Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-08 · Administracinė byla Nr. I-1182-244/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-08
Bylos Nr.
I-1182-244/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03906-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
M. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1182-244/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03906-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 8 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska,dalyvaujant pareiškėjui M. R. (M. R.)

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN bausmę atliko nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. birželio 27 d. ir šiuo laikotarpiu jam tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko minimalių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Skunde nurodoma, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pasinaudoti vaizdo skambučiu. Vilniaus PN patalpose nėra įrengtas rūkomasis, nėra įspėjančiųjų ženklų, jog rūkyti draudžiama, todėl asmenys visur rūko, o pareiškėjas yra priverstas kvėpuoti dūmais. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN susirgo tuberkulioze, todėl nuolatinis kvėpavimas dūmais prisideda prie neigiamų padarinių sveikatai. Be to, rūkomoji patalpa neįrengta ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, todėl pareiškėjo sūnus taip pat buvo priverstas kvėpuoti užterštu oru. Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo užsiimti fizine veikla Vilniaus PN, kadangi pasportavus nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu. Sanitariniuose mazguose unitazų ir praustuvių yra įrengta per mažai, todėl kiekvieną rytą tenka stovėti eilėje, o tai sukelia dvasines ir fizines kančias, be to, klozetai buvo tupimi.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. birželio 27 d. pareiškėjas gyveno I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 2-201 (antro nuteistųjų būrio 201 gyvenamoji patalpa); Nr. 2-214 (antro nuteistųjų būrio 214 gyvenamoji patalpa); II-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 9-301 (devinto nuteistųjų būrio 301 gyvenamoji patalpa). Šiose patalpose plotas atitiko vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Nuteistiesiems suteikta itin didelė judėjimo laisvė, taigi net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, kuomet jis miega.

Atsiliepime nurodoma, kad pataisos įstaigai kyla imperatyvi pareiga nuteistiesiems užtikrinti galimybę skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimas internetinės telefonijos būdu nėra savarankiškas skambinimo būdas, šis būdas tik prilyginamas skambinimui telefonu. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas neįtvirtina savarankiškos nuteistųjų teisės skambinti internetinės telefonijos būdu, todėl toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes. Ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vertino pataisos įstaigų technines galimybes įdiegti alternatyvų komunikacijos būdą, rengė naudojimosi internetine telefonija tvarką, todėl ši paslauga pataisos įstaigose ginčo laikotarpiu dar nebuvo teikiama. Šiuo metu sistema yra įdiegta Vilniaus PN ir visi pataisos įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi galimybę ja pasinaudoti.

Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse ir ilgalaikių pasimatymų biure, kaip ir kituose korpusuose, draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose. Šiose patalpose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimą. Gyvenamuosiuose korpusuose prie įėjimo nuteistiesiems įrengti specialūs kiemeliai lauke, kuriuose nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengta patalpa, kurioje yra tam tikras sporto inventorius, kuriuo gali naudotis korpuse gyvenantys nuteistieji pagal patvirtintą grafiką, tačiau sporto salė nėra įrengta. Visiems Vilniaus PN nuteistiesiems sudaryta galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę. Taip pat sanitariniuose mazguose įrengtos praustuvės su nuolat tiekiamu vandeniu, kur nuteistieji turi galimybę pasirūpinti asmens higiena.

Galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengti sėdimi unitazai, todėl tokie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. I-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų), kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos –Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (Taisyklių 11¹.1 papunktis).

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 2-201 plotas 34,99 kv. m., įrengtos 11 miegamos vietos; bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 2-214 plotas 16,23 kv. m., įrengtos 5 miegamos vietos; bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 9-301 plotas 33,98 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų. Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose patalpose, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas – 3,1 kv. m – Vilniaus PN nebuvo pažeistas.

