Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-03-01 · Byla Nr. ATP-114-557/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-01
Bylos Nr.
ATP-114-557/2012
Teisminio proceso Nr.
4-10-3-00510-2011-8
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Linas Pauliukėnas
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-114-557/2012Teisminio proceso Nr. 4-10-3-00510-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 45.4.; 63.; 79.1.;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 1 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. B. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo.

Išnagrinėjęs bylą, teisėjas

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto policijos komisariato 2011 m. lapkričio 9 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 134 str. 2 d. 200 Lt dydžio bauda už tai, kad jis, būdamas baustas pagal ATPK 134 str., 2011 m. spalio 29 d. apie 17.35 val. Kretingos g. – Sodų g. Palangoje vairavo automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neužsisegęs saugos diržo. Tuo V. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 202 punktą. Šį nutarimą V. B. apskundė teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Palangos miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimu V. B. skundo netenkino, motyvuodamas tuo, jog saugos diržų naudojimo tvarka Lietuvos Respublikos teritorijoje numatyta 2002-12-11 Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau taisyklės) 202-208 punktuose. 202 taisyklių punkte nurodyta, kad važiuojant transporto priemone su įrengtais saugos diržais, būtina juos užsisegti. Šio teisinio reguliavimo išimtys numatytos taisyklių 203 ir 208 punktuose, t. y. gyvenvietėse leidžiama neužsisegti saugos diržų važiuojant atbulomis arba stovėjimo aikštelėse ir taksi vairuotojams vežant keleivius bei asmenims, kuriems kompetentingos institucijos dėl rimtų medicininių priežasčių išdavė specialius pažymėjimus, leidžiama neužsisegti saugos diržų. Šiuose pažymėjimuose turi būti nurodytas jų galiojimo laikas. V. B. nepateikė įrodymų, kad vairavo transporto priemonę neužsisegęs saugos diržų, esant taisyklių 203, 208 punktuose numatytoms aplinkybėms, todėl darytina išvada, kad ATPK 134 str. 2 d. numatytą pažeidimą padarė tyčia, t. y. žinodamas, kad pažeidžia įstatymais reglamentuotą naudojimosi saugos diržais, tvarką. Tai, kad V. B. saugos diržais nesinaudoja sąmoningai, motyvuodamas savo pasirinkimo laisve, nėra pagrindas tiriamo pažeidimo kvalifikuoti kitaip, nei tai atliko pareigūnas, surašęs 2011-11-09 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 60N-1221994-11.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu V. B. prašo, vadovaujantis ABTĮ 141 str. 2 d., bylą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, kadangi naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą; remiantis ABTĮ 140 str. 1 d. 2 p., panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. tenkinti jo skundą ir panaikinti Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto policijos komisariato 2010-12-15 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 60N-1221994-11. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str. 1 d.) ir padarė procesinį nagrinėjimo pažeidimą - ignoravo aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, pagrindžiančius apelianto elgesį nesinaudojant saugos diržais bei jo teisę į gyvybę ir kūno vientisumą, t. y. fundamentalias žmogaus teises, užtikrintas didesnę teisinę galią turinčiuose teisės aktuose: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei kt. teisės aktuose. Nesutinka su atsakovo nutarimu administracinėje byloje dėl ATPK 134 str. pažeidimo - naudojimosi saugos diržais. Savo nesutikimą motyvuoja šiais argumentais:

