Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. I. gynėjos Jolantos Songailienės, nuteistųjų V. G. (V. G. ) ir A. K. (A. K. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., paskirta bausmė, iš dalies sudedant, subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir A. K. nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., paskirta bausmė, iš dalies sudedant, subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir V. G. nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. K. , G. I. ir V. G. solidariai priteista civilinei ieškovei R. V. 18 142 Lt. Dėl civilinio ieškinio dalies - 50 000 Lt žiedo su briliantu, R. V. pripažinta teisė į civilinį ieškinį, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. , G. I. , V. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad padarė svetimo turto vagystę, įsibraunant į butą, tai yra nusikaltimą padarė šiomis aplinkybėmis:

A. K. , veikdamas bendrininkų grupėje su G. I. ir V. G. , turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2006-07-27 nuo 11.00 val. iki 20.00 val., įsibrovė pro atidarytą balkono langą į pirmame aukšte esantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), o būtent, V. G. patikrinęs, tai yra paskambinęs į minėto buto duris ir įsitikinęs, kad bute nėra šeimininkų, stovėjo prie minėto namo ir stebėjo aplinką, kad nepasirodytų pašaliniai asmenys, o tuo metu A. K. ir G. I. įlipo pro įstiklintą pirmo aukšto balkono langą ir tokiu būdu įsibrovė į butą (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė A., R. ir I. V. šeimai priklausantį turtą: 8 142 litus, suktuką “Hitachi”, 1 100 litų vertės, perforatorių “Hitachi”, 660 litų vertės, auksinį žiedą su deimantu nenustatytos vertės, auksinius ovalios formos auskarus, 230 litų vertės, auksinį “krepšelio formos” žiedą su ametisto akim, 900 litų vertės, vieną vestuvinį žiedą 1 cm pločio, 700 litų vertės, dvi auksines grandinėles, kurių bendra vertė 1 200 litų, auksinį žiedą su didele geltona akim, 800 litų vertės, ploną auksinę grandinėlę, 250 litų vertės, auksinius auskarus su gėlyte, 500 litų vertės, auksinį pakabuką dviejų centų dydžio su avino ženklu, 900 litų vertės, sidabrinę apyrankę su onikso akimis, 200 litų vertės, sidabrinius auskarus su feonitu, 200 litų vertės, sidabrinę grandinėlę su pakabuku “akmenuku”, 30 litų vertės, sidabrinį platų 1 cm pločio žiedą, 25 litų vertės, sidabrinį žiedą su išgraviruotu vardu “Gintaras”, 30 litų vertės, sidabrinį žiedą su raudona, juoda ir viena iškritusia akute, 30 litų vertės, dviejų dalių sidabrinę grandinėlę, 60 litų vertės, sidabrinių auskarų ir žiedo komplektą, 35 litų vertės, sidabrinį žiedą “zigzagą”, 25 litų vertės, sidabrinį žiedą su trimis rutuliukais, 20 litų vertės, sidabrinį žiedą su tamsiai mėlyna maža akute, 30 litų vertės, sidabrinius auskarus “lapelius” su raudonomis akutėmis, 25 litų vertės, storą sidabrinį žiedą su ornamentais, 35 litų vertės, sidabrinius auskarus keturkampius su juoda akute per vidurį, 40 litų vertės, pailgą rausvos spalvos akutę iš žiedo, 100 litų vertės, sidabrinį žiedą su trimis rombais, 30 litų vertės, sidabrinį žiedą su baltom akutėm, 30 litų vertės, sidabrinį žiedą su “dviem pėdutėm”, 20 litų vertės, ilgus “lašo formos” sidabrinius auskarus, 30 litų vertės, sidabrinius stambius auskarus, 35 litų vertės, paauksuotą žiedą su kvadratine raudona akute, 150 litų vertės, sidabrinę smulkaus pynimo grandinėlę, 20 litų vertės, ovalo formos pilkos spalvos kuprinę, užsegamą užtrauktuku, 30 litų vertės, rankinį laikrodį “Adidas”, 15 litų vertės, moterišką laikrodį raudonos spalvos korpusu, 5 litų vertės, bižuteriją, 400 litų vertės, mobiliojo ryšio telefoną “Alcatel”, 60 litų vertės, kuriame buvo įdėta “Tele 2” SIM kortelė, 10 litų vertės, MP3 grotuvą su ausinėmis “Panasonic”, kurių bendra vertė 200 litų, naudotus kvepalus “Max Gordon”, 50 litų vertės, kvepalus “Indian summer”, 70 litų vertės, 10 vienetų dezodorantų “Nivea”, kurių bendra vertė 80 litų, du vienetus makiažo valiklio “L’oreal”, kurių bendra vertė 38 litai, aliejuką “Johnson’s baby”, 10 litų vertės, dvi tūteles žele plaukams ir kūnui “Carnival”, kurių bendra vertė 10 litų, mobiliojo ryšio telefono pakrovėją “Siemens”, 29 litų vertės, I. V. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą, neturintį materialinės vertės, tuo nukentėjusiesiems A. V. , R. V. , I. V. padarydami turtinę žalą, kuri neviršija 250 MGL.

