Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Deiviui Valiuliui ir

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neste Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pabulum“ dėl nuosavybės teisių pripažinimo, neatlygintino servituto nustatymo ir uždraudimo atsakovui imtis tam tikrų veiksmų, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

2021 m. rugsėjo 2 d. pareiškimu papildžiusi ieškinio reikalavimus, ieškovė prašė:

1) pripažinti nuotekų šalinimo tinklus – lietaus nuotekų vamzdyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – kitų inžinerinių statinių (t. y. degalinės stoginės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 3H1/g), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (kuro rezervuarai 3 vnt., kolonėlės 4 vnt., kiemo aikštelė, pakrovimo liukas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), pastato – degalinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 1E1g), pastato – automobilių plovyklos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 2L1b) ir kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (atraminė siena su vartais, kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))) priklausiniu, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) priklauso ieškovei ir atsakovei;

2) netenkinus pirmojo reikalavimo, nustatyti tarnaujančiam daiktui – nuotekų šalinimo tinklams – lietaus nuotekų vamzdynui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) neatlygintinį servitutą, suteikiantį teisę juo naudotis eksploatuojant viešpataujančius daiktus: kitus inžinerinius statinius – degalinės stoginę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 3H1/g) bei kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (kuro rezervuarai 3 vnt., kolonėlės 4 vnt., kiemo aikštelė, pakrovimo liukas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini));

3) uždrausti atsakovei imtis veiksmų, kuriais ieškovė netektų galimybės naudotis nuotekų šalinimo tinklais – lietaus nuotekų vamzdynu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (įskaitant draudimą išmontuoti lietaus valymo įrenginį iš lietaus nuotekų vamzdyno šulinio) bei privažiavimo keliais prie ieškovei nuosavybės teise priklausančios degalinės stoginės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 3H1/g) bei kiemo statinių (kuro rezervuarai 3 vnt., kolonėlės 4 vnt., kiemo aikštelė, pakrovimo liukas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini).