pareigūnų uždavinys yra saugoti ir ginti piliečių teisėtus interesus, sveikatą, gyvybę ir turtą. Laisva valia apsisprendęs nesinaudoti saugos diržais, jis garantuoja savo teisę į sveikatą, gyvybę ir kūno vientisumą. Pastarosios aplinkybės negalima pripažinti kaip kitam asmeniui pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei, sveikatai ar turtui nusikalstamo kėsinimosi, nes savo veiksmais jis nedaro įtakos aplinkiniams. Per ilgametį vairavimo stažą nėra vairavęs išgėręs, piktavališkai viršijęs saugų greitį ar šiurkščiai pažeidęs kitas vairavimo taisykles, kas pažeistų aplinkinių interesus, tačiau yra gavęs dvi baudas už parkavimą, buvo įspėtas dėl perdegusios lemputės, taip pat turi du atvejus dėl nesinaudojimo saugos diržais, įskaitant šioje administracinėje teisės pažeidimo byloje, vairuoja nuo 1968 m. ir yra nuvažiavęs daugiau nei 3 milijonus kilometrų. Per šį vairavimo stažą nėra turėjęs nei vieno autoįvykio, kuriame būtų pripažintas kaltu. Tačiau yra pakliuvęs į dešimtį autoįvykių. Visais atvejais teko išsukti iš kelio važiuojamosios dalies, kad nesusidurtų su priešais atvažiuojančia autotransporto priemone. Dviem atvejais teko iššokti iš vairuojamos autotransporto priemonės, kad išsaugotų savo sveikatą ir gyvybę (pastaraisiais atvejais abi autotransporto priemonės buvo pripažintos netinkamos tolesniam eksploatavimui ir nurašytos). Visais atvejais vairavo nesinaudodamas saugos diržais. Yra įsitikinęs, kad jei būtų prisisegęs, jau būtų negyvas, nes suspėti atsisegti saugos diržą ir iššokti iš autotransporto priemonės neužtektų laiko, 1976 m. - 1979 m. dirbo Palangos vidaus reikalų skyriaus autoinspekcijoje vyriausiojo autoinspektoriaus pareigose. Jo kasdienėms pareigoms priklausė autoįvykių įforminimas ir tyrimas. Per šiandien jau sunkiai suskaičiuojamą įformintų atvejų skaičių padarė empirines išvadas, jog saugos diržų naudojimas ne visada padeda autoįvykiuose išsaugoti savo sveikatą ir gyvybę. Ypač jo praktikoje įsiminė įvykis su broliais Giedraičiais, kurie, važiuodami prisisegę saugos diržais, tiesioginio susidūrimo metu tragiškai žuvo įvykio vietoje. Autoįvykio tyrimo metu paaiškėjo, kad transporto priemonėje važiavo ne du, o trys asmenys. Trečiasis autoįvykio dalyvis iš įvykio vietos pabėgo. Išsiaiškinus aplinkybes paaiškėjo, kad pastarasis važiavo ant galinės sėdynės, kuriose tuomet nebuvo montuojami saugos diržai, todėl iškrito iš automobilio ir liko sveikas bei gyvas, jam neprireikė net medikų pagalbos. Panašių atvejų buvo žymiai daugiau, kai autoįvykiai baigdavosi sunkiais sveikatos sužalojimais ar fatališkai tiems vairuotojams, kurie naudodavosi saugos diržais, analizuodamas savo tiesioginę vairavimo praktiką bei netiesioginę patirtį autoįvykių tyrime padarė išvadą, kad esant visoms aplinkybėms ir situacijoms būtina išvengti priešpriešinio ar šoninio susidūrimo, tiesiog pakeičiant automobilio judėjimo kryptį (t.y. nusukant į šalikelę, nuvažiuojant nuo kelio ir pan.). Tokiais atvejais kyla pavojus atsitrenkti į pakelės kliūtis (medžius, stulpus ir t.t.) arba pakliūti į vandens telkinius (drenažinius kanalus, upelius, užtvankas ir t.t.) ir pan. Visais šiais atvejais būtina turėti veiksmų laisvę, esant reikalui be papildomų suvaržymų (reikalaujančių laiko ir pastangų) palikti autotransporto priemonę, kad išsaugotų savo sveikatą ir gyvybę, sutinka, kad saugos diržų naudojimas gali būti naudingas esant tiesioginiam susidūrimui, kai panašios masės transporto priemonių greitis neviršija 60 km/h. Taip pat sutinka, kad jie būtini vaikams, kurie dar nėra pasiekę brandos, kad galėtų adekvačiai reaguoti į susidariusią padėtį (t.y. autoįvykį). Tačiau būtina pripažinti kelis faktus: autoįvykiai dažniausiai nutinka, kai vairuotojai nesilaiko saugaus vairavimo taisyklių (pažeidžiamas saugus arba leistinas greitis, lenkimo taisyklės, sankryžų pravažiavimo taisyklės, važiuojama išgėrus ir pan.); tose pačiose situacijose (t.y. autoįvykio metu) žmonės elgiasi skirtingai - vieni pasimeta ir atsiduoda likimui, kiti - sprendžia susidariusią padėti ir ieško išeičių, atkreiptinas dėmesys, kad saugos diržų naudojimui yra taikomos šios išimtys:

2003 m. balandžio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/20/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 91/671/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių privalomą saugos diržų naudojimą mažiau kaip 3,5 t sveriančiose transporto priemonėse, suderinimo (OL L 115, 2003 5 9, p. 63-67, Specialusis leidimas lietuvių kalba: skyrius 07 tomas 007 p. 277 - 281) 2 str., 6 str., t. y. taisyklės, taikomos vaikų atžvilgiu, kurie vežami autotransporto priemonėmis, kuriose nėra įrengti saugos diržai. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 92-2883; 2002, Nr. 123-5543; 2003, Nr. 38-1715, Nr. 70-3166; 2004, Nr. 73-2526; 2005, Nr. 86-3207; 2006, Nr. 78-3060, Nr. 141-5403; 2007, Nr. 81-3317) 16 str. 5 d. „Važiuodami motorine transporto priemone su įrengtais sausos diržais, keleiviai privalo būti užsisegę saugos diržus, o važiuodami motociklu ar mopedu, - užsidėję ir (ar) užsisegę saugos šalmus“, t. y. sudaromos sąlygos eksploatuoti transporto priemones, vairuoti jas ir vežti keleivius nesinaudojant saugos diržais, nes jie neįrengti. Kelių eismo taisyklių (Žin., 2009, Nr. 120-5147, Žin., 2010, Nr. 121-6179) 60 str. „Važiuodami motorine transporto priemone su įrengtais sausos diržais, keleiviai privalo būti užsisegę saugos diržus, o važiuodami motociklu, keturračiu motociklu, lengvuoju keturračiu motociklu ar mopedu, - užsidėję ir (ar) užsisegę motociklininko šalmus“, 202 str. „Važiuojant transporto priemone su įrengtais sausos diržais, būtina juos užsisegti. Jeigu autobuse įrengti saugos diržai, priešais kiekvieną sėdynę, ant sėdynės arba šalia jos matomoje vietoje gali būti pavaizduotas informacinis ženklas ,,Užsisek saugos diržą“. Nesant šio informacinio ženklo, autobuso vairuotojas, prieš pradėdamas važiuoti, privalo žodžiu informuoti keleivius apie reikalavimą naudotis saugos diržais“, t. y. sudaromos sąlygos eksploatuoti transporto priemones, vairuoti jas ir vežti keleivius nesinaudojant saugos diržais, nes jie neįrengti.

Remiantis šiais teisės aktais:

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 str. 1 d. „Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė įstatymo numatyta“, t. y. šiuo atveju prigimtinė teisė saugoti savo sveikatą ir gyvybę numatant sau tinkamas autotransporto saugos priemones; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 2 str. „Kiekvienas asmuo turi teisę į gyvybę“, t. y. šiuo atveju prigimtinė teisė saugoti savo gyvybę numatant sau tinkamas autotransporto saugos priemones; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, 19 str. „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, t. y. šiuo atveju prigimtinė teisė saugoti savo sveikatą ir gyvybę numatant sau tinkamas saugos priemones; Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo 13 str. 3 d. „Vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti. Saugos diržų, šalmų, vaikiškų saugos sėdynių ir kitų saugumo priemonių naudojimo atvejus ir tvarką nustato KET“, t. y. šiuo atveju tarp būtinų priemonių yra numatoma galimybė greitai ir be papildomų pastangų palikti automobilį autoįvykio metu;

kiekvienam asmeniui turi būti suteikta apsisprendimo teisė naudotis saugos diržais ar ne, nes tai susiję su fundamentalia žmogaus teise į savo sveikatą, gyvybę ir kūno vientisumą. Suvaržant žmogaus teisę apsispręsti, būtina užtikrinti maksimalų jo saugumą, kompleksiškai ir privalomai taikant visas šias saugos priemones (sportinių automobilių pavyzdžiu): (1) autotransporto priemonės sutvirtinimas rėmais, (2) privalomas šalmų ir kaklo apsaugos naudojimas, (3) nedegių kostiumų naudojimas, (4) išsiskleidžiančių nuo smūgio pagalvių naudojimas, (5) prevencinės atstumų matavimo, kliūčių atvaizdavimo priekiniame stikle ir kt. navigacinės priemonės, kompensuojančios vairavimo įgūdžius ar reakcijos greitį. Atimant iš jo laisvę apsispręsti dėl saugos priemonių (t. y. saugos diržų nenaudojimo), turi būti užtikrinamas ir maksimalus jo saugumas, nes priverstine tvarka naudodamasis saugos diržais gali atsidurti autoįvykyje, kuriame elgdamasis teisėtai (t. y. naudodamasis saugos diržais) žus, o elgdamasis neteisėtai (t. y. nesinaudodamas saugos diržais) - liks gyvas.

