- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-11
- Bylos Nr.
- I-594-362/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-001804-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- Ž. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. Ž. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas Ž. Ž. nurodė, kad jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. balandžio mėn., prašo nagrinėti skundą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 02 d. iki 2016 m. balandžio mėn. Nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su žmona Aušrine Žemeikiene, nors su tokiais prašymais jis ir kreipėsi, tad buvo pažeistos jo teisės į privatų gyvenimą. Dėl to jis patyrė protinių ir dvasinių kančių, stresą. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai laikomas laikotarpiu nuo 2013-07-10 iki 2016-05-09. Buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laiku nuo 2015-04-03 iki 2015-04-30 nei pareiškėjas, nei kiti asmenys nesikreipė su prašymais suteikti ilgalaikius pasimatymus su pareiškėju.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo Ž. Ž. skundas atmestinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pareiškėjas skunde kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė tai, kad būnant Šiaulių TI jam, kaip suimtajam, nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai.
Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip tris valandas. BVK 94 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi pareiškėjo 2015 m. vasario 9 d. prašymo surašymo metu) buvo numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Sisteminė šių teisės aktų analizė duoda pagrindą daryti išvadą, kad suimtiesiems asmenims gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams. Tokiu būdu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, nesuteikdama suimtiesiems ilgalaikių pasimatymų, nepažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo reikalavimų.
Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog šiuo klausimu yra aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT šioje byloje paminėjo, kad Konvencija nėra aiškinama taip, jog susitariančios valstybės privalo numatyti ilgalaikius pasimatymus, tai yra sritis, kurioje susitariančios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, kad būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius. Tačiau EŽTT pažymėjo, kad kardomasis asmens kalinimas gali būti laikomas asmens patekimu į išskirtinę teisinę padėtį, kuri nors gali būti taikoma priverstinai ir paprastai paskiriama laikinai, yra neatsiejamai susijusi su atskiro asmens aplinkybėmis bei jo egzistavimu. Tam, kad šis klausimas būtų nagrinėjamas pagal 14 straipsnį, turi būti skirtingai traktuojami asmenys, esantys analogiškoje arba palyginti panašioje padėtyje (žr., pvz., sprendimą D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, Nr. 57325/00, par. 175). Reikalavimas įrodyti „analogišką padėtį“ nereiškia, kad lyginamos grupės turi būti identiškos. Tai, kad pareiškėjo padėtis nėra visiškai analogiška nuteistųjų padėčiai, bei tai, jog įvairios grupės skiriasi pagal tai, kokiu tikslu atimta jų laisvė, netrukdo taikyti 14 straipsnio. Turi būti įrodyta, kad, atsižvelgiant į jo skundo esmę, pareiškėjas atsidūrė palyginti panašioje padėtyje kaip ir tie, su kuriais elgiamasi kitaip. EŽTT konstatavo, kad skirtingas traktavimas yra diskriminuojantis, jei tokiam traktavimui nėra objektyvaus ir pagrįsto pagrindimo; kitaip tariant, jei tokiu traktavimu nesiekiama teisėto tikslo arba jei ar tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra proporcingumu pagrįsto ryšio. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje Varnas prieš Lietuvą EŽTT nustatė, jog Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip ir pareiškėjo atveju, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais.
Atsižvelgus į aptartą EŽTT sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą, darytina išvada, kad ginčijamas SVĮ 22 straipsnis, tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Taigi nagrinėjamoje byloje susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Pažymėtina, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant, į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Pažymima, kad pagal minėtą Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog ankstesniu teismo sprendimu buvo pripažintos jo pažeistos teisės, nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų, tad teismas vertina ir anksčiau išnagrinėtą bylą, kuri gali turėti precedento galią.
Atkreipiamas dėmesys, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Iš EŽTT sprendimo byloje Varnas prieš Lietuvą matyti, kad tiek pats peticiją EŽTT pateikęs asmuo, tiek jo sutuoktinė raštu prašė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos skirti jiems ilgalaikių pasimatymų, tačiau minėtos įstaigos sprendimais tai jiems nebuvo leista (žr. minėto sprendimo 36 ir 37 dalis).
Taip pat nustatyta, jog 2016-09-08 Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-850-662/2016 nustatė, jog pareiškėjo Ž. Ž. teisės, jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. balandžio 2 d., ir nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų, buvo pažeistos, tačiau toje pačioje byloje nustatyta, ir atsakovas pateikė atitinkamus įrodymus, jog 2014 m. balandžio 8 d. ir 2015 m. vasario 9 d. prašymais, kuriais motyvavo noru palaikyti socialinius ryšius, pareiškėjas Ž. Ž. kreipėsi į Šiaulių TI direktorių dėl ilgalaikių pasimatymų su žmona suteikimo, tačiau abu jo prašymai nebuvo tenkinti dėl to, jog Suėmimo vykdymo įstatyme suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra nustatyta. Tokiu būdu, pareiškėjas žinojo, kokia tvarka ir kaip reikia kreiptis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, norint gauti ilgalaikius pasimatymus, tačiau nuo 2015-04-02 iki 2016 m. balandžio mėn. nei jis, nei kiti asmenys nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo.
Nagrinėjamoje byloje, nors pareiškėjas ir nurodo, jog kreipėsi su prašymais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, jog jam būtų suteikti ilgalaikiai pasimatymai, tačiau nenurodo, ar tai buvo rašytinis kreipimasis, kada buvo kreiptasi, kokiais motyvais buvo prašoma suteikti ilgalaikius pasimatymus, tik abstrakčiai pamini, jog prašymai buvo. Iš teismui pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-11-10 pažymos Nr. 61/04-2069 matyti, jog aptariamu laikotarpiu, nuo 2015-04-03 iri 2016-04-31 pareiškėjas nesikreipė su prašymu suteikti jam ilgalaikį pasimatymą, tad teismas laiko įrodytu, jog rašytinių, tinkamai motyvuotų prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus nebuvo.
Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-04-02 iki 2016 m. balandžio mėn. raštu nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatorių su prašymu suteikti jam ilgalaikį pasimatymą, kad raštu būtų kreipęsi kiti asmenys dėl ilgalaikio pasimatymo su pareiškėju, taip pat duomenų nėra. Nesant tokio prašymo, atsakovui nekyla pareiga organizuoti ilgalaikius pasimatymus. Tokiu būdu, kadangi byla yra iškelta dėl neturtinės žalos priteisimo, byloje nėra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai veikė pagal to metu galiojusias teisės normas. Nesant rašytinio pareiškėjo prašymo, jog jam būtų suteiktas ilgalaikis pasimatymas, atsakovas negalėjo imtis kitų, nei tuo metu reglamentavo teisės aktais, priemonių, dėl pasimatymų suteikimo.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusius teismo rūmus.