- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-13
- Bylos Nr.
- I-459-342/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01313-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Dalia Gumuliauskienė, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- L.G.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Palangos skyriaus
- Advokatai
- Viktoras Gecas
- Kategorijos
- 1.3Nuosavybės teisių atkūrimas
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Remigijaus Armino ir Dalios Gumuliauskienės,
atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Palangos skyriaus, atstovei Virginijai Vermontaitei,
2015 m. kovo 25 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L.G. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Palangos skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L.G. skundu (b.l. 3) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus (toliau – ir Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrius) 2014-09-19 sprendimą Nr. 16S-174 ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į žemę suteikiant jai žemę natūra.
Nurodo, jog skundžiamu sprendimu atsakovas nusprendė atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0191 ha žemės, atlyginant kitais būdais, t.y. atsakovas nusprendė sumokėti už natūrinės žemės likutį atitinkamai 122,24 Lt. Mano, kad atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes 2002-12-02 Klaipėdos apskrities viršininko sprendimu Nr. 653 buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, suteikiant žemę neatlygintinai kitoje vietoje, todėl ta pačia tvarka turėjo būti užbaigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Akcentuoja, jog niekada nerašė prašymo pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl atsakovas turėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesą užbaigti tinkamai, t.y. atkuriant nuosavybės teises natūra.
Pareiškėja į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuota tinkamai. Pareiškėjos atstovas advokatas Viktoras Gecas teismo posėdžio metu palaiko pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, jog pareiškėja savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo pareiškusi 2012-08-13 prašymu, kuris iš dalies buvo tenkintas atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai į 0,1809 ha žemės, adresu (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Kito prašymo ji neteikė, todėl atsakovė privalėjo užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūra vadovaudamasi 2012-08-13 pateikti prašymu. Mano, kad atsakovė nepagrįstai pritaikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atstovo teigimu ginčijamas aktas nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, neteisėtas iš esmės, nes pareiškėja nebuvo pakeitusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Paaiškino, jog žemės sklype, (duomenys neskelbtini), yra atkurta pareiškėjos nuosavybės teisė į 0,1809 ha, dalis žemės nuosavybės teise priklauso pareiškėjo sutuoktiniui ir dalis žemės yra nuomojama iš valstybės, o žemės sklype stovi pareiškėjos sutuoktinio įmonei priklausantis viešbutis. Pažymėjo, jog patenkinus pareiškėjos prašymą ir atkūrus nuosavybės teises į 0,0191 ha žemės sklypo dalį, prie pareiškėjai iki 2010 m. nuosavybės teise priklausiusių pastatų, sumažėtų iš valstybės nuomojamos žemės sklypo dalis. Ginčija ir sprendimu apskaičiuotą žemės sklypo piniginę išraišką – 122,24 Lt už 0,0191 ha žemės plotą.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrius atsiliepimu (b.l. 9-12) nesutinka su pareiškėjos skundu. Nurodo, jog pagal Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012-01-31) 3 dalį pilietis iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o jeigu valia nėra pareiškiama ar pakeičiama, atkūrimo būdą parenka nurodytos institucijos, t.y. nagrinėjamu atveju - Nacionalinė žemės tarnyba. Pabrėžia, jog įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2012-02-01) nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Paaiškina, jog pagal nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos Nr. 74 duomenis, B.V. yra N.V. mirusio (duomenys neskelbtini), turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko M.V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę Palangos mieste, teisių paveldėtoja. 2001-12-18 B.V. pateikė perleido L.G. teisę į 0,20 ha žemės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisę. 2002-12-02 Klaipėdos apskrities viršininko sprendimu Nr. 653 L.G. buvo atkurtos nuosavybės teisęs į 0,1809 ha jai tenkančią žemės valdos dalį. Pabrėžia, jog nei B.V., nei L.G. Žemės reformos įstatyme nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir atlyginama už valstybės išperkamą turtą, bei nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, todėl nuosavybės teisės pareiškėjai skundžiamu sprendimu buvo atkurtos atlyginant pinigais.