Kadangi teismas ignoravo aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, t. y. neišnagrinėjo pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų, prašo nagrinėjant bylą iš esmės (ABTĮ 138 str. 3 d.), pripažinti būtinybę ir pakartotinai arba papildomai ištirti pirmosios instancijos teisme pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų ignoravimas pirmosios instancijos teisme, apelianto nuomone, gali būti prilygintinas atsisakymui juos tirti (ABTĮ 138 str. 3 d.). Administracinių teisės pažeidimų kodeksas turi savo tikslą, numatytą ATPK 1 str., o baudimas yra priemonė, nukreipta į tikslo siekimą. Nemotyvuotas ir nepagrįstas, t. y. formalus ATPK taikymas neprisideda prie ATPK 1 str. tikslų siekimo, o baudimas administracine tvarka pasidaro savitikslis, t. y. ne saugaus eismo užtikrinimui, o biudžeto lėšų surinkimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pažymėtina, jog nors apeliantas V. B. paduodamas apeliacinį skundą ir dėstydamas jame savo argumentus bei prašymus vadovavosi ABTĮ normomis, apygardos teismas apeliacinį skundą nagrinėja vadovaudamasis ATPK normomis, kadangi ABTĮ taikomas administracines bylas nagrinėjant specializuotuose teismuose, t. y. administraciniuose teismuose, o ATPK - bendrosios kompetencijos teismuose, t. y. miesto (rajono) apylinkės teismuose bei apygardos teismuose nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, kaip ir šiuo atveju. Beje, priimdamas skundžiamą nutarimą, greta ATPK normų ABTĮ normomis nepagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas.

Būtina pažymėti ir tai, jog nors apeliantas savo skunde prašo panaikinti Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto policijos komisariato 2010-12-15 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 60N-1221994-11, iš bylos medžiagos (b.l. 6) matyti, jog Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto policijos komisariato nutarimas V. B. atžvilgiu buvo priimtas ne 2010-12-15, o 2011-11-09. Kadangi apeliaciniame skunde nurodytas administracinio teisės pažeidimo bylos numeris ir 2011-11-09 nutarime nurodytas administracinio teisės pažeidimo bylos numeris sutampa, apeliacinis teismas laiko, jog apeliaciniame skunde nurodant nutarimo datą buvo padaryta apsirikimo klaida.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. nustatyta, jog apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo V. B., daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas materialinės bei proceso teisės normų, ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis ATPK 257 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. B. skundo netenkino, palikdamas Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto policijos komisariato 2011 m. lapkričio 9 d. nutarimą nepakeistą. Apylinkės teismas, nustatydamas administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, asmens kaltę bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, rėmėsi ATP protokolu, administracinėn atsakomybėn patraukto V. B. paaiškinimu, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, taip pat įvertino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus ir byloje surinktus rašytinius įrodymus.

V. B. Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto policijos komisariato 2011 m. lapkričio 9 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 134 str. 2 d. už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių 202 punkte numatytą reikalavimą, t. y. vairavo automobilį neužsisegęs saugos diržo. Kaip matyti iš byloje esančio V. B. paaiškinimo (b.l. 10), jis nuo pat pradžių pripažino, jog automobilį vairavo neužsisegęs saugos diržo. Šios faktinės aplinkybės V. B. neginčijo ir vėliau, neginčija nei šiuo metu, tačiau nepripažįsta savo kaltės, nes, jo nuomone, įstatymas, įtvirtinantis pareigą važiuojant transporto priemone užsisegti saugos diržą, yra ydingas, kadangi kiekvienam asmeniui turi būti suteikta apsisprendimo teisė naudotis saugos diržais ar ne. Kaip matyti iš byloje esančių V. B. paaiškinimų (b.l. 7, 10, 11), policijos pareigūno tarnybinio pranešimo (b.l. 14), V. B. paaiškinimų teismo posėdžio metu (b.l. 21-22), apeliacinio skundo argumentų (b.l. 26-29), V. B. supranta ir žino, jog Kelių eismo taisyklės numato pareigą važiuojant transporto priemone su įrengtais saugos diržais juos užsisegti, tačiau šios pareigos nevykdo sąmoningai ir tyčia, motyvuodamas, jog tokiu būdu jis saugo savo sveikatą ir gyvybę.

Lietuvos Respublikos Konstitucija deklaruoja, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas (19 str.), valstybė rūpinasi žmonių sveikata <...> (53 str.). Apelianto skunde paminėta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija taip pat numato, jog „Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo“ (2 str. 1 d.). Taigi ne tik pats žmogus yra atsakingas už savo gyvybę ir sveikatą, bet ir valstybė bei valdžios institucijos yra įpareigotos pagrindinio šalies įstatymo ir tarptautinio žmogaus teisių gynimo dokumento rūpintis žmogaus sveikata bei saugoti jo gyvybę. Siekdamos įvykdyti šią pareigą, valdžios institucijos priima ir leidžia teisės aktus, kuriuose nustato tam tikras teises, pareigas, reikalavimus, apribojimus ir pan. Tokiu būdu nustatydama reikalavimus, kaip šiuo atveju – būtinybę važiuojant transporto priemone su įrengtais saugos diržais juos užsisegti (KET 202 punktas), valstybė siekia užtikrinti žmogaus saugumą, o ne atvirkščiai, kaip teigia apeliantas, suvaržyti važiuojančio automobiliu veiksmų laisvę ir taip padidinti pavojaus jo sveikatai ar gyvybei tikimybę. Pažymėtina, jog ne tik pagal nacionalinę teisę, bet ir pagal Europos Sąjungos teisę vairuotojai ir keleiviai privalo prisisegti saugos diržais sėdėdami bet kurioje sėdynėje, kurioje jie įrengti (Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. balandžio 8 d. direktyva 2003/20/EB). Visuotinai prieinamame Europos Sąjungos portale (www.europa.eu) nurodyta, jog važiavimas neprisisegus saugos diržu - antra pagal dažnumą žūčių keliuose priežastis. Ji ne tokia dažna kaip leistino greičio viršijimas, bet dažnesnė už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio. Taigi, nustatydama imperatyvų reikalavimą važiuojant transporto priemone su įrengtais saugos diržais prisisegti saugos diržą, valstybė nesiekia pakenkti žmogui, priešingai, tokiu būdu saugo jo gyvybę ir rūpinasi jo sveikata. Saugos diržas yra viena iš pagrindinių transporto priemone važiuojančio žmogaus apsaugos priemonių, padedanti eismo įvykio metu apsaugoti automobilyje esantį žmogų nuo sužalojimų ir saugoti jo gyvybę.

Transporto priemonė – padidinto pavojaus šaltinis. Padidintą pavojų transporto priemonė kelia ne tik aplinkiniams, tačiau ir pačiam betarpiškai transporto priemonę eksploatuojančiam asmeniui. Valstybė, kurdama transporto priemonių eksploatavimą reglamentuojančią teisinę bazę, yra įpareigota užtikrinti, kad naudojantis jomis žmogaus gyvybei ir sveikatai nekiltų pavojus, ir šios vertybės būtų kiek įmanoma maksimaliai apsaugotos. Valstybė, leisdama kurti ir eksploatuoti priemones, kurios didina pavojaus gyvybei ir sveikatai kilimo grėsmę, turi ir daug didesnę pareigą, nei pats žmogus, šias vertybes saugoti. Šią savo pareigą valstybė įgyvendina sukurdama taisykles, kurių, naudojantis padidinto pavojaus šaltiniu, turi būti laikomasi besąlygiškai ir jokios išimtys (nebent jas nustatytų pati valstybė) negalimos. Žmogus, naudodamasis padidinto pavojaus šaltiniu - transporto priemone ir manydamas, jog valstybės taikomos apsaugos priemonės jo atžvilgiu yra nepakankamos, apsisaugojimui gali imtis papildomų priemonių, tačiau ir imdamasis tokių priemonių jis besąlygiškai privalo laikytis valstybės nustatytų imperatyvių taisyklių.