Ieškovė nurodė, kad ji iš atsakovės įsigijo degalinės veiklai reikalingų statinių bei įrangos, esančių (duomenys neskelbtini), ir nurodytoje vietoje vykdo mažmeninės prekybos nefasuotais naftos produktais veiklą, t. y. nurodytoje vietoje veikia ieškovės prekiniu ženklu pažymėta degalinė. Atsakovė 2021 m. balandžio 7 d. raštu informavo ieškovę apie tai, kad atsakovė 2021 m kovo 29 d. Nekilnojamojo turto registre įregistravo nuotekų šalinimo tinklus – lietaus nuotekų vamzdyną – ir savo nuosavybės teises į nurodytą turtą. Nurodytu raštu atsakovė pareikalavo, kad ieškovė iki 2021 m. balandžio 30 d. išmontuotų vienoje iš lietaus nuotekų vamzdyno dalių sumontuotą lietaus valymo įrenginį (naftos gaudyklę) ir nutrauktų neteisėtą naudojimąsi lietaus nuotekų vamzdynu. Ieškovė pabrėžė, kad lietaus nuotekų vamzdynas ir jo dalyje sumontuotas lietaus valymo įrenginys (naftos gaudyklė) yra būtini ieškovės vykdomam verslui, šiuo vamzdynu ieškovė naudojosi nuo pat savo veiklos pradžios ir visada jį laikė neatsiejamu ieškovės statinių, kuriuos pastatė atsakovė ir vėliau perleido ieškovei, priklausiniu. Ieškovė pažymėjo, kad sudarant atsakovės turto perleidimo sandorius 1999 metais ginčo vamzdynas Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruotas (tai atsakovė atliko tik 2021 m. kovo 29 d.), todėl sudarant nurodytus sandorius vamzdynas nebuvo atskirai aptartas, o 1999 m. spalio 1 d. statinių pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta tik tai, kad degalinės stoginė perleidžiama su priklausiniais. Ieškovė pabrėžė, kad antraeilio daikto likimas seka paskui pagrindinį daiktą, jeigu nesusitariama kitaip; kadangi atsakovė neneigia, kad sutartyse tiesiogiai nekalbama apie ginčo tinklus, tai jie, kaip priklausinys, seka paskui pagrindinį daiktą. Taigi, anot ieškovės, jai nuosavybės teisės į ginčo vamzdyną priklauso tiek pagal sutarties, tiek pagal Civilinio kodekso nuostatas (priklausinys seka paskui pagrindinį daiktą). Ieškovės teigimu, ji ginčo vamzdyno ar nuosavybės teisių į jį neregistravo, nes vamzdyną vertino kaip priklausinį, kuris aptarnauja du objektus. Kadangi nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokia dalimi ginčo vamzdynas tarnauja ieškovės ir atsakovės statiniams, tai turėtų būti laikoma, kad vamzdynas ginčo šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Tuo atveju, jeigu nebūtų tenkinamas pirmasis ieškinio reikalavimas, ieškovė prašė spręsti alternatyvųjį reikalavimą dėl servituto nustatymo, nes ginčo vamzdynas pagal savo esmę priskiriamas inžineriniams tinklams, o šie – inžineriniams statiniams, kurie, kaip nekilnojamieji daiktai, yra būtini ieškovės vykdomai veiklai, nes kiti ieškovės įgyti statiniai (degalinės stoginė, kiemo statiniai – kuro rezervuarai 3 vnt., kolonėlės 4 vnt., kiemo aikštelė ir pakrovimo liukas) negali būti tinkamai naudojami pagal jų paskirtį be ginčo vamzdyno. Šiuo aspektu ieškovė pažymėjo, kad už naudojimąsi vamzdynu atsakovei jau sumokėta perkant pagrindinį daiktą; ieškovė taip pat mokėjo atsakovei už nuotekų šalinimo tinklų valymą-priežiūrą. Kadangi atsakovė nurodė ieškovei apie ketinimus savo jėgomis pašalinti (išmontuoti) lietaus valymo įrenginį (naftos gaudyklę), tai tokie atsakovės veiksmai gali sukelti ieškovei žalos.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovės, tame pačiame ieškovės nurodomame žemės sklype yra ir atsakovei nuosavybės teisėmis priklausančių pastatų – degalinė, automobilių plovykla, kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (atraminė siena su vartais, kiemo aikštelė). Atsakovė pabrėžė, kad 1999 metais sudarytomis sutartimis ji neperleido uždarajai akcinei bendrovei „Hydro Texaco“ (ir (arba) jos teises perėmusiai ieškovei) degalinės ir automobilių plovyklos, o perleido tik šių pastatų kai kuriuos priklausinius, kuriuos po sandorio UAB „Hydro Texaco“ registravo savo vardu, taip pat perleido degalinės įrangą, kurios sąrašas smulkiai nurodytas 1999 m. liepos 14 d. sutartyje. Atsakovės teigimu, visi kiti sutartyse nenurodyti statiniai, įskaitant ir degalinės bei plovyklos priklausinius, liko atsakovės nuosavybė. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovei priklausančios stoginės priklausiniai yra tik kuro rezervuarai (3 vnt.) ir kolonėlės (4 vnt.); kiemo statiniai buvo padalinti į du atskirus turtinius vienetus: kiemo statiniai (kuro rezervuarai 3 vnt., kiemo aikštelė, pakrovimo liukas) ir kiemo statiniai (atraminė siena su vartais, kiemo aikštelė). Anot atsakovės, 1999 m. liepos 14 d. sutartyje nurodyta, kad atsakovė perleidžia lietaus vandens valymo įrenginį, kuris įdėtas į lietaus nuotekų vamzdyną, t. y. jei sutarties šalys būtų norėjusios perleisti ir lietaus nuotekų vamzdyną ar jo dalį, tai toks perleidimas būtų aptartas ir vėlesnėje 1999 m. spalio 1 d. sutartyje. Atsakovė pabrėžė, kad ji buvo 1999 metais sudarytų sutarčių šalis, todėl ji geriausiai žino, ką šalys tomis sutartimis susitarė. Be to, atsakovė niekada neketino perleisti lietaus nuotekų vamzdyno, kuris aptarnauja ne tik ieškovės, bet ir atsakovės statinius; atsakovė prižiūri ir remontuoja nuotekų šalinimo tinklus, kuriais šalys bendrai naudojosi iki sutartyje nurodyto termino. Sudarant sandorius 1999 metais, UAB „Hydro Texaco“ ketinama verslo veikla objekte (duomenys neskelbtini) buvo apibrėžta terminu iki 2019 m. gruodžio 31 d., o suėjus šiam terminui ieškovė turėjo išsikelti iš šio objekto. Suėjus nurodytam terminui, ieškovė nesikreipė į atsakovę ir iki šiol be leidimo naudojasi atsakovės statiniais (jų dalimi). Atsakovės nuomone, ginčo vamzdynas yra ne priklausinys, o savarankiškas daiktas. Taip pat nėra pagrindo nustatyti ieškovei neatlygintinį servitutą, nes šalių, kaip verslo subjektų, santykiai aiškiai apibrėžti sudarytose sutartyse, o ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl tolimesnio naudojimosi ginčo vamzdynu. Dėl prevencinio ieškinio atsakovė pažymėjo, kad ji nesiima ir neketina imtis būtent neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu.