Nors pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad buvo laikomas 404 bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis šioje patalpoje nebuvo laikomas, tą patvirtinta Vilniaus PN pateikti papildomi duomenys (b. l. 127) bei Vilniaus PN nutarimai dėl nuteistojo nubaudimo bei įsakymas dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius (b. l. 130–136). Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai patikslino, kad buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 6. Tą patvirtina byloje esantis Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 7-403 dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 6D plotas yra 14,66 kv. m, yra įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui, net ir esant visoms užpildytoms vietoms, tenka ne mažiau nei 4,88 kv. m, ir toks plotas vienam asmeniui atitinka teisės aktų reikalavimus, nustatytus Taisyklių 11¹.2 papunktyje (asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose). Darytina išvada, kad atsakovės atstovas paneigė pareiškėjo teiginius, kad Vilniaus PN jis buvo laikomas nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad tualetų ir praustuvių Vilniaus PN sanitariniuose mazguose yra įrengta per mažai, be to, klozetai buvo tupimi.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai ar formai. Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad I-ojo gyvenamojo korpuso sanitariniame mazge įrengtos 5 tualeto vietos (b. l. 85), kurios gali būti ir tupimos, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja, kiek sanitariniuose mazguose turi būti įrengta unitazų ir praustuvių. Vilniaus PN pateikė įrodymus (planus), kad kiekviename korpuse yra įrengtos po dvi sanitarinių mazgų patalpas (b. l. 25–26), fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniame mazge yra įrengtos 5 tualeto vietos (b. l. 85), 4 pisuarai (b. l. 86), 5 kriaukles (b. l. 87), 3 prausyklos (b. l. 88). Vilniaus PN pateikė papildomus paaiškinimus, kad I-ame gyvenamajame korpuse ginčo laikotarpiu buvo įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos. Dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, nuteistieji turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis dušo patalpomis naudotis. 2018 m. vasarą visose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Šiuos teiginius patvirtina byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 150–151), iš kurių matyti, jog vieni dušai yra be pertvarų, kiti atitverti pertvaromis. Iš to, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad teisės aktams imperatyviai neįtvirtinant, kiek unitazų ir praustuvių turi būti įrengta, taip pat pareiškėjui esant galimybei naudotis dušais su pertvaromis, Vilniaus PN sanitarinių mazgų ir dušų įrengimas yra tinkamas ir šiuo aspektu jokių neteisėtų veiksmų nėra atlikta. Dėl to pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Vilniaus PN patalpose ir ilgalaikių pasimatymų patalpose nėra įrengtas rūkomasis, nėra įspėjančiųjų ženklų, jog rūkyti draudžiama. Pareiškėjui susirgus tuberkulioze, nuolatinis kvėpavimas dūmais pablogino jo savijautą.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punktas teigia, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo patalpų viduje įrengti rūkomųjų, todėl nėra pagrindo reikalauti iš Vilniaus PN, kad rūkomieji būtų įrengti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad turi būti vertinama, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Nenustačius tokių aplinkybių, vertinama, jog pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista ir pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų konstatuoti nėra pagrindo (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018). Taip pat praktikoje atsižvelgiama į tai, ar pataisos įstaigos administracija tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, t. y. ar įstaiga uždraudė rūkyti visose ar tam tikrose savo teritorijos patalpose, ar įrengta rūkymo vieta, ar imamasi priemonių užtikrinti, kad būtų rūkoma specialioje tam skirtoje vietoje lauke ir pan. (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016).

Vilniaus PN ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas užtikrinti asmenų teisę nebūti kalinamiems kenksmingoje aplinkoje, pasivaikščiojimo kiemelyje yra įrengta vieta rūkyti (b. l. 81), Vilniaus PN taip pat pateikė duomenis, kad visur iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimą, atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodomos institucijos Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigia, kad galimai dėl tabako dūmų jis susirgo tuberkulioze. Įvertinus asmens sveikatos istorijos duomenis (b. l. 27–80) matyti, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų nusiskundimų dėl sveikatos, tačiau į įstaigos administraciją būtent dėl turėjimo kvėpuoti dūmais nesikreipė. Įvertinus asmens sveikatos išrašo duomenis nėra nustatyta, kad pareiškėjo sveikatos būklė būtų neigiamai pakitusi, juo labiau, duomenų, kad pareiškėjo savijauta būtų pablogėjusi dėl to, kad, kaip teigia pareiškėjas, jis yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nėra užfiksuota. Be to, byloje esančiais įrodymais nepatvirtinta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl to, kad jam tenka kvėpuoti tabako dūmais. Dėl to, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl kenksmingos aplinkos atmestini kaip nepagrįsti.

Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad ilgalaikių pasimatymų kambariai buvo įrengti netinkamai, tame tarpe, jog buvo prirūkyti. Vilniaus PN pateikė papildomą informaciją (b. l. 127–129), kurioje nurodyta, kad ginčo laikotarpiu buvo įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, taip pat įrengtas poilsio kambarys. Kambariuose yra visas teisės aktuose numatytas inventorius, pasimatymų kambariuose įrengti bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos, įrengta bendra technika, skirta maisto gamybai. Šiuos Vilniaus PN teiginius patvirtina byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 143–148), kuriose matosi, kad įrengta virtuvė, pritvirtintas ženklas, draudžiantis rūkyti, įrengta atskira patalpa rūkymui, ilgalaikių pasimatymų kambaryje taip pat įrengta kriauklė, atskirai yra įrengtas mamos ir vaiko kambarys, trumpalaikių pasimatymų patalpoje įrengta vieta vaikams žaisti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo ilgalaikių pasimatymų kambarių įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pasinaudoti vaizdo skambučiu.

Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 102 straipsnis. Nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato šio kodekso 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai (BVK 102 straipsnio 1 dalis). BVK 102 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuteistųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas: nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Pagal BVK 102 straipsnio 5 dalį skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1R-107 patvirtinta nauja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto redakcija, kurioje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.

LVAT, pasisakydamas dėl teisės skambinti telefonu, pasinaudojant internetine telefonija pataisos namuose apribojimo, pažymėjo, jog teisė skambinti internetinės telefonijos būdu, nustatyta BVK 102 straipsnyje, nėra savarankiška nauja teisė, o tik vienas iš teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimo būdų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto lingvistinė ir loginė analizė leidžia spręsti, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams. Kitaip tariant, pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir internetine telefonija. Internetinės telefonijos būdas įtvirtintas ne įstatyme, bet įsakymu patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Aukštesnės teisinės galios teisės aktas – BVK – neįtvirtina savarankiškos nuteistųjų teisės skambinti internetinės telefonijos būdu. Todėl toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes (žr. LVAT 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-525/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1581-756/2018).

Įvertinus teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką teismas daro išvadą, kad pataisos įstaigai nekilo imperatyvi pareiga pareiškėjui užtikrinti galimybės naudotis internetine telefonija. Vilniaus PN pateikė objektyvius paaiškinimus, kodėl tokia galimybė nebuvo suteikta, nurodant, kad Kalėjimų departamentas ginčo laikotarpiu vertino pataisos įstaigų technines galimybes įdiegti alternatyvų komunikacijos būdą, rengė naudojimosi internetine telefonija tvarką, šiuo metu ši galimybė yra numatyta Vilniaus PN. Teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nesuteikdama galimybės pasinaudoti pareiškėjui internetine telefonija, neatliko, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo užsiimti fizine veikla Vilniaus PN, kadangi pasportavus nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Teisės aktuose nėra numatyta jokių išimčių dėl maudymosi intensyvumo, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas užsiėmė ar neužsiėmė fizine veikla, bet kuriuo atveju asmenims sudaroma galimybė išsimaudyti vieną kartą per savaitę. Be to, teismas pažymi, kad, kaip aptarta anksčiau, sanitariniuose mazguose yra įrengtos prausyklos, kuriomis naudojantis yra sudaryta minimali galimybė papildomai pasirūpinti higiena. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo sudarytos galimybės nusiprausti pasportavus, atmestini kaip nepagrįsti.

Darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, būdingus kalinimo įstaigai, tačiau byloje esančiais įrodymais nebuvo nustatyta, kad neigiami išgyvenimai būtų pasiekę tokį kentėjimo lygį, kuris galėtų būti įvertintas priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nenustatė, kad Vilniaus PN būtų atlikęs tam tikrus neteisėtus veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. R. (M. R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska