Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 32/100 dalys priklauso butui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš registro Nr. (duomenys neskelbtini); 12/100 dalių priklauso butui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iš registro Nr. (duomenys neskelbtini); 26/100 dalys priklauso butui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iš registro Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu butams Nr. Nr. 1, 3, 4 iš viso priklauso 70/100 dalių ūkinio pastato (duomenys neskelbtini). Likusi 30/100 dalis ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) priklauso pareiškėjai.

Akivaizdu, kad už ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) 30/100 dalių pagal Įkainojimo aktą Nr. 08 pareiškėja sumokėjo 1263 rb., tačiau pirkimo - pardavimo sutartyje jis nebuvo užfiksuotas kaip atskiras turto vienetas dėl įstatymo taikymo netikslumų. Šio ūkinio pastato ginčo dalimi pareiškėja naudojasi nuo 1992-03-04.

Taigi, pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 97 pareiškėja įgijo visą turtą, įkainotą Įkainojimo akte Nr.08, kuris yra neatskiriama pirkimo-pardavimo sutarties dalis, todėl prašo patikslintą skundą patenkinti.

Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrius 2023-09-21 priėmė sprendimą Nr. SPR4-22381(14.5 E) prašymą atmesti, nes nepateikti dokumentai, patvirtinantys daiktinių teisių atsiradimą į dalį Ūkinio pastato.

Šiuo metu galiojančiuose Nekilnojamojo turto registro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-04-23 nutarimu Nr. 379 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Registro nuostatai), nustatyta analogiška tvarka ir sąlygos daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą registravimui Registre.

Pareiškėjos pateiktoje 1992-03-04 Byloje esančioje Buto techninio paso formoje T1-93 KŪ padarytas įrašas ir spaudas apie tai, kad 1993-03-22 buvo įregistruotos J. P. nuosavybės teisės į butą 1993-03-04 Privatizavimo sutarties pagrindu. Tačiau šis įrašas ir spaudas niekaip nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisių į Ūkio pastatą (jo dalį) įregistravimo tuometinėje registravimo įstaigoje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašo patikslintą skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus 2023-11-29 sprendimo Nr. SPR4-28495(14.5E) ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo Ginčų nagrinėjimo komisijos 2024-01-24 sprendimo Nr. CSPR-31 „Dėl Registro tvarkytojo priimto sprendimo“ (b. l. 4-9, 30-35), pagrįstumo ir teisėtumo. Iš esmės kilęs ginčas dėl to, kad atsakovas atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamąjį daiktą – dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja VĮ Registrų centrui pateikė 2023-09-14 prašymą (Registrų centro Paslaugų apskaitos sistemoje prašymas įregistruotas Nr. 36836133) Registre patikslinti duomenis apie prie buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį – Ūkio pastatą. Kartu su 2023-09-14 prašymu pateikė (duomenys neskelbtini) vyriausiosios gydytojos 1993-02-18 patvirtintą Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktą Nr. 08 ir 1992-03-04 parengtą Statinių išdėstymo planą.

VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrius 2023-09-21 priėmė sprendimą Nr. SPR4-22381(14.5 E) prašymą atmesti, kadangi nepateikti dokumentai, patvirtinantys daiktinių teisių atsiradimą į dalį Ūkinio pastato.

Pareiškėja VĮ Registrų centrui 2023-11-24 pateikė prašymą (Registrų centro Paslaugų apskaitos sistemoje prašymas įregistruotas Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo taip pat prašė Registre „likusią ūkinio pastato dalį įregistruoti, buto (duomenys neskelbtini), J. P. savininkei“. Taip pat pateikė 1992-03-04 parengtą Buto techninį pasą (kadastro duomenų bylą) ir 2023-10-20 įgaliojimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini).

Ginčijamu VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus 2023-11-29 sprendimu Nr. SPR4-28459(14.5E) ir Komisijos 2024-01-24 sprendimu Nr. CSPR-31 „Dėl Registro tvarkytojo priimto sprendimo“ prašymas įregistruoti J. P. nuosavybės teises Registre į dalį Ūkio pastato atmestas, kadangi pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisių atsiradimo į Ūkio pastatą (jo dalį), o 1993-03-04 Privatizavimo sutartimi pareiškėja įsigijo tik butą, į kurį šios sutarties pagrindu Registre 1993-03-22 įregistruotos pareiškėjos nuosavybės teisės.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo (redakcija, galiojusi 2023-11-29 sprendimo priėmimo metu) 22 straipsnyje išvardinti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kurių pagrindu šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami Registre. Minėto įstatymo 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad asmuo kartu su prašymu įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą teritoriniam registratoriui turi pateikti dokumentus, patvirtinančius prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą. Dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui Registre būtini duomenys. Registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktas numatė, kad Registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustato, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, registruoti Registre.