Trečiasis asmuo neišreiškė savo procesinės pozicijos dėl ginčo esmės.

1997 m. kovo 4 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Vilniaus apskrities viršininkas išnuomojo atsakovei 1656 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nuomos terminas 99 metai nuo sutarties pasirašymo dienos. Žemė išnuomota kitai ne žemės ūkio veiklai (degalinei statyti ir eksploatuoti).

1999 m. gegužės 12 d. atsakovė ir UAB „Hydro texaco“ sudarė ketinimų protokolą, kuriuo susitarė pradėti derybas dėl stacionarios degalinės pirkimo-pardavimo ir nuomos sutarčių sudarymo. Ketinimų protokolo preambulėje nurodyta, kad UAB „Hydro texaco“ svarsto galimybę žemės sklype įsigyti nuosavybės teise dalį stacionarios degalinės ir sudaryti nuomos sutartį dėl likusios degalinės dalies naudojimo. Ketinimo protokolo 3 punkte nurodyta, kad jo šalys susitaria ir įsipareigoja sudaryti degalinės pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis šalių suderintomis sąlygomis.

1999 m. liepos 14 d. atsakovė ir UAB „Hydro texaco“ sudarė degalinės įrangos pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė pardavė tam tikrą degalinės įrangą (duomenys neskelbtini), susidedančią iš sutarties 1 punkto i-viii papunkčiuose išvardytų pagrindinių elementų: i) požeminių kuro rezervuarų, 3 vnt.; ii) požeminių kuro vamzdynų, alkūnių, movų ir grandinių; iii) degalinės stoginės ir lauko apšvietimo šviestuvų GLAMOX; iv) užpylimo kolonėlių ZSK 22 su garų surinkimo įranga, 4 vnt.; v) kuro kontrolės sistemos Veeder-Root TLs-350; vi) lietaus vandens valymo įrenginių GSOL 2/10; vii) UVS apskaitos sistemos; viii) elektros skydų, elektros kabelių ir kt. elektros įrengimų bei kitų statinių kaip kuro priėmimo salelių, rezervuarų dangos ir gerbūvio elementų ir kitų degalinės komplekso komponentų, nurodytų sutarties priede „Inventorius“.

1999 m. spalio 1 d. atsakovė ir UAB „Hydro texaco“ sudarė statinių pardavimo-pirkimo sutartį, kuria atsakovė pardavė: i) statinį – pagalbinį pastatą – pagalbinio ūkio/degalinės stoginę (duomenys neskelbtini), pažymėtą indeksu 3H1g, su priklausiniais; ii) statinį – kiti statiniai – kita/kiemo statiniai (kuro rezervuarai, 3 vnt., kiemo aikštelė, pakrovimo liukas) (duomenys neskelbtini). Sutarties 1 punkte taip pat nurodyta, kad pardavėjas garantuoja, jog nuo šios sutarties pasirašymo dienos pirkėjas ir pirkėjo klientai galės nekliudomai, bendrai, neatlygintinai ir neatšaukiamai naudotis žemės sklypo dalimi (stoginės ir kiemo statinių teritorija), kuri apytiksliai užims 600 kv. m ploto, įskaitant ir privažiavimo kelius pažymėtus priede „plane“. Sutarties 7 punkto xii papunktyje nurodyta, kad pardavėjas garantuoja, jog pirkėjas turi pirmumo teisę pačiais palankiausiais terminais ir sąlygomis įsigyti žemės sklype esančius kitus pardavėjui priklausančius pastatus, statinius, įrenginius ir kitą turtą ar atitinkamas jų dalis nuosavybės teise, esant sprendimui perleisti nurodytus objektus ar jų dalis. Sutarties priedo „Dokumentų sąrašas“ 1, 3 punktuose nurodyta, kad pardavėjas turi perduoti pirkėjui stoginės ir kiemo statinių teisinės registracijos ir techninės inventorizacijos bylą arba jos kopiją taip pat visus su stogine ir kiemo statiniais susijusius brėžinių originalus, įskaitant visus vidaus inžinerinių tinklų, statybos ir rekonstrukcijos brėžinius, planus ir leidimus.

1999 m. lapkričio 8 d. atsakovė ir UAB „Hydro texaco“ sudarė patalpų nuomos ir degalinės priežiūros paslaugų sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo išnuomoti pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rūsio dalį, kurioje nuomininkas įsirengs kompiuterinę įrangą, fiksuojančią degalinėje parduotų degalų kiekį. Šios sutarties preambulėje nurodyta, kad ji sudaroma atsižvelgiant į tai, kad nuomininkas yra sudaręs dalies degalinės statinių pardavimo-pirkimo sutartį ir artimiausiu metu įgis nuosavybės teisę į ją bei po degalinės rekonstrukcijos savo nuožiūra vykdys joje naftos produktų mažmeninę prekybą ir į tai, kad nuomotojas yra kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas bei turi techninių galimybių prižiūrėti nuomininko degalinę. Sutarties 2 straipsnyje nurodyta, kad ji įsigalioja jos įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dieną ir galioja iki 2019 m. gruodžio 31 d.

Tą pačią 1999 m. lapkričio 8 d. atsakovė ir UAB „Hydro texaco“ sudarė valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai subnuomos sutartį, kuria atsakovė (subnuomotojas) subnuomojo prie šios sutarties pridėtame plane nurodytą 650 kv. m žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad subnuomininkas naudos žemės sklypą degalinės eksploatacijai. Sutarties 5.1 punkte nurodyta, kad sutartis sudaroma iki 2019 m. gruodžio 31 d.

2010 m. spalio 14 d. raštu UAB „Automatinės degalinės“ (ankstesni pavadinimai UAB „Hydro texaco“ ir UAB „Alexela Oil“) informavo atsakovę apie tai, kad pasibaigus UAB „Automatinės degalinės“ reorganizacijai ir UAB „Automatinės degalinės“ prijungus prie UAB „Neste Lietuva“, nuo 2010 m. lapkričio 1 d. UAB „Automatinės degalinės“ visas turtas bei visos teisės ir pareigos pereis UAB „Neste Lietuva“.

Nuo 2021 m. kovo 30 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės į ginčo turtą, t. y. į nuotekų šalinimo tinklus – lietaus nuotekų vamzdyną (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Statybos pradžios metai 1996, statybos pabaigos metai 1997. Statinio ilgis 171,78 m. Įregistravimo pagrindas 2021 m. kovo 24 d. deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1.

2021 m. balandžio 7 d. raštu atsakovė pranešė ieškovei, kad ieškovė savo degalinės veikloje (duomenys neskelbtini) be teisėto pagrindo naudojosi ir naudojasi atsakovei priklausančiu lietaus nuotekų vamzdynu. Tuo pačiu raštu atsakovė nurodė ieškovei, kad draudžia (neleidžia) naudotis lietaus nuotekų vamzdynu ir reikalauja nuo 2021 m. balandžio 30 d. nutraukti naudojimąsi atsakovei nuosavybės teise priklausančiu lietaus nuotekų vamzdynu taip pat reikalauja iš šulinio Nr. 191A pašalinti (išmontuoti) lietaus valymo įrenginį (naftos gaudyklę).

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui. Vadovaudamasis šia teisės norma, teismas, nagrinėdamas atsakovės atsikirtimus (kuriais teigiama, kad atsakovė 1999 metais sudarytais sandoriais neperleido nuosavybės teisių į ginčo turtą), taiko ir Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nors jos ir negaliojo nagrinėjamų sandorių sudarymo metu.

Viena vertus, į šią bylą nepateikta jokių duomenų-įrodymų, kurie leistų teigti, kad atsakovė kuriuo nors laikotarpiu iki surašant 2021 m. kovo 24 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą ir (ar) iki savo nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre būtų reiškusi ieškovei pretenzijas, susijusias su šiuo turtu, jo naudojimu, pavyzdžiui, reikalavusi pašalinti atsakovės, kaip turto savininkės, teisių pažeidimus, nesusijusius su turto valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), mokėti šio turto nuomos ar priežiūros-eksploatacijos mokesčius (išskyrus padengiant dalį išlaidų už UAB „Grinda“ paslaugas). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad apie atsakovės poziciją, jog ginčo vamzdynas nuosavybės teisėmis priklauso vien tik atsakovei (ir nepriklauso ieškovei), ieškovė negalėjo sužinoti anksčiau negu atsakovė savo nuosavybės teises įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Kadangi nuo ginčijamų atsakovės nuosavybės teisių išviešinimo praėjo mažiau negu 10 metų, tai atmetamas kaip nepagrįstas atsakovės prašymas taikyti ieškinio senaties terminą ieškovės reikalavimams dėl nuosavybės teisių pripažinimo (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis).

Kita vertus, pagal Civilinio kodekso 6.193 straipsnio nuostatas nagrinėdamas 1999 metais sudarytų sandorių šalių ketinimus, tarpusavio santykių praktiką bei elgesį po sutarčių sudarymo, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sudarant 1999 m. lapkričio 8 d. valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai subnuomos sutartį, atsakovė subnuomojo (tik) 650 kv. m dalį (iš tuo metu nuomoto 1656 kv. m) žemės sklypo ploto. Iš ginčo vamzdyno kadastrinėje byloje esančio „išdėstymo plano“ matyti, kad šis vamzdynas yra išdėstytas gerokai didesniame negu 650 kv. m žemės plote, kuris buvo subnuomotas nurodyta sutartimi. Taigi sutarties šalys, susitardamos, kad žemė subnuomojama „degalinės eksploatacijai“, vis dėlto neturėjo ketinimo subnuomoti tokio žemės ploto, kuris apimtų visą ginčo vamzdyną. Šiame kontekste svarbi ir ta aplinkybė, kad iš kadastrinėje byloje esančio „išdėstymo plano“ matyti, jog ieškovės naudojama naftos gaudyklė (kuri, anot atsakovės, yra šulinyje Nr. 191A) yra tolimiausioje šiaurinėje žemės sklypo dalyje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad valstybinės žemės subnuomos sutarties šalys, siekdamos subnuomoti žemę „degalinės eksploatacijai“, neturėjo ketinimų subnuomoti tokio žemės ploto, kuris apimtų ir ginčo vamzdyną.

Pažymėtina, kad nė vienoje iš nurodytų 1999 metais sudarytų sutarčių ar jų priedų nėra duomenų apie atsakovės perleidžiamas nuosavybės ar valdymo-naudojimo teises į ginčo vamzdyną. Nors 1999 m. spalio 1 d. statinių pardavimo-pirkimo sutarties priedo „Dokumentų sąrašas“ 1, 3 punktuose nurodyta, jog pardavėjas turi perduoti pirkėjui stoginės ir kiemo statinių teisinės registracijos ir techninės inventorizacijos bylą taip pat visus su stogine ir kiemo statiniais susijusius brėžinių originalus, įskaitant visus vidaus inžinerinių tinklų, statybos ir rekonstrukcijos brėžinius, planus ir leidimus, tačiau į bylą nepateikta įrodymų, kad, vykdydama šią sutarties nuostatą, atsakovė pirkėjui perdavė tokių brėžinių, planų, kurie būtų susiję su ginčo vamzdynu. Nors prie nurodytos sutarties buvo pridėtas planas, tačiau jame ginčo vamzdynas neužfiksuotas. Taigi, nors ieškovė formalia prasme pagrįstai teigia, kad 1999 m. spalio 1 d. statinių pardavimo-pirkimo sutartyje nurodyta, jog atsakovė degalinės stoginę pardavė „su priklausiniais“, ir ginčo vamzdynas (kuris tuo metu nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre) neva negalėjo būti atskirai įvardijamas sutartyje, tačiau, teismo vertinimu, visos kitos šios sutarties nuostatos ir šalių tarpusavio santykių praktika bei elgesys po sutarties sudarymo teikia pagrindą konstatuoti, kad sutarties šalys ginčo vamzdyno vis dėlto nelaikė atsakovės perleidžiamų daiktų priklausiniu (jo nenurodė sutarčių brėžiniuose ar planuose), ir vėliau šalys tarpusavio santykiuose nesilaikė pozicijos, kad neva perleisto vamzdyno eksploatacijai turėtų būti subnuomotas ir atitinkamai didesnio ploto žemės sklypas.

Pažymėtina ir tai, kad sudarydamos turto pardavimo sandorius šių sandorių šalys neaptarinėjo-nesiderėjo dėl ginčo vamzdyno priežiūros, dėl tarpusavio atsakomybės už vamzdyną (kuri šalis bus atsakinga už vamzdyną ar tam tikras vamzdyno dalis). Tokių teisiškai reikšmingų klausimų, susijusių su perleidžiama nuosavybe (jos dalimi), neaptarimas sudarytose sutartyse patvirtina atsakovės atsikirtimus, kad nurodytais sandoriais šalys nesprendė dėl ginčo vamzdyno ar kažkurių jo dalių nuosavybės teisių perleidimo. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, skirtingai nuo ieškovės nurodomų šiuo metu galiojančių Civilinio kodekso 4.73 straipsnio 3 dalies nuostatų (Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios), 1999 m. sandorių sudarymo metu galiojusiame 1964 m. Civiliniame kodekse tokio pobūdžio teisės normų nebuvo, todėl sandorio šalims turėjo būti itin svarbu aiškiai susitarti dėl perleidžiamo vamzdyno dalinės nuosavybės. Remdamasis šiais motyvais, teismas sutinka su atsakovės atsikirtimais, kad 1999 m. liepos 14 d. ir (arba) 1999 m. spalio 1 d. sudarytomis sutartimis atsakovė vis dėlto neperleido nuosavybės teisių į ginčo vamzdyną ar jo dalį. Taigi pagal nurodytas sutartis ieškovė (kaip tų sutarčių pirkėjo teisių ir pareigų perėmėja) neįgijo nuosavybės teisių į ginčo vamzdyną. Tokį atsakovės apsisprendimą neperleisti nuosavybės teisių į ginčo vamzdyną, teismo vertinimu, pakankamai paaiškina ir atsakovės atsikirtimai, kuriais apeliuojama į tuometį UAB „Hydro texaco“ būtent laikiną tikslą verstis degalinės veikla šiame objekte (iki 2019 m. gruodžio 31 d.), kurį žinodama atsakovė būtent sandoriuose apibrėžtą 20 metų terminą ir leido naudotis ginčo vamzdynu.

Bylos nagrinėjimo metu neliko šalių ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad ginčo vamzdynas aptarnauja abiem šalims priklausančius statinius (CPK 12, 178 straipsniai). Šią aplinkybę patvirtina ir teismo ekspertizės 2023 m. liepos 15 d. akte padarytos išvados, kad ginčo vamzdynas surenka nuotekas nuo abiems ginčo šalims priklausančių pastatų – degalinės stoginės, degalinės, automobilių plovyklos, kitų inžinerinių statinių, kiemo statinių. Ekspertizės akto išvados patvirtina ir ieškovės argumentą, kad ginčo vamzdynas yra reikalingas užtikrinant ieškovei priklausančių statinių veikimą pagal statinių tiesioginę paskirtį. Taigi, viena vertus, bylos duomenys patvirtina ieškovės argumentus, kad ginčo vamzdynas aptarnauja ieškovei priklausančius statinius ir yra reikalingas ieškovei juos eksploatuojant. Kita vertus, vien tik šios aplinkybės neteikia pagrindo konstatuoti ieškovės teisės būtent į neatlygintinį servitutą. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad nagrinėjamas ginčas kilęs tarp verslo subjektų, t. y. tarp asmenų, kurie savo veikloje siekia pelno. Nors šiame sprendime jau nurodyta, kad atsakovė ilgą laiką (iki 2021 metų) nereiškė ieškovei pretenzijų dėl neatlygintino naudojimosi ginčo vamzdynu, tačiau vien tik tokia (net ir ilgalaikė) šalių tarpusavio santykių praktika (civilinėje teisėje vyraujant sutarčių laisvės principui (CK 6.156 straipsnis), kuris suteikia santykių dalyviams teisę-galimybę bet kada pakeisti-modifikuoti tarpusavio sutartinius santykius) nepaneigia atsakovės, kaip verslo subjekto, teisių-galimybių bet kada (juolab suėjus atsakovės nurodytam terminui (2019 m. gruodžio 31 d.), iki kurio šalys buvo susitarusios dėl UAB „Hydro texaco“, kurio teises ir pareigas perėmė ieškovė, veiklos vykdymo objekte (duomenys neskelbtini)) nutraukti savo turto neatlygintinę panaudą ir pareikalauti mokesčio-atlyginimo už ieškovės naudojimąsi atsakovės nekilnojamuoju daiktu. Taigi ieškovės ilgalaikis neatlygintinis naudojimasis atsakovės vamzdynu (ar jo dalimi) nesukuria ieškovei teisėto-pagrįsto lūkesčio, kad toks naudojimasis bus neatlygintinis visą laiką (ypač nuo 2020 m. sausio 1 d.). Šioje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kad šalys jau išnaudojo visas galimybes susitarti dėl ieškovės atlygintinio naudojimosi atsakovei priklausančiu ginčo vamzdynu. Atsižvelgdamas į tai, teismas šią ieškinio reikalavimų dalį atmeta kaip nepagrįstą.

Padarius išvadą, kad ginčo vamzdynas nuosavybės teisėmis priklauso atsakovei ir kad ieškovė (atsakovei nutraukus ieškovės neatlygintinį naudojimąsi atsakovės nuosavybe) neturi teisių naudotis ginčo vamzdynu (kol šalys dėl to nesusitarė), darytina ir išvada, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja uždrausti atsakovei imtis veiksmų, dėl kurių ieškovė netektų galimybės naudotis ginčo vamzdynu. Dėl atsakovės teisių naudotis kitu ieškinyje nurodytu turtu (privažiavimo keliais), pažymėtina, kad atsakovė akcentavo, jog ji nesiima imtis kokių nors būtent neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad nuo ieškinio reikalavimų pareiškimo šioje byloje jau praėjo daugiau negu du metai, per kuriuos nenustatyta jokių atsakovės neteisėtų veiksmų prieš ieškovę. Taigi atmetamas kaip nepagrįstas-neįrodytas ir prevencinis ieškovės reikalavimas.

Apibendrinant nurodytus motyvus ir išvadas, ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja (CPK 265 straipsnis).

Priimant sprendimą, kuriuo ieškinys atmetamas, atsakovei iš ieškovės priteisiama 2900 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgdamas į atsakovės atstovo atliktų procesinių veiksmų mastą (pateiktus procesinius dokumentus ir dalyvavimą teismo posėdžiuose), teismas šių išlaidų dydžio nevertina kaip neproporcingai didelio, todėl nemažina. Valstybei iš ieškovės nepriteisiama išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nes šių išlaidų dydis mažesnis, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali (5 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pabulum“, j. a. k. 122888120, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neste Lietuva“, j. a. k. 211472890, 2900 (du tūkstančius devynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.