Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio, Lauretos Ulbienės,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies (3 metų 1 mėnesio 5 dienų) pridėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu, bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. nutartimi paskirtos bausmės (1 metų 20 dienų) dalis bei šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės (1 metų) dalis ir S. G. paskirta subendrinta trejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir S. G. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Į paskirtosios bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas 2018 m. spalio 12 d., (viena diena). Iš S. G. nukentėjusiojo D. K. naudai priteista 320 eurų turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

9. BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, siejamas su nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais ar nuteistojo interesų neatitinkančių sprendimų priėmimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti priimtas atlikus tiesioginį žodinį įrodymų tyrimą teisme, įvertinus visus iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą, padarytos išvados turi būti logiškai susijusios su tiriant ir vertinant įrodymus gautais duomenimis. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, nustatė visus būtinuosius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir S. G. pagrįstai pripažino kaltu apgaule savo naudai įgijus svetimą – UAB „B. L.“ priklausantį – turtą, t. y. mobiliojo ryšio telefoną „Apple iPhone 7 Plus 128GB Silver“, IMEI (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1 157,73 Eur, ir mobiliojo ryšio telefoną „Apple iPhone 7 32GB Black“, IMEI (duomenys neskelbtini), kurio vertė 877,65 Eur. Sprendžiant dėl pastarojo kaltės, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, buvo vertinta surinktų įrodymų visuma – nuteistojo, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai, pokalbių garso įrašų duomenys, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys, kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir tinkamai motyvavo daromas išvadas, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo.

10. Apeliantas taip pat abejoja ir ikiteisminio tyrimo atlikimo objektyvumu, kadangi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 m. liepos mėn., o įtarimai S. G. buvo pareikšti ir jo pirmoji apklausa atlikta tik 2018 m. sausio mėn. Vis dėlto, šie faktai niekaip nepatvirtina apelianto keliamos prielaidos, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios 2017 m. liepos 24 d. iki 2018 m. sausio 15 d. S. G. neturėjo įtariamojo statuso, jo teisės nebuvo suvaržytos, visą šį laikotarpį ikiteisminis tyrimas nebuvo vilkinamas - buvo atliekami įvairūs ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant patikslinti pareiškime nurodytas aplinkybes (apklausiami liudytojai, renkami dokumentai, atliekama apžiūra) ir tik įsitikinus, kad yra pakankamas pagrindas pareikšti įtarimus S. G., buvo atliktas šis procesinis veiksmas. Nuteistajam abejonių kelia ir ikiteisminio tyrimo trukmė, t. y. kad jis nebuvo baigtas per šešis mėnesius (BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad BPK 176 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių šio straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija. Nagrinėjamu atveju, aukštesniojo prokuroro rezoliucijomis ikiteisminis tyrimas buvo pratęstas keturis kartus (iki 2018 m. vasario 23 d., 2018 m. kovo 26 d., 2018 m. balandžio 27 d. ir paskutinį kartą - iki 2018 m. balandžio 30 d.). Kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje surašytas 2018 m. balandžio 30 d. Taigi, procesinių pažeidimų, pratęsiant ikiteisminio tyrimo terminą, nenustatyta. Jokių kitų ikiteisminio tyrimo šališkumo požymių apeliantas nenurodo, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

11. Baudžiamojo proceso metu nustatyta, kad S. G., panaudodamas apgaulę, t. y. būdamas UAB „P. P.“ vadybininku ir UAB „B. L.“ vadybininkui nurodydamas, jog turi UAB „P. P.“ direktoriaus įgaliojimą, suteikiantį jam teisę įmonės vardu sudaryti sutartis dėl mobilaus ryšio teikimo paslaugų, nors iš tiesų tokio įgaliojimo neturėjo, mobilaus ryšio paslaugų sutarčių pagrindu įgijo du mobiliojo ryšio telefonus, kurių neperdavė UAB „P. P.“ bei nevykdė mobilaus ryšio paslaugų sutarties sąlygų. Apeliaciniame skunde nuteistasis nuosekliai laikosi pozicijos, kad UAB „P. P.“ direktoriaus įgaliojimą jis turėjo, todėl mobiliojo ryšio telefonus įgijo teisėtai. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas, išsamiai motyvuodamas, šią S. G. versiją paneigė. Nors apeliantas nurodo, kad tai, jog jis pasirašė dvi sutartis su skirtingomis UAB „B. L.“ darbuotojomis, neabejotinai patvirtina, kad jis turėjo įmonės vadovo įgaliojimą, su tokiu teiginiu sutikti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, apklausė sudarytą mobilaus ryšio paslaugų sutartį Nr. GSCD/36971/2017 su S. G. pasirašiusią UAB „B. L.“ atstovę L. M. ir mobilaus ryšio paslaugų sutartį Nr. GSAD/29245/2017 pasirašiusią UAB „B. L.“ atstovę M. K.. Visgi, šios liudytojos skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nepatvirtino, kad nuteistasis turėjo su savimi ar buvo joms pateikęs UAB „P. P.“ vadovo jam išduotą įgaliojimą sudaryti mobilaus ryšio teikimo paslaugų sutartis. UAB „B. L.“ vyresniojo informacinių sistemų saugumo vadybininko A. J. 2017 m. birželio 15 d. pareiškime ikiteisminio tyrimo institucijai nurodyta, kad S. G. pažadėjo įgaliojimą nedelsiant atsiųsti elektroniniu paštu. Siekiant patikslinti šias aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas liudytoju apklausė A. J., kuris patvirtino pareiškimo turinį ir detalizuodamas situaciją nurodė, kad į jį kreipėsi UAB „B. L.“ vadybininkė M. V., kuri priėmė S. G. užsakymą (dėl mobiliojo ryšio telefono „Apple iPhone 7 Plus 128GB Silver“, IMEI (duomenys neskelbtini), įsigijimo) telefonu, teigdama, kad S. G. pažadėjo atsiųsti jam išduotą įgaliojimą elektroniniu paštu, tačiau to nepadarė, o atsakinėti į telefoninius skambučius vengia. Liudytojas pripažino, kad nuteistajam, nepateikusiam įgaliojimo, mobilaus ryšio paslaugų sutartys ir įranga neturėjo būti išduota, vis dėlto, šiuo atveju įvyko žmogiška klaida ir UAB „B. L.“ vadybininkai įrangą išdavė. A. J. teigimu, S. G. įgaliojimo taip ir nepateikė.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis teikia, kad liudytojų K. B. ir A. L. bei nukentėjusiojo D. K. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Vis dėlto, vien faktas, kad K. B. ir A. L. dirba UAB „P. P.“, jų suinteresuotumo nepatvirtina. Beje, pats S. G., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad jo kolegos K. B. ir A. L. matė, kaip jis paliko darbo kabineto spintelėje iš UAB „B. L.“ paimtus mobiliojo ryšio telefonus. K. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad jų įmonėje niekam nėra suteikiami įgaliojimai kažką pirkti įmonės vardu, jis nematė, kad S. G. būtų turėjęs mobiliojo ryšio telefoną Iphone, A. L. nurodė nematęs, kad S. G. įmonei būtų atnešęs naujus telefonus. Iš šių parodymų turinio akivaizdu, kad liudytojai nėra linkę sąmoningai apkalbėti nuteistąjį, jų požiūris į pastarąjį yra neutralus. Apelianto duotų parodymų apie telefonų palikimą įmonės patalpose liudytojai nepatvirtino.

13. Pirmosios instancijos teismas paneigė ir nuteistojo keliamas abejones nukentėjusiojo D. K. parodymais. Kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis galėjo sąžiningai klysti dėl nuteistojo ūgio. Juo labiau, kad mobiliojo ryšio telefoną pastarasis iš S. G. pirko beveik prieš metus iki asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką veiksmų atlikimo. Be to, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, D. K. išsamiai nurodė telefono įsigijimo aplinkybes (kur ir kada surado skelbimą, kokia buvo telefono kaina, kaip susitiko su pardavėju (S. G.), kaip jis atrodė, kaip buvo supakuotas telefonas ir pan.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo abejoti liudytojų K. B. ir A. L. bei nukentėjusiojo D. K. parodymų patikimumu, šie duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais ir jais vadovautasi.

14. Nuteistasis nurodo, kad jis konfliktavo su UAB „P. P.“ savininkais E. M. ir R. M., todėl šie paslėpė arba sunaikino jam išduotą įgaliojimą. Vis dėlto, įgaliojimo nėra ne tik UAB „P. P.“, jo neturi ir UAB „B. L.“. Visiškai nelogiški apeliacinio skundo argumentai, kad UAB „P. P.“ savininkai susitarė su UAB „B. L.“ ir įgaliojimą paslėpė. Apeliantas nepateikia jokių tai patvirtinančių duomenų, nėra jokių duomenų ir apie tai, kad tam tikri UAB „B. L.“ darbuotojai būtų asmeniškai suinteresuoti apkaltinti S. G. nusikalstamos veikos padarymu. Taip pat baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą apie E. M. ir R. M. suinteresuotumą apšmeižti S. G.. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prie ikiteisminio tyrimo medžiagos nebuvo prijungti S. G. pareiškimai policijai dėl įvykusio konflikto su E. M. bei skundas Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus miesto darbo ginčų komisijai. Prašymas išreikalauti minėtus dokumentus nebuvo tenkintas ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kadangi šie dokumentai negali turėti įrodomosios reikšmės, sprendžiant S. G. kaltės dėl jam pareikštų kaltinimų klausimo. E. M. vaidmuo UAB „P. P.“ valdyme, R. M. vadovavimo šiai įmonei pradžios momentas nėra niekaip susiję su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl liudytojų E. M. ir R. M. parodymai šiais klausimais nėra vertinami.

15. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visumą byloje reikšmingų aplinkybių, pagrįstai nustatė, kad S. G., įgavęs UAB „B. L.“ darbuotojų pasitikėjimą (prisistatė kaip UAB „P. P.“ atstovas, nurodė, kad tai eksportu užsiimanti, milijoninė, turinti teigiamą kredito istoriją įmonė), pažadėdamas nedelsiant pateikti įgaliojimą, juos suklaidino ir taip, panaudodamas apgaulę, įgijo UAB „B. L.“ priklausantį turtą – du mobiliojo ryšio telefonus. S. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad yra pagrindas jam taikyti BK 30 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, kadangi jis veikė pagal įgaliojimą. Vis dėlto, nustačius, kad jis sutartis su UAB „B. L.“ sudarė neturėdamas įmonės vardu jam išduoto įgaliojimo, mobiliuosius telefonus įgijo savo naudai, panaudojęs apgaulę, nėra pagrindo spręsti dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių taikymo. Šiais savo veiksmais nuteistasis nevykdė profesinių pareigų, jis realizavo BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Nors apeliantas nurodo, kad jis neturėjo motyvo nusikalstamai veikti, svarbu atkreipti dėmesį, kad liudytojai R. M. ir E. M. tiek apklausiami teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jie dėl susiklosčiusios situacijos kalbėjosi su nuteistuoju ir šis jiems nurodė, kad telefonus paėmė, nes jam reikėjo pinigų, juos pardavė ir gavo apie 1 000 Eur. Taigi, galima daryti išvadą, kad S. G. siekė pasipelnyti ir nusikalto iš savanaudiškų paskatų.

16. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų proporcinga nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

17. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, S. G. savo noru neatvyko ir nepranešė padaręs nusikalstamą veiką, savo kaltės nepripažino ir nesigailėjo, taip pat neatlygino padarytos turtinės žalos, todėl BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas nėra galimas, nesant būtinųjų sąlygų.

18. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti daugiau nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat turi būti bent iš dalies atlyginta turtinė žala. Tuo tarpu, nuteistajam S. G. nenustatyta jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kaip jau minėta, jis nėra atlyginęs ir padarytos turtinės žalos. Be to, nagrinėjamu atveju, nėra ir kitų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų sąlygų, todėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas taip pat negalimas.

19. S. G. padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, baigta, įstatymo priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis veikė vadovaudamasis iš anksto apgalvota schema (du analogiški tos pačios tęstinės veikos atvejai), siekiant savanaudiškų tikslų, padaryta turtinė žala neatlyginta. Iki šios nusikalstamos veikos padarymo jis buvo šešis kartus teistas, taip pat ir už analogiškas nusikalstamas veikas, nusikaltimą padarė būdamas nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. ir 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžiais, bet jiems esant neįsiteisėjusiems, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu buvo nuteistas septintą kartą, be kita ko, ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, ne kartą baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės neabejotinai rodo S. G. polinkį nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių ir finansinės naudos siekti neteisėtais būdais. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikyta tai, kad nusikaltimą padarė recidyvistas. Atsižvelgus į šių aplinkybių visetą, kurį savo nuosprendyje vertino ir pirmosios instancijos teismas, darytina išvada, kad nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas mažesnis nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis.

20. Kaip matyti iš duomenų apie S. G. teistumus, praeityje jam buvo tris kartus skiriama baudos bausmė, taip pat du kartus buvo atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Vis dėlto, šios priemonės nebuvo veiksmingos ir nuteistasis teisingų savo elgesio korekcijų nepadarė. Po šios nusikalstamos veikos padarymo jis buvo nuteistas dar kartą už analogiško nusikaltimo padarymą. Taigi, įvertinus nuteistojo asmenybę bei veikų pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, besikartojantį nusikalstamo elgesio modelį, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis, 54 straipsnis). Išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį (taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas), nenustatyta. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau, kad praeityje nuteistajam jau buvo taikytas šis institutas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba pozityvaus elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį. Tuo tarpu, taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų reikalavimų ne tik laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Nors apeliaciniame skunde S. G. nurodo, kad jis laikėsi laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, vis dėlto, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. nutartimi jam buvo panaikintas BK 75 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymas ir pradėta vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nors ši nutartis priimta po nagrinėjamo nusikaltimo padarymo, tačiau šios aplinkybės leidžia išsamiau aptarti nuteistojo asmenybę. Teigiamai vertinama tai, kad apeliantas yra baigęs barzdaskučio kursus, turi kirpimo paslaugų tiekėjo kvalifikaciją, buvo įstojęs į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą, savanoriavo Vilniaus „Caritas“, turi du nepilnamečius vaikus, padeda senyvo amžiaus tėvams. Vis dėlto, šios aplinkybės negali būti pagrindu švelninti paskirtą bausmę, dalis jų egzistavo ir nusikaltimo darymo metu, tačiau nuo nusikalstamo elgesio nesulaikė. Kaip jau minėta, bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S. G. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. G. apeliacinį skundą atmesti.