Apeliacinis teismas nesutinka su apelianto nurodytomis neva saugos diržų naudojimui taikomomis išimtimis. Pažymėtina, jog Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. balandžio 8 d. direktyvos 2003/20/EB 2 str. ir 6 str. numato ne saugos diržų naudojimui taikomas išimtis, o reikalavimus, keliamus vaikų vežimui, atsižvelgiant į jų amžių, ūgį, specialių saugos sistemų įrengimą/neįrengimą transporto priemonėse. Lietuvoje šios Direktyvos nuostatos įgyvendintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2008, Nr. 88-3530). Kelių eismo taisyklių 204-207 punktuose numatyti imperatyvūs reikalavimai, kurių privaloma laikytis transporto priemone vežant vaikus.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo 16 str. 5 d. bei Kelių eismo taisyklių 60 ir 202 punktuose taip pat numatytos ne saugos diržų naudojimo išimtys, kaip teigia apeliantas, o reikalavimai važiuojant transporto priemone su įrengtais saugos diržais juos užsisegti. Pažymėtina, jog anksčiau ne visose transporto priemonėse buvo įrengiami saugos diržai, todėl galima situacija, jog bus eksploatuojama ir tokia transporto priemonė, kurioje jie neįrengti. Akivaizdu, jog važiuojant tokia transporto priemone dėl objektyvių priežasčių (kadangi neįrengti saugos diržai) nebus galima laikytis reikalavimo juos užsisegti, todėl įstatymų leidėjas ir numatė sąlygą „jeigu įrengti saugos diržai“. Tai, jog įstatymas numato pareigą važiuojant motociklu, keturračiu motociklu, lengvuoju keturračiu motociklu ar mopedu užsidėti ir (ar) užsisegti saugos šalmus, o ne užsisegti saugos diržus, taip pat nėra išimtis naudojantis saugos diržais, kadangi minėtose transporto priemonėse saugos diržai neįrengiami.

Kelių eismo taisyklių 202 punkte numatyta norma yra imperatyvi ir jokios šios pareigos interpretacijos neleidžiamos. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog šio teisinio reguliavimo išimtys numatytos Kelių eismo taisyklių 203 ir 208 punktuose, t. y. gyvenvietėse leidžiama neužsisegti saugos diržų važiuojant atbulomis arba stovėjimo aikštelėse ir taksi vairuotojams vežant keleivius, bei asmenims, kuriems kompetentingos institucijos dėl rimtų medicininių priežasčių išdavė specialius pažymėjimus, leidžiama neužsisegti saugos diržų. Tai baigtinis sąrašas atvejų, kai leidžiama įrengtų saugos diržų neužsisegti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad V. B. priklauso kuriai nors nurodytų asmenų kategorijai ar kad neprisisegęs saugos diržo važiavo atbulas ar stovėjimo aikštelėje. Vadinasi, važiuodamas neprisisegęs saugos diržu, kai jis buvo transporto priemonėje įrengtas, pažeidė Kelių eismo taisyklių 202 punkte numatytą reikalavimą, todėl jam kyla atsakomybė pagal ATPK 134 str. Kadangi V. B. pažeidimą padarė būdamas baustas už naudojimosi saugos diržais tvarkos pažeidimą, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ATPK 134 str. 2 d.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis V. B. kaltės klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir V. B. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apylinkės teismas, netenkindamas V. B. skundo ir palikdamas Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto policijos komisariato 2011 m. lapkričio 9 d. nutarimą nepakeistą, vadovaudamasis ATPK 302 str. 1 d. 1 p., 4 d., turėjo priimti procesinį sprendimą - nutartį, o ne nutarimą kaip padarė šiuo atveju. Tačiau šis teismo padarytas formalus apsirikimas vertintinas kaip juridiškai nereikšminga klaida, neturinti įtakos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumui.

Apeliaciniu skundu V. B. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė įmokos mokėjimo kvitą (b.l. 30), patvirtinantį, jog jis sumokėjo 50 Lt žyminį mokestį. Kaip aukščiau buvo minėta, V. B. paduodamas apeliacinį skundą vadovavosi ne ATPK, o ABTĮ, kurio 39 str. 2 d. numatyta, jog už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p. numatyta, jog sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Pažymėtina, jog apeliaciniai skundai administracinių teisės pažeidimų bylose (kaip ir šiuo atveju) žyminiu mokesčiu neapmokestinami, todėl už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas apeliantui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. B. apeliacinio skundo netenkinti ir Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Grąžinti V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 21 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „Swedbank“ sumokėtą 50 Lt (penkiasdešimties litų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Linas Pauliukėnas