Registro nuostatų 44 punktas taip pat numato, kad prie prašymo įregistruoti, išregistruoti Registro objektą arba pakeisti Registro objekto duomenis, turi būti pridėti dokumentai, patvirtinantys Registro objekto, kurį prašoma įregistruoti, išregistruoti ar kurio duomenis prašoma pakeisti, atsiradimą, pasibaigimą (žuvimą, išnykimą, panaikinimą) arba Registro objekto duomenų pasikeitimą. Pagal Registro įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktą, Registro tvarkytojas atsisako Registro objektą registruoti Registre, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad dokumentas arba duomenys, kurių pagrindu prašoma Registro objektą registruoti Registre, neatitinka kitų Registro nuostatuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjos skundo motyvas, kad 1993-03-04 Privatizavimo sutartimi ji įsigijo visą turtą, įkainotą Įkainojimo akte Nr. 08, kadangi 1993-03-04 Privatizavimo sutarties 1 punkte nurodyta, kad pardavėjas pagal Įkainojimo aktą Nr. 08 pardavė, o pirkėjas (J. P.) nupirko butą ir kitus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas. Minėta sutartimi pareiškėja įsigijo tik butą, šioje sutartyje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų parduodamas ir Ūkio pastatas (jo dalis). Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) vyriausiosios gydytojos 1993-02-18 patvirtintas Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktas Nr. 08 nelaikytinas įstatymų nustatytu dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, ir nėra pagrindas Registre registruoti pareiškėjos nuosavybės teisės į Ūkio pastatą (jo dalį).

Pažymėtina, jog aplinkybė, kad pareiškėja sumokėjo už Ūkio pastato dalį, tačiau 1993-03-04 Privatizavimo sutartyje jis nebuvo užfiksuotas kaip atskiras turto vienetas dėl įstatymo taikymo netikslumų, taip pat yra nepagrįsta. Minėtoje sutartyje (sutarties formos 1 punkte „ir kitus pastatus“) neįrašyti jokie ūkio pastatai, kurie būtų parduodami. Akivaizdu, jog 1993-03-04 Privatizavimo sutartimi pareiškėjai nebuvo parduotas Ūkio pastatas (jo dalis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Butų privatizavimas buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, todėl teiginiai apie pareiškėjos neįvardintus, neva buvusius Butų privatizavimo įstatymo netikslumus ar neaiškumus, yra nepagrįsti.

Pareiškėja nurodo, kad tuometiniame Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure į Ūkio pastatą (jo dalį) buvo įregistruotos pareiškėjos nuosavybės teisės, kad tai patvirtina pateikta 1992-03-04 Byla (statinių išdėstymo planas, spaudas, esantis Buto techninio paso formoje T1-93 KŪ ir įkainojimo pažymėjimas, parengtas Ūkio pastato dalies pirkimui). Pareiškėjos pateiktoje 1992-03-04 Byloje esančioje Buto techninio paso formoje T1-93 KŪ padarytas įrašas ir spaudas apie tai, kad 1993-03-22 buvo įregistruotos J. P. nuosavybės teisės į butą 1993-03-04 Privatizavimo sutarties pagrindu. Tačiau šis įrašas ir spaudas niekaip nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisių įregistravimą tuometinėje registravimo įstaigoje į Ūkio pastatą (jo dalį) (b. l. 43-159).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla nėra dokumentas, Nekilnojamo turto registro įstatymo (redakcija galiojusi 2023-11-29 sprendimo priėmimo metu) 22 straipsnio prasme, patvirtinantis daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą (LVAT 2021-04-21 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1202-442/2021). Todėl minėta 1992-03-04 Byla nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisės į Ūkio pastato dalį ir jos pagrindu negali būti registruojamos Registre pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo pastato dalį.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytas faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, nėra jokio pagrindo juos naikinti, skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus skundo reikalavimą dėl sprendimų panaikinimo, nėra jokio pagrindo tenkinti reikalavimą - įpareigoti atsakovą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai 30/100 dalis ūkio pastato, žymėjimas plane (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), šioje dalyje skundas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.