Akcentuoja, jo nuo 2014-11-01 įsigaliojo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo nuostatos, pagal kurias įtvirtintas papildomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtoje teritorijose po 1995-06-01 būdas – atlyginimas lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Paaiškina, jog pareiškėja, pageidaudama pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko M.V. valstybės išperkamą žemę, turėtą Palangos mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, iki 2015-03-01 gali pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginio lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, jog pareiškėjos 2002-08-13 prašymas buvo išspręstas atkuriant jai nuosavybės teises į 0,1809 ha žemės sklypo plotą, nes pačiame prašyme buvo konkrečiai nurodytas plotas. Dėl likusios neatkurtos nuosavybės dalies – 0,0191 ha pareiškėja prašymo nebuvo parašiusi, valios nebuvo išreiškusi iki pat 2014 metų, todėl atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad negalima atkurti nuosavybės teisių natūra į savininko M.V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), pagrįstai ir teisėtai priėmė sprendimą atlyginti pareiškėjai kitais būdais – pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje kilęs ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos (atstovaujamos Palangos skyriaus) 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 16S-174 (b.l. 4-5), kuriuo L.G. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančio buvusio savininko M.V. iki nacionalizacijos valdyto nuosavybės teisėmis žemės sklypo – 0,2000 ha dydžio, esančio (duomenys neskelbtini) dalį – 0,0191 ha atlyginant už šią žemę pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėja minėtą administracinį aktą ginčija dėl to, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuosavybės teisių atkūrimo būdas neatitinka jos valios.
Ginčo esmę sudaro tai, ar atsakovas, priimdamas šį administracinį aktą, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, ar pagrįstai ir teisėtai parinko atlyginimo už žemę būdą – pinigais.
Iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos medžiagos nustatyta, kad pretendentė į savininko M.V. valdytą ir nacionalizuotą žemės sklypą – 12 ha žemės, (duomenys neskelbtini), O.V. 1991 m. gruodžio 24 d. pateikė prašymą tuometinei Palangos apylinkės agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises, susigrąžinant žemę toje vietoje – 3 ha individualiai ūkininkauti ir 9 ha įstatyti į bendrovę (nuosavybės teisių atkūrimo bylos psl. 2-3). Prašyme nurodyti 5 pretendentai, tarp jų ir B.V. Pretendentė į M.V. iki nacionalizacijos valdytą žemę, B.V. 1998 m lapkričio 11 d. atsakovei pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises (nuosavybės teisių bylos psl. 67). Kiti pretendentai sutikimais pareiškė neprieštaraujantys, jog B.V. gautų jai priklausančią žemės dalį iš nuosavybės teisėmis M.V. turėtos žemės, (duomenys neskelbtini). 2001 m. gruodžio 18 d. Palangos miesto žemėtvarkos skyriuje gautas B.V. prašymas atkurti nuosavybės teises į M.V. žemę ir išduoti pažymą 20 arų nuosavybės teisių perleidimui (nuosavybės teisių bylos psl. 75). Pagal pateiktą 2011 m. gruodžio 18 d. pažymą B.V. turi nuosavybės teisę į 0,20 ha žemę (nuosavybės teisių atkūrimo bylos psl. 76). 2001 m. gruodžio 18 d. sutartimi B.V. perleido L.G. teisę į 0,20 ha žemės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisę (nuosavybės teisių atkūrimo bylos psl. 77). Pagal bylos duomenis pareiškėja ir kiti pretendentai 2002 m. rugpjūčio 13 d. pateikė Palangos miesto žemėtvarkos skyriui prašymą (skyriuje gautas 2002 m. rugpjūčio 21 d., registracijos Nr. 290), atkurti nuosavybės teises prie nuosavybės teise valdomo pastato, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja L.G. prašė nuosavybės teisę atkurti į 1809 kv.m. žemės sklypo dalį (b.l. 49). Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 653 (b.l. 53) nuspręsta pareiškėjai L.G. atkurti nuosavybės teises į 0,1809 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos apskr., (duomenys neskelbtini). Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagos matyti, jog nuo 2002 m. gruodžio 2 d. sprendimo priėmimo, tolimesni atsakovės veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjos atžvilgiu, buvo atlikti tik 2014 m. rugsėjo 9 d., informuojant ją apie parengtą sprendimo atkurti nuosavybės teises, atlyginant pinigais už valstybės išperkamą 0,0191 ha pareiškėjai tenkančią buvusio savininko M.V. žemės dalį, projektą (nuosavybės teisių atkūrimo bylos psl. 255). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikta ir 2014-09-09 pažyma Nr. PAŽ-55 (psl. 256), kuria patvirtinta, jog pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,2000 ha žemės sklypą, nors pagal aukščiau nurodytas faktines aplinkybes pareiškėjai jau 2002 m. gruodžio 2 d. atkurta nuosavybės teisė į 0,1809 ha žemės sklypą. 2014-09-09 pažymoje dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės Nr. 16PAŽ1-46 (psl. 258) 0,0191 ha žemės plotas įvertintas 122,24 Lt suma ir galiausia 2014 m. rugsėjo 19 d. priimtas ginčijamas sprendimas Nr. 16S-174 pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, atlyginant pinigais už valstybės išperkamą 0,0191 ha pareiškėjai tenkančią buvusio savininko M.V. žemės dalį - 122,24 Lt.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą nuo 1997-07-09 reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) bei kiti teisės aktai.
Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 5 straipsnio 2 dalis nustatė, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Neringos miestą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas visas šio prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Neringos miestą, arba piliečių pageidavimu – mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūrinių vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami; neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Šios įstatymo nuostatos galiojo B.V. pateikiant 1998-11-11 ir 2001-12-18 prašymus. Vėlesnė 2002-04-02 įstatymo Nr. IX-832 redakcija (5 straipsnio 2 dalis) numatė, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvos (neužstatytos) žemės turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Šių perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naudojamų žemės sklypų plotu yra atitinkamai mažinama grąžinamos natūra ar išperkamos žemės plotas; 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė <...>. Minėta nuostata galiojo pareiškėjai pateikiant 2002-08-13 prašymą.
Nagrinėjamoje byloje aktualus nuosavybės teisių atkūrimo klausimas tik pareiškėjos atžvilgiu, todėl vertintinos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatos, galiojusios B.V. paduodant prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (1998 m. lapkričio 11 d. bei 2011 m. gruodžio 18 d., nes B.V. perleido nuosavybės teisę pareiškėjai L.G.) bei pareiškėjai 2002-08-13 pateikiant prašymą. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kuriems turtas perleistas sutartimis. Pabrėžtina, kad minėtos įstatymų nuostatos suteikė pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą apdovanotiems asmenims, kuriems perleistos nuosavybės teisės, teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymu nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki įstatymu nustatyto termino pareiškimo (pakeitimo) klausimais. Atsižvelgiant į tai, kad dovanojimo sutartimi B.V. pareiškėjai perleido teisę į 0,20 ha žemės atkurti nuosavybės teisę, vadinasi pareiškėja turėjo visas teises, kurias jai perleido B.V., inter alia galėjo pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme nustatyto termino (iki 2003 m. balandžio 1 d.). Nagrinėjamu atveju tiek B.V., tiek ir L.G. pareiškė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama tiek į prašymų turinį, tiek į atsakovės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese seką. Pareiškėja 2002 m rugpjūčio 13 d. prašymu aiškiai nurodė, jog prašo atkurti nuosavybės teises prie nuosavybės teise valdomo pastato, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 653 atkurtos nuosavybės teises į M.V. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamojo turto dalį – 0,1809 ha žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini). Tai pat nuosavybės teisės atkurtos ir B.V. 2006 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 1254, grąžinant nuosavybėn natūra laisvą (neužstatytą) 0,7340 ha žemės sklypo dalį, (duomenys neskelbtini) Palangos mieste bei 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 2734 grąžinant nuosavybėn natūra 0,0480 ha naujo žemės sklypo dalį, esantį (duomenys neskelbtini) Palangos mieste (nuosavybės teisių atkūrimo bylos psl. 129, 211).
Ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 16S-174 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei L.G.“ nuspręsta atkurti pilietei L.G. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0191 ha žemės, atlyginant kitais būdais – pinigais. Pagal atsakovės atstovės paaiškinimus ir atsiliepime išdėstytus argumentus sprendimas priimtas dėl to, kad pareiškėja iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2002-10-15 iki 2012-01-31) nustatyto termino, t.y. 2003-04-01, neišreiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, taip pat neišreiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, o natūrinis atkūrimas negalimas.
Skundžiamo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 16S-174 priėmimo metu Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2014-05-01 iki 2014-11-01) nurodyta, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (akto redakcija, galiojusi nuo 2014-05-01 iki 2014-11-01) nustatė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Iš nagrinėjamos teisės normos turinio matyti, jog jos taikymas siejamas su sąlygomis: nustačius, kad pareiškėjas iki 2003-04-01 nebuvo pareiškęs valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nors prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas Atkūrimo įstatyme nenumatytas, arba nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą. Nustačius egzistuojant bent vieną šių sąlygų, turi būti taikoma minėta įstatymo nuostata.
Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog valios dėl atlyginimo būdo pakeitimas ir prašymas atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais yra numatytas kaip piliečio teisė, o ne pareiga, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-590/2014). Todėl kaip teisiškai nereikšmingas atmetamas atsakovės atstovės argumentas, jog dėl pareiškėjos neveikimo – nesikreipimo į instituciją, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nuosavybės teisių atkūrimo procesas iki galo buvo užbaigtas tik priėmus ginčijamą sprendimą.
Iš minėto įstatymo bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) įtvirtintų teisės normų analizės matyti, jog teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą savo nuožiūra atsiranda tik tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškia jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartyje Nr. A858-2240/2014 konstatavo, jog ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme, arba nurodytu būdu negalima atkurti nuosavybės teisių, nėra savitikslė ir formali. Ja siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Ši nuostata iš esmės laikytina procedūrine garantija piliečiams tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Žemesnės instancijos teismas
Vertintina tai, jog pagal atsakovės poziciją pareiškėja nepareiškė valios dėl būdo atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą 0,0191 ha žemės plotą, o nuosavybės teisių atkūrimas natūra buvo negalimas, todėl akivaizdu, jog tokios pozicijos laikymasis suponuoja išvadą, jog pati atsakovė privalėjo tinkamai įgyvendinti Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkto nuostatas, ir raštu pasiūlyti kitus įstatyme numatytus atlyginimo būdus
Teisėjų kolegija, įvertinusi nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenis, administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus konstatuoja, jog nei atsakovė siūlė pareiškėjai pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nei pareiškėja kreipėsi į instituciją dėl tokios valios dėl būdo pakeitimo, todėl akivaizdu, jog atsakovė turėjo vadovautis tiek pradiniu B.V. prašymu, kuriuo prašoma atstatyti nuosavybės teises ir išduoti pažymą dėl 0,20 ha žemės nuosavybės teisių perleidimo, tiek ir 2002 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjos prašymu – atkurti nuosavybės teises prie nuosavybės teise valdomo pastato, adresu (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, pareiškėja 2002 m. rugpjūčio 13 d. prašyme, pateiktame iki 2003 m. balandžio 1 d., pasirinkto atlyginimo už žemę būdo (perdavimas neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių) nėra atsisakiusi. Akivaizdu, jog pareiškėjos prašyme atkurti nuosavybės teises, aiškiai nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – nuosavybės teisių atkūrimas prie nuosavybės teise priklausančių pastatų, ir valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. keista nebuvo, terminas – iki 2003 m. balandžio 1 d. – naikinamasis, todėl sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti priimtas pagal paskutiniame prašyme, t.y. 2002 metų, nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2005 m. kovo 10 d. administracinėje byloje Nr.A8-266/2005, 2009 m. lapkričio 9 d. administracinėje byloje A525-1305/2009, 2009 m. gegužės 22 d. administracinėje byloje A146-643/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu ta aplinkybė, jog pareiškėjos 2002 m. rugpjūčio 13 d. prašyme aiškiai nurodytas prašomos atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančių statinių dydis – 1809 kv.m., nesudarė pagrindo atsakovei spręsti, jog pareiškėja pakeitė valią dėl būdo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pasirinkimo. Šiame kontekste tai pat pažymėtina, jog 2002 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 653 6 punktu nuspręsta, jog L.G. nuosavybės teisės į likusią 0,0191 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau pasirinkus atlyginimo būdą. Kaip jau minėta aukščiau iki teisės aktais apibrėžto termino valia ir būdas nebuvo keičiami. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjai siūlė pasirinkti nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teises natūra. Tokie atsakovės veiksmai vertintini netinkamais, nes Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigoja institucijas, nagrinėjančias piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.
Aptartų faktinių ir teisinių argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovei buvo žinoma pareiškėjos valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pasirinkimo.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Vertinant atsakovės veiksmus, konstatuotina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius savo veiksmais (2002-12-02 sprendimo Nr. 653 priėmimas) leido pareiškėjai L.G. pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės jai bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, ir suformavo pareiškėjai teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta. Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atsikurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-07-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014-04-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-587/2014).
Byloje nėra pateikta įrodymų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą dalį – 0,0191 ha žemės, perduodant neatlygintinai žemės sklypo dalį prie naudojamų statinių pagal prašymo pateikimo metu galiojančius teisės aktus nebuvo galimas. Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus atsakovas neturėjo pagrindo taikyti Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį ir priimti 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 16S-174 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei L.G.“ ir atlyginti už 0,0191 ha žemės dalį pinigais, todėl sprendimas naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 dalies 3 punktas).
Pažymėtina ir tai, jog šiuo metu galiojančios Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcijoje (nuo 2014-11-01) numatyta, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995-06-01, iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka. Įstatymų leidėjas tokiu Atkūrimo įstatymo pakeitimu pripažino, jog nuosavybės teisių atkūrimas kompensuojant pinigais nėra lygiavertis kompensavimo būdas. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad pareiškėjos vardu priimtas ir neįvykdytas ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti pakeičiamas administracine tvarka.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo atstovo teismo posėdyje nurodytų argumentų dėl atsakovės galimybės atkurti nuosavybės teises pareiškėjai prie pareiškėjos sutuoktinio individuliai įmonei priklausančių pastatų žemės sklype (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, bet sprendžia ginčus dėl teisės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Teismas neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, įpareigodamas tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl nagrinėjamoje byloje atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjos L.G. nuosavybės teisių į neatkurtą 0,0191 ha žemę klausimą ir priimti naują sprendimą. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-590/2014.
Teisėjų kolegija vertina, jog atsakovės priimtam sprendimui, kaip individualiam administraciniam aktui, taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-111/2014). Nagrinėjamu atveju skundžiamame sprendime nenurodyta konkreti Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostata, kuria vadovaujantis priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises – atlyginant pinigais, nenurodyti argumentai, kodėl pasirinktas toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas, nenurodytas sprendimo apskundimo terminas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 71, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos L.G. skundą tenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 16S-174 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei L.G.“.
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti L.G. nuosavybės teisės atkūrimo į 0,0191 ha žemės klausimą ir priimti naują sprendimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.