kad tazerį naudojo pagal jo naudojimo instrukciją tris kartus. Vien sužalojimų skaičius ir lokalizacija patvirtina, kad panaudojus tazerį tris kartus, tiek sužalojimų padaryti neįmanoma, o specialistas apklausai pagal prašymą nebuvo iškviestas. Pasekmes sukėlė pačių nukentėjusiųjų netinkamas darbo funkcijų atlikimas. Patys nukentėjusieji siekė sukelti nuteistajam fizinį skausmą, kuris natūralia reakcija galėjo peraugti į jo priešinimąsi bei muistymąsi, tačiau jis nesiekė sąmoningai naudoti smurtą prieš pareigūnus ir jo nenaudojo. BK 286 straipsnyje numatyta veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, o iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad E. Č. neturėjo tyčios pasipriešinti policijos pareigūnams, naudojant fizinį smurtą, ir to nepadarė. Būtinasis kriterijus, taikant BK 286 straipsnį, fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo sukėlimas, nors ir nustatytas, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai visiškai neteisingai įvertinto nuteistojo kaltės aspektą.
3.4. Be to, nukentėjusiųjų parodymai prieštaraujantys, abu aiškina skirtingas aplinkybes, nors buvo toje pačioje vietoje. Pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų J. R. ir A. Z. parodymai kelia abejones. Anot pareigūnų, nuteistasis buvo labai girtas, tačiau būnant girtam ir naudojant jėgą, tokie sužalojimai pareigūnams nebūtų padaryti, nes fiziškai skyrėsi jų būsena, sudėjimas ir kt. Apklaustas liudytoju A. Z. plačiai apibūdino E. Č. neva nevykdytų reikalavimų pobūdį: prašė pateikti dokumentus – nepateikė, prašė pasitikrinti girtumą – atsisakė, prašė sėstis į laikino sulaikymo patalpą – atsisakė, šalinosi, išmušė raciją iš rankų, stūmė, ko pasėkoje atsitrenkė į automobilį ir susižalojo. Tačiau kaip stūmė, kaip susižalojo, taip ir liko neaišku. Apklausti kiti pareigūnai D. T. ir K. V. matė skirtingus sužalotus asmenis: vienas pareigūnę, kitas pareigūną, tačiau patį nuteistąjį apibūdino kaip ramų ir nesiekiantį atlikti ar atlikusio neteisėtus veiksmus. Tik po to, kuomet pareigūnai pamatė, kokius sužalojimus ir kiek jų padarė, pradėjo neteisėtą ikiteisminį tyrimą E. Č. atžvilgiu, taip pat ir administracinį procesą.
3.5. Dėl BK 286 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 506 straipsnio atribojimo ir taikymo kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagrindinis atribojimo kriterijus – kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Pasipriešinimą fiziniu smurtu teismų praktika pripažįsta veiksmus, kuriuos kaltininkas padaro tyčia suduodamas smūgius ar kitaip padarydamas kūno sužalojimus. Apelianto manymu, ši aplinkybė taip ir liko neįrodyta, todėl jo veiksmai laikytini administraciniu nusižengimu, nes jokių smurto veiksmų, kurie sukeltų nesunkų sveikatos sutrikdymą ar skausmą, jis nesukėlė, jo veiksmai nepasiekė baudžiamajame įstatyme numatytos veikos pavojingumo laipsnio, dėl to nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. E. Č. veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnyje, požymių.
3.6. Duomenų apie šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimą arba grasinimą tuoj pat jį panaudoti nagrinėjant šią bylą nenustatyta. Nė vienas pareigūnas negalėjo aiškiai pasakyti nuteistojo veiksmų, ar pasipriešinimo, nenurodė jo aktyvių veiksmų. Bandymas pasišalinti, išėjimas į gatvę, garsiai išsakyti pastebėjimai nesudaro pasipriešinimo aktyviais veiksmais nusikaltimo sudėties. Nė vienas apklaustas liudytojas ar surinkti teisme įrodymai nepatvirtina apelianto kaltės nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padaryme. Prieštaravimai nepašalinti ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, kuris motyvuotas abejonėmis, prieštaravimais ir net neaptariant svarbių aplinkybių, padarius klaidingas išvadas. Tokiu būdu teismas pažeidė E. Č. teisę į teisingą procesą, teisingą nuosprendį. Teismo motyvai ir įrodymų vertinimas grįstas abejonėmis, nors visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai.
3.7. Pirmosios instancijos teismui netenkinus nuteistojo prašymo dėl specialisto išvadas surašiusių medikų iškvietimo apklausai, liko neaišku, kodėl nebuvo išsamiai atliktas ikiteisminis tyrimas, netikrintos E. Č. versijos ir kt. Teismo nuosprendis priimtas šališkai ir neobjektyviai atlikus įrodymų vertinimą. Nurodytų trūkumų ir pažeidimų visuma patvirtina, kad teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių E. Č. nuteisti už veiką, kurios jis nėra padaręs.
3.8. Pirmosios instancijos teismas paskyrė akivaizdžiai didelę bausmę – 60 MGL dydžio baudą, kuri neproporcinga padarytiems veiksmams, jei ir tikint nukentėjusiųjų parodymais bei laikant teismo nuosprendį pagrįstu. Teismas neatsižvelgė nei į nuteistojo asmenybę, nei į tai, kad jis nesiekė išvengti atsakomybės. Vien vertinimo, kad tokiais veiksmais E. Č. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės nepakanka, būtina tai pagrįsti neginčijamais įrodymais.
2. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. Č. apeliacinis skundas atmestinas.
3. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
4. Nuteistasis E. Č. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė įrodymų vertinimą bei padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, taip pat paskyrė akivaizdžiai didelę bausmę.
5. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-158-976/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
6. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nešališkai, nepažeidžiant teisės į teisingą teismą, rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), nesuvaržant įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis), apylinkės teismas tinkamai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą dėl E. Č. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.
7. Skunde nurodoma, kad vertinant nukentėjusiųjų parodymus, duotus tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, yra įžvelgiami esminiai prieštaravimai, tačiau, kokie konkretūs prieštaravimai yra, skunde nedetalizuojama. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi nukentėjusiųjų A. Z. ir J. R. iš karto po įvykio – 2018 m. balandžio 27 d., t. y. įvykio dieną duotus parodymus, nustatė, kad J. R. ir A. Z. parodymuose jokių prieštaravimų nėra, atvirkščiai, juose nurodomos vienodos aplinkybės dėl nuteistojo priešinimosi pareigūnams ir dėl nukentėjusiųjų sužalojimo (t. 1, b. l. 6-11, 84-86). Akivaizdu, kad šis nuteistojo E. Č. skundo argumentas neatitinka bylos duomenų, todėl teisėjų kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
8. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas ir pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, kiek tai susiję su sužalojimo fakto ir mechanizmo nustatymu, turėjusiu įtakos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Nukentėjusiųjų A. Z. ir J. R. sužalojimo faktas yra patvirtintas ne tik pačių nukentėjusiųjų parodymais, bet ir liudytojų K. V. (1 tomas, b. l. 101-102; 2 tomas, b. l. 73), D. T. parodymais (1 tomas, b. l. 104-105; 2 tomas, b. l. 50) bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadomis dėl A. Z. sužalojimo (1 tomas, b. l. 20, 55, 117) ir 2018 m. balandžio 30 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1335/2018(02) (dėl J. R. sužalojimo) (1 tomas, b. l. 92), kuriomis nustatytų sužalojimų pobūdžiu, jų lokalizacija ir susidarymo aplinkybėmis nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti. Be to, nukentėjusiųjų sužalojimo faktą patvirtina ir medicinos dokumentų išrašai (1 tomas, b. l. 21-30, 71–77, 95–96) bei (duomenys neskelbtini) tarnybinio patikrinimo išvados dėl (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareigūnų J. R. ir A. Z. sužalojimo, kuriuo nustatyta, jog A. Z. ir J. R. sužalojimus patyrė atlikdami tarnybines pareigas, jų sveikatos sutrikdymas susijęs su didesniu pavojumi ir rizika (1 tomas, b. l. 43–48). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nukentėjusiems padaryti sužalojimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais nuteistojo E. Č. veiksmais, fiziniu smurtu priešinantis savo pareigas atliekantiems policijos pareigūnams, todėl konstatuotina, kad A. Z. ir J. R. tiek sužalojimo faktas, tiek mechanizmas yra nustatyti teisingai.
9. Skunde E. Č. nurodo, kad buvo atlikti tik tie veiksmai, kuriuos tyrimo įstaiga manė esant reikalingais: nukentėjusiųjų asmenų apklausos, įtariamojo apklausa bei faktiškai kryptingai pareigūnų – nukentėjusiųjų naudai surinktų įrodymų vertinimas. Apelianto nuomone, galimai kitokį procesinį sprendimą leistų priimti ekspertų, kurie atliko teismo medicinos specialisto išvadas, apklausų metu gauti duomenys apie kitokias sužalojimo aplinkybes, t. y. naudojant tazerį, segant antrankius, traukiant ar griaunant nuteistąjį. BPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada yra pakankamai aiški ir išsami, ji teismo posėdyje paskelbiama specialistui nedalyvaujant. Specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti (BPK 284 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusieji E. Z. ir J. R. aiškiai ir detaliai nurodė aplinkybes, dėl kokių nuteistojo veiksmų jų atžvilgiu jie patyrė sužalojimus, šiuos jų parodymus patvirtino byloje esančios specialistų išvados, kuriomis nustatytas sužalojimų pobūdis, jų lokalizacija ir susidarymo aplinkybės, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nuteistojo prašymo į teismo posėdį iškviesti teismo medicinos specialistų išvadas davusius asmenis.
10. Nesutiktina ir su nuteistojo skundo argumentu, kad teismo padarytos išvados, jog nuteistasis padarė inkriminuojamą nusikaltimą, grindžiamas abejonėmis ir prielaidomis, išimtinai suinteresuotų bylos baigtimi asmenų – nukentėjusiųjų parodymais. Jokių abejonių ir prielaidų, kuriomis grindžiamas skundžiamas nuosprendis, savo apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl šis skundo argumentas laikytinas deklaratyviu ir plačiau dėl jo nepasisakytina.
11. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistojo kaltė grindžiama tik dviejų pareigūnų – nukentėjusiųjų A. Z. ir J. R. parodymais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad E. Č. kaltė, padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikaltimą, yra pagrįsta ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir liudytojų K. V. (1 tomas, b. l. 101-102; 2 tomas, b. l. 73), D. T. parodymais (1 tomas, b. l. 104-105; 2 tomas, b. l. 50) parodymais, (duomenys neskelbtini) policijos komisariato veiklos skyriaus tyrėjo A. Z. 2018 m. balandžio 27 d. tarnybiniu pranešimu dėl asmens pasipriešinimo (1 tomas, b. l. 119–120), 2018 m. balandžio 27 d. tarnybiniu pranešimu dėl elektros šoko įtaiso panaudojimo (1 tomas, b. l. 121), teismo medicinos specialistų išvadomis (b. l. 20, 92, 117), medicinos dokumentų išrašais (1 tomas, b. l. 21-30, 71–77, 95–96), (duomenys neskelbtini) tarnybinio patikrinimo išvadomis dėl (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareigūnų J. R. ir A. Z. sužalojimo (1 tomas, b. l. 43–48), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotos medicininės ekspertizės pažymomis (1 tomas, b. l. 55, 56), apžiūros protokolu (1 tomas, b. l. 114-117), medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui aktu Nr.603 (1 tomas, b. l. 138.), Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-1305-358/2018, Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (2 t. b. l. 57–62, 63–65), paties E. Č. pateiktu vaizdo įrašu ir kitai byloje esančiais įrodymais. Visų šių įrodymų visuma ir jų analizė leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl E. Č. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad nukentėjusieji A. Z. ir J. R. sąmoningai siektų apkalbėti nuteistąjį E. Č. ar jį nepagrįstai apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu, jų parodymus patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai, todėl netikėti nukentėjusiųjų parodymais nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad policijos pareigūnai savo tarnybines funkcijas būtų atlikę netinkamai ar neteisėtai, dėl pareigūnų veiksmų į ikiteisminio tyrimo įstaigą nesikreipė ir pats apeliantas, todėl darytina išvada, kad nuteistojo E. Č. skundo motyvai dėl pareigūnų suinteresuotumo ir jų neteisėtų veiksmų yra deklaratyvaus pobūdžio.
12. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik po to, kai pareigūnai pamatė, kokius sužalojimus ir kiek jų padarė. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas iš karto tą pačią įvykio dieną – 2018-04-27, gavus (duomenys neskelbtini) policijos komisariato veiklos skyriaus tyrėjo A. Z. 2018 m. balandžio 27 d. tarnybinį pranešimą dėl asmens pasipriešinimo (1 tomas, b. l. 4). Natūralu, kad policijos pareigūnams aktyviai besipriešinantis ir smurtą vartojantis asmuo, siekiant jį sulaikyti, gali patirti įvairius sužalojimus, tačiau šie sužalojimai yra paties nuteistojo neteisėtų veiksmų pasekmė.
13. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjant šią bylą nebuvo nustatyta duomenų apie fizinio smurto panaudojimą arba grasinimą tuoj pat jį panaudoti savo pareigas atliekančių pareigūnų atžvilgiu, todėl nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota pagal Administracinių nusižengimų kodekso 506 straipsnį. Pažymėtina, kad BK 286 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, jei tai susiję su fiziniu smurtu ar grasinimu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du būdus pasipriešinimo veikai padaryti: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi, pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (kasacinė nutartys Nr. 2K-321/2009, 2K-206/2013).
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. Č., būdamas neblaivus, stabdomas vairuojantis transporto priemonę, iš karto nesustojo, atsisakė pateikti dokumentus, prisistatyti, pasitikrinti blaivumą, nurodė pažįstantis policijos vadovus ir grasino kilsiančiomis pasekmėmis, atliko konkrečius smurtinio pobūdžio veiksmus – rankomis pastūmė tiek nukentėjusįjį A. Z., tiek ir nukentėjusiąją J. R., kuomet buvo siekiama jį sulaikyti, taip sutrukdė policijos pareigūnams teisėtai atlikti tarnybines funkcijas, padarė jiems sužalojimus, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių, t. y. kūno sužalojimų atsiradimo, nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis policijos pareigūnui kaltininkas pradeda vartoti smurtą. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad bandymas pasišalinti, išėjimas į gatvę, garsiai išsakyti pastebėjimai nesudaro pasipriešinimo aktyviais veiksmais nusikaltimo sudėties ir turėtų būti kvalifikuojami kaip administracinis nusižengimas, tačiau aktyvūs nuteistojo E. Č. veiksmai – fizinio smurto panaudojimas stumdant savo pareigas atliekančius nukentėjusiuosius, atsižvelgiant į nuteistojo veiksmų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastarojo pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, peržengė administracinio nusižengimo ribas ir yra teisingai kvalifikuoti pagal BK 286 straipsnį.
15. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įvertinto kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą bei padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, kad E. Č. yra kaltas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje. Pažymėtina, kad proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015 ir kt.).
Dėl bausmės
16. Nuteistasis E. Č. ginčija jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 60 MGL (3000 eurų) baudą, kuri, nuteistojo nuomone, yra per griežta ir neproporcinga jo padarytiems veiksmams.
17. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas E. Č. bausmę, tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek į nuteistojo asmenybę: padarytas nusikaltimas tyčinis, nesunkus, baigtas, padarytas tiesiogine tyčia. Kolegija nesutinka su nuteistojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į jo asmenybę ir į tai, jog jis nesiekė išvengti atsakomybės. Iš skundžiamo nusprendžio matyti, kad skiriant bausmę, buvo atsižvelgta į E. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat buvo įvertinta, kad E. Č. anksčiau neteistas, administracine tvarka teismo baustas 2018 m. rugpjūčio 10 d. (2 t. b. l. 63–65), psichiatrinių narkologinių įstaigų stebimųjų asmenų grupėms nepriklauso, jog dirba VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ aikštelės prižiūrėtoju, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, vedęs, turi pastovią gyvenamąją vietą, todėl pagrįstai nusprendė, kad BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus pasiekti galima paskyrus E. Č. baudą.
19. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad už nesunkaus nusikaltimo padarymą nustatoma bauda iki 500 MGL dydžio. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. Č. paskirta bausmė artima minimaliam sankcijoje numatytam bausmės rūšies dydžiui, tai yra 60 MGL (3000 eurų). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl nuteistajam parinktos bausmės rūšies bei dydžio ir, juos įvertinusi, nemato teisinio pagrindo švelninti nuteistajam E. Č. paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Argumentų, sudarančių pagrindą priešingoms išvadoms padaryti, apeliantas nenurodė ir nepagrindė, todėl jo apeliacinis skundas ir dėl nuosprendžio dalies, kuria paskirta bausmė, atmetamas.
20. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, taigi jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
21. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.