Nuteistojo G. I. gynėja Jolanta Songailienė apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 4 d. nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, kadangi teismas, nesant įrodymų, padarė išvadą, jog G. I. dalyvavo vagystėje iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Teigia, jog bylos medžiagoje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima neginčijamai konstatuoti, kad G. I. dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Skunde nurodoma, jog G. I. buvo pripažintas įtariamuoju tik pagal kito įtariamojo A. K. parodymus, kuriuose jis tvirtino, kad G. I. dalyvavo padarant minėtą vagystę iš buto. Tokių parodymų A. K. laikėsi akistatos metu, iš pradžių ir teisme. Buvo akivaizdu, jog duodamas parodymus, A. K. jaudinasi, painiojasi, meluoja. Tokių parodymų A. K. laikėsi tol, kol buvo laisvėje, tačiau jam pakeitus kardomąją priemonę į suėmimą, jis prisipažino, kad ikiteisminio tyrimo metu ir iš pradžių teisme sakė netiesą ir nepagrįstai apkaltino G. I. , nes jam pareigūnai buvo pažadėję švelnesnę kardomąją priemonę nei suėmimas. Iš tikrųjų, tuomet A. K. buvo laisvėje, o kiti du įtariamieji iš karto buvo suimti. Apeliantė teigia, kad A. K. padėtis tuo metu atrodė privilegijuota, nes jis buvo nesuimtas. Nagrinėjant bylą teisme, A. K. pakeitė parodymus ir paaiškino, kad G. I. apkalbėjo, nes buvo įtikintas pareigūnų duoti tokius parodymus. Iš tikrųjų jis nusikaltimą padarė kartu su V. G. ir pažįstamu Ruslanu. Apeliantė mano, jog dėl nurodytų priežasčių A. K. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes iš paminėtų faktų matyti, jog ankstesni jo parodymai neatitinka tikrovės. Mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. K. pakeitė parodymus, norėdamas palengvinti G. I. padėtį. Tačiau A. K. nebuvo jokio reikalo lengvinti kito bendrininko padėtį, nes G. I. apkalbėjo. Todėl mano, kad A. K. parodymai nėra pakankamas įrodymas nuteisti G. I. , nes nėra kitų objektyvių įrodymų.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, jog liudytojo A. B. (A. B. ) parodymai yra netiesioginiai, nes jis vagystės fakto nematė, todėl jo parodymai turi būti vertinami itin kritiškai. Apeliantė abejoja parodymo atpažinti kokybe, nes liudytojas A. B. apklausoje parodė, jog į jo vairuojamą automobilį ant priekinės sėdynės atsisėdo A. K. , kuris su juo bendravo. Kiti du asmenys atsisėdo į automobilį ant galinės sėdynės, su jais nebendravo, nors parodymo atpažinti metu juos atpažino. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas A. B. nebuvo apklaustas teisme, todėl nebuvo galimybės jam užduoti klausimų, pagal kokius požymius jis atpažino G. I. ir kitus nuteistuosius. Teisme A. K. paaiškino, jog nusikaltimą padarė su kitu asmeniu, vardu Ruslanas, kuris yra panašus į G. I. . Apeliantė mano, jog galėjo būti padaryta klaida, kai liudytojas atpažino nuteistąjį G. I. . Be to, liudytojas A. B. nurodė tik faktą, jog visi nuteistieji važiavo jo vairuojamu automobiliu. Jeigu G. I. ir būtų juo važiavęs, tai nėra nusikaltimas, todėl šio liudytojo parodymai nepatvirtina, kad G. I. dalyvavo padarant nusikaltimą.

Apeliantė pažymi, jog teismas akcentavo paties G. I. teiginius, kad jis Fabijoniškių mikrorajone yra apvogęs daugiau butų, bet ar apvogė šį butą - neprisimena. Tačiau G. I. iš pat pradžių nurodė, jog neprisimena, ar apvogė ir šį butą, o įsigilinęs į pavogtų daiktų sąrašą ir bylos aplinkybes kategoriškai patvirtino, kad šio nusikaltimo nepadarė. Mano, kad visos aukščiau nurodytos aplinkybės rodo, jog įrodymai, kuriais teismas grindė G. I. kaltę, turi būti vertinami kritiškai, o kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme, nėra. Todėl teismo padarytos išvados šioje dalyje neatitinka bylos aplinkybių. Apeliantė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 4 d. nuosprendį dėl G. I. nuteisimo pagal BK 178 str. 2 d. ir priimti naują jį išteisinantį nuosprendį.

Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 4 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jis nesitarė su G. I. ir A. K. apvogti butą, netikrino, ar yra šeimininkai, nestebėjo aplinkos ir nesidalino svetimų daiktų bei pinigų. Kiti nuteistieji, nukentėjusieji ir liudytojai neparodė, kad jis dalyvavo šioje vagystėje. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad apeliantas tarėsi su bendrininkais apvogti butą, dalyvavo vagystėje bei pasisavino svetimus daiktus. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 4 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nurodytos kai kurios išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jo atžvilgiu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl ko netinkamai paskirta bausmė.

Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Mano, jog teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai nurodė, jog apelianto parodymai vertinami kaip siekis išvengti atsakomybės, taip pat padėti bendrininkams. Apeliantas pažymi, kad iš jo apklausų ikiteisminio tyrimo metu, tiek jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat iš parodymų patikrinimo vietoje matyti, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailėjosi. Pažymi, kad BK 2 str. yra įtvirtinta nuostata, jog kiekvienas asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą individualiai tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2003-06-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 yra išaiškinta, jog nuosprendžiuose dažnai pasitaiko neteiktinų formuluočių, kai teismas kaltinamojo neprisipažinimą ar parodymų pakeitimą vertina kaip siekimą išvengti atsakomybės. Apeliantas teigia, kad teismas būtent tokius neteiktinus ir nepagrįstus argumentus naudojo motyvuodamas nuosprendį.

Apeliantas nurodo, jog BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos dvi savarankiškos kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės - kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Tam, kad būtų nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, taip pat būtina nustatyti ir nuoširdų gailestį dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta ją padaręs, kritiškai vertina savo poelgį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes - atsiprašo nukentėjusiojo, nusiteikia nebenusikalsti ir pan. Apeliantas teigia, jog jis teismo metu atsiprašė nukentėjusiojo, taip pat savo elgesį vertina kritiškai, todėl mano, jog jis nuoširdžiai gailisi. Teigia, jog teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę.

Apeliantas nurodo, jog BK 41 str. 2 d. yra įtvirtinta bausmės paskirtis, kuri pasireiškia keliais tikslais. Iš jų svarbiausias yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir paveikti jį taip, kad jis vėl nenusikalstų. Teigia, jog iš bylos medžiagos matyti, kad jis nuo pat įvykio momento suprato, kad padarė nusikaltimą, iškart pripažino šį faktą ir nuoširdžiai gailėjosi. Mano, jog vien tas faktas, kad jis nevisiškai sutiko su tyrėjų pateiktu nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu, neturėtų turėti įtakos, nustatant bausmės dydį. Teigia, kad esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas juo tikėti, jog ateityje nebedarys naujų nusikaltimų ir bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant jam švelnesnę bausmę. A. K. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 4 d. nuosprendį: pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą bei nuoširdžiai gailisi ir kiek įmanoma sušvelninti paskirtą bausmę.

A. K. ir V. G. bei jų gynėjai prašo nuteistųjų, G. I. gynėjas prašo nuteistojo gynėjos apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų A. K. , V. G. , nuteistojo G. I. gynėjos apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo G. I. gynėjos Jolantos Songailienės, nuteistųjų A. K. , ir V. G. apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. G. I. , A. K. bei V. G. kaltė, padarius BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apygardos teismo nuosprendyje A. K. , V. G. ir G. I. parodymai bei jų nuteisimo motyvai išdėstyti neišsamiai. Apygardos teismas priėmė nuosprendį, tačiau jo rezoliucinėje dalyje parašė „nutarė“ (turėtų būti „nusprendė“), t. y. priimto sprendimo forma iš dalies neatitinka turinio. Teisėjų kolegija šių pažeidimų nelaiko esminiais, todėl ištaiso apeliacinio proceso metu, nekeičiant nuosprendžio. Tačiau pirmosios instancijos teismas A. K. ir V. G. paskirtas bausmes bendrindamas su ankstesniais nuosprendžiais, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).

Nuteistojo G. I. gynėja teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino, kad G. I. 2006-07-27 dalyvavo vagystėje iš buvo, esančio (duomenys neskelbtini). Apeliantė nurodė, jog teismas tokią išvadą padarė remdamasis A. K. parodymais, kuriuos turėjo vertinti kritiškai, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. K. nurodė, kad G. I. dalyvavo minėto nusikaltimo padaryme dėl tos priežasties, kad buvo įtikintas policijos pareigūnų duoti tokius parodymus, be to, pareigūnai jam buvo pažadėję švelnesnę kardomąją priemonę nei suėmimas. Nuteistasis V. G. teigia, kad nesitarė su G. I. ir A. K. apvogti butą, netikrino, ar yra šeimininkai, nestebėjo aplinkos ir nesidalijo pagrobtų daiktų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, jog šie apeliacinių skundų motyvai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino nuteistųjų, liudytojų parodymus bei kitą bylos medžiagą ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas dėl A. K. , G. I. bei V. G. kaltės bei nusikalstamų veikų kvalifikacijos. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. K. ikiteisminio tyrimo metu 2006-10-03 rašytame nuoširdžiame prisipažinime parodė, kad jis su G. I. , V. G. birželio pabaigoje - liepos pradžioje apvogė butą, esantį Vilniuje, L. Giros gatvėje, į kurį pateko pro atidarytą balkono langą ir duris. Bute, dideliam kambaryje vyriškoje rankinėje („barsetkoje“) rado apie 3 000 Lt ir apie 250 eurų, o G. I. paėmė statybinius įrankius ir dar kažką, išlipę iš buto G. I. ir V. G. nubėgo į miškelį, o A. K. į kitą kiemą. Po to A. K. iškvietė taksi, prie parduotuvės „Jovarėlis“ pasiėmė G. I. su V. G. ir nuvažiavo į Šeškinę pas V. G. , pakeliui dar buvo nuvažiavę prie LNK pastato, kur nusipirko narkotikų (t. 2, b. l. 42). Apklausiamas kaip įtariamasis A. K. parodė tas pačias aplinkybes, patikslindamas, kad vagystę su V. G. ir G. I. padarė 2006 m. liepos mėn. pabaigoje, vidudienyje. Jie, eidami L. Giros gatve, pirmame aukšte pamatė įstiklintą balkoną, kurio viena iš dalių buvo pradaryta, matėsi praviros balkono durys. Jie liepė V. G. nueiti patikrinti, ar yra kas namuose, o pastarasis grįžęs pasakė, kad niekas neatidarė durų, todėl namuose nieko nėra. Jis su G. I. per balkoną įlipo į butą, o V. G. liko stovėti prie namo stebėti aplinką, kad niekas nesutrukdytų ir nepasirodytų pašaliniai asmenys. Iš buto jis pavogė pinigų (litų ir eurų) ir auksinį žiedą su raudonu pailgos formos akmeniu. G. I. paėmė dvi dėžes bei didelę rankinę su daiktais. A. K. iškvietė taksi, su kuriuo jis nuvažiavo prie miškelio, esančio prie „Jovarėlio“ parduotuvės. Ten G. I. su V. G. įdėjo daiktus į taksi bagažinę ir abu atsisėdo ant galinės automobilio sėdynes. Po to jie nuvyko prie LNK studijos, kur nusipirko heroino ir nuvažiavo pas V. G. į namus, esančius Ukmergės g. 202, kur pasidalino pinigus. G. I. ant grindų iš rankinės išvertė daiktus, tarp jų buvo parfumerija, „Nivea“ dezodorantai, sidabro, juvelyrinių dirbinių (t. 2, b. l. 47-57). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. K. parodė namą, esantį Vilniuje, L. Giros g., kurio numeris (duomenys neskelbtini), taip pat parodė pirmame aukšte esantį (duomenys neskelbtini) buto balkoną, pro kurį kartu su G. I. , padedant V. G. , pateko į butą, taip pat parodė kitas aplinkybes, apie kurias buvo davęs parodymus (t. 2, b. l. 59-71). Duotus parodymus A. K. patvirtino ir akistatos su G. I. metu (t. 2, b. l. 72-73). Analogiškas aplinkybes A. K. nurodė ir teisminio bylos nagrinėjimo pradžioje (t. 3, b. l. 45-47). Šie A. K. parodymai iš esmės yra nuoseklūs, neprieštaringi, išskyrus parodymų dalį dėl pagrobtų pinigų kiekio bei daiktų, tačiau nežiūrint į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad duodamas parodymus A. K. jaudinosi, painiojosi ar melavo.

Šiuos nuteistojo A. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Liudytojas A. B. (A. B. ) parodė, kad 2006-07-27 apie 15 val. 20 min. - 15 val. 30 min. pagal iškvietimą nuvyko prie L. Giros g. 76 namo, kur jį pasitiko apie 25 m. amžiaus vaikinas, kuris atsisėdo ant priekinės sėdynės šalia vairuotojo. Nuvykus prie parduotuvės „Jovarėlis“, jis pamatė, kad nuo kioskų pusės, iš miško atėjo du vaikinai, kurie į automobilio bagažinę įdėjo dvi plastmasines tamsios spalvos dėžes nuo statybinių instrumentų ir vidutinio dydžio tamsios spalvos krepšį, o patys atsisėdo ant galinės automobilio sėdynės, vienas iš jų garsiai pasakė „važiuojam pas mane“. Šalia vairuotojo sėdintis vaikinas jam liepė važiuoti į automobilių stovėjimo aikštelę prie LNK pastato, esančio Šeškinėje, kur kalbėjosi su kitais vaikinais ir viena mergina. Po to liepė važiuoti prie Ukmergės g. 202 namo, kur visi trys vaikinai nuėjo į antrą laiptinę (t. 1, b. l. 96-97). Šiuos parodymus liudytojas A. B. patvirtino nagrinėjant bylą apeliacinio proceso metu. Ikiteisminiame tyrime liudytojas A. B. parodymų atpažinti metu atpažino V. G. ir G. I. kaip asmenis, kuriuos jis 2006 m. liepos mėn. pabaigoje taksi automobiliu, kartu su dar vienu vaikinu, vežė nuo „Jovarėlio“ parduotuvės iki Ukmergės g. 202, Vilniuje. Šie vaikinai sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės (t. 1, b. l. 99-106). Liudytojai N. C. ir A. S. parodė, kad 2006 m. liepos mėn. pabaigoje Šeškinės mikrorajono turgavietėje iš nepažįstamo asmens už 25 Lt nusipirko telefoną „Alcatel“ (t. 1, b. l. 107-108, 116-117). Asmens parodymų atpažinti metu šie liudytojai atpažino V. G. kaip asmenį, kuris jiems pardavė šį telefoną (t. 1, b. l. 109-113, 118-123). Nukentėjusioji R. V. šį telefoną atpažino ir paaiškino, kad jis 2007-07-27 buvo pavogtas iš jos buto (t. 1, b. l. 135-138).

Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis G. I. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pirmą kartą nurodė tokias pačias aplinkybes kaip ir nuteistasis A. K. bei liudytojas A. B. (t. 2, b. l. 113-114), o akistatos su A. K. metu pastarojo parodymus patvirtino (t. 2, b. l. 72-73). Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu A. K. pakeitė parodymus ir teigė, kad nusikaltimą padarė kartu su asmeniu vardu Ruslanas, o V. G. šio nusikaltimo padaryme nedalyvavo, tik paskambino į duris, bet nežinojo, kam to reikia ir nesuprato, kad daroma vagystė, tačiau nesugebėjo įtikinamai paaiškinti parodymų pakeitimo priežasčių. Nuteistojo A. K. paaiškinimas, kad V. G. apkalbėjo, nes policijos pareigūnai liepė duoti tokius parodymus, pažadėję jam švelnesnę kardomąją priemonę, yra nelogiškas, kadangi dėl kardomosios priemonės skyrimo ir jos rūšies parinkimo sprendžia ne policijos pareigūnai, o ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras ir teismas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. yra ne kartą teistas, todėl kardomosios priemonės skyrimo tvarka jam gerai žinoma. Kita vertus, nuteistasis A. K. tik deklaratyviai nurodo, kad neva pareigūnai jį įkalbėjo duoti tokius parodymus, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių argumentų. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. kardomoji priemonė - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje buvo pakeista suėmimu po to, kai jis be pateisinamos priežasties neatvyko į teismo posėdį ir paaiškėjo BPK numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos. Todėl A. K. parodymų pakeitimo motyvai yra nelogiški ir neįtikinami.

Pažymėtina, jog šių A. K. pakeistų parodymų visiškai neatitinka nuteistojo V. G. parodymai pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog prie minėto namo L. Giros g., Vilniuje buvo dviese su A. K. , kuris per balkoną įlipo į neva tetos butą pasiimti paso ir nuo „Jovarėlio“ parduotuvės taksi automobiliu važiavo tik dviese su A. K. (t. 3, b. l. 48-51). Tuo tarpu A. K. nurodė, jog vagystę iš minėto buto padarė jis, V. G. ir asmuo, vardu Ruslanas. Liudytojas A. B. parodė, kad vežė tris asmenis, iš kurių atpažino V. G. ir G. I. . Įvertinus visa tai apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino nuteistojo A. K. parodymus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. K. apkalbėjo V. G. ar G. I. . Šioje byloje nėra jokio pagrindo netikėti A. K. ir G. I. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų A. K. ir G. I. apklausose dalyvavo gynėjai, todėl jų parodymai, kaip įrodymai, gauti nepažeidžiant įstatymu nustatytos tvarkos (t. 2, b. l. 47-49, 50-51, 54, 56-57, 59-71,113-114). Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nuteistųjų dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme ir jų kaltės padarė remdamasis ne vien tik A. K. parodymais, bet visuma byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų. Šiuos parodymus teismas vertino visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis ir rėmėsi jais tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie asmenį vardu Ruslanas, kuris pagal A. K. parodymus neva dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Teisėjų kolegija mano, kad ši A. K. versija niekuo nepagrįsta ir yra išgalvota.

Iš tikrųjų apygardos teisme A. B. kaip liudytojas nebuvo apklaustas, nors teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi jo parodymais, šis liudytojas taip pat buvo nurodytas šaukiamų į teismo posėdį asmenų sąraše. Teisėjų kolegijos nuomone, proceso dalyviai šiam liudytojui negalėjo užduoti klausimų apie žinomas jam bylos aplinkybes, todėl iš dalies buvo suvaržytos ne tik nuteistųjų, bet ir kitų proceso dalyvių teisės. Tačiau šis pažeidimas nelaikomas esminiu ir ištaisomas apeliacinio proceso metu. Liudytojo A. B. parodymai yra netiesioginiai, nes jis nematė pačio vagystės įvykio, tačiau jis tuoj pat po vagystės A. K. , V. G. ir G. I. su pavogtais daiktais taksi automobiliu vežė nuo vietos, kuri yra netoli nusikaltimo vietos iki Ukmergės g. 202 namo, kuriame gyvena nuteistasis V. G. . Šio liudytojo parodymai net ir dėl smulkių detalių atitinka A. K. pirminius parodymus. Pažymėtina, kad šioje byloje paties vagystės įvykio niekas nematė, tačiau byloje esančių vieni kitus atitinkančių ir patvirtinančių netiesioginių įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstas ir neabejotinas išvadas dėl A. K. , G. I. bei V. G. dalyvavimo 2006-07-27 padarant vagystę iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), jų nusikalstamų veiksmų apimties bei kaltės. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad byloje vienodai svarbūs tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai ar jų visuma. Įrodinėjimo procese netiesioginiais įrodymais nustatomos tokios aplinkybės, kurioms nustatyti trūksta tiesioginių įrodymų. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje byloje yra pakankamai įrodymų, kurių visuma leidžia teismui padaryti pagrįstas ir neabejotinas išvadas dėl visų nuteistųjų dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas A. B. atpažino V. G. ir G. I. . Šių asmenų atpažinimo veiksmai atlikti laikantis BPK numatytos procesinės tvarkos, atpažinimo eiga ir rezultatai užfiksuoti atpažinimo protokoluose bei jų prieduose - fotonuotraukose, šie procesiniai dokumentai įforminti įstatymų nustatyta tvarka, todėl abejoti jų teisėtumu nėra jokio pagrindo. Vien tai, kad liudytojas A. B. atpažino nuteistuosius V. G. ir G. I. , tačiau neatpažino A. K. , kuris sėdėjo šalia vairuotojo ir su kuriuo šis liudytojas daugiausia bendravo, nesudaro pagrindo abejoti parodymų atpažinti kokybe. Juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu A. B. apklaustas kaip liudytojas parodė, jog galėtų atpažinti asmenį, sėdėjusį automobilyje ant galinės sėdynės, tačiau nenurodė, kad galėtų atpažinti asmenį, sėdėjusį ant priekinės sėdynės. A. B. apklaustas kaip liudytojas apeliacinio proceso metu, paaiškino, kad sėdinčio šalia vaikino neatpažino dėl to, jog šis buvo užsidėjęs kepurę, be to, vairuojant dažnai žiūri į veidrodėlį, per kurį galima matyti ten sėdinčius asmenis, todėl geriau įsidėmi žmones, sėdinčius ant galinės automobilio sėdynės nei šalia vairuotojo. Teisėjų kolegijos nuomone, toks liudytojo A. B. paaiškinimas įtikinamas, praktiškas, todėl netikėti jo parodymais nėra jokio pagrindo. Kita vertus, šio liudytojo nurodytos dvi dėžės ir krepšys, kuriuos nuteistieji V. G. ir G. I. įdėjo į taksi automobilio bagažinę, iš dalies sutapo su nukentėjusiųjų, nuteistojo A. K. , nuteistojo G. I. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose išvardintais pavogtais daiktais.

Nuteistieji A. K. , V. G. ir G. I. šį nusikaltimą padarė veikdami iš anksto susitarusių bendrininkų grupe. A. K. ir G. I. per balkoną įsibrovė į minėtą butą, pavogė svetimą turtą. V. G. su G. I. pakėlė A. K. ir padėjo jam įsibrauti į balkoną. Po to V. G. tokiu pat būdu padėjo G. I. patekti į butą, stovėjo prie namo ir stebėjo aplinką, kad nepasirodytų pašaliniai asmenys. Būtent pas V. G. draugę (D. K. ) buvo rasta dalis daiktų, kurie buvo pavogti iš šio buto, be to, V. G. pardavė pavogtą telefoną „Alcatel“, nuteistieji pinigus ir daiktus pasidalijo (t. 1, b. l. 65-77, 130-134, 135, 149-150). Bylos medžiaga įrodyta, kad nuteistieji žinojo ir suprato, kad daro nusikaltimą (vagystę, įsibraunant į patalpą-butą). Šios aplinkybės įrodo, kad visi nuteistieji yra šio nusikaltimo bendravykdytojai.

Nuteistasis A. K. apeliacine skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi. BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas turi nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte teismams išaiškinta, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Nors A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo pradžioje iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savanoriškai nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau prisipažino nepilnai, kadangi nurodė ne visą pagrobtų pinigų sumą, ne visus pagrobtus daiktus, be to, vėliau savo parodymus pakeitė, ir, siekdamas palengvinti kitų nuteistųjų teisinę padėtį, nurodė kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes, be to, jis tik formaliai atsiprašė nukentėjusiųjų, tačiau neatlygino ir nesistengė atlyginti nusikaltimu padarytos žalos nukentėjusiesiems. Tai rodo, jog nuteistojo gailestis dėl nusikaltimo padarymo ir nukentėjusiųjų atsiprašymas yra formalus, jo elgesys po nusikaltimo padarymo neįrodo, jog jis kritiškai vertina savo elgesį ir siekia sušvelninti sukeltas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažinimo padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., bei tinkamai taikė BK 61 str. nuostatas. Visiems nuteistiesiems bausmės paskirtos nežymiai griežtesnės, nei BK 178 str. 2 d. sankcijos vidurkis, atsižvelgiant į jų asmenybes, nenorą keisti savo socialines nuostatas ir gyvenimo būdą, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltę, todėl nėra per griežtos. Tačiau apygardos teismas A. K. ir V. G. paskirtas bausmes bendrindamas su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip matyti iš nuosprendžio, apygardos teismas A. K. paskirtą bausmę bendrino vadovaudamasis BK 63 str. 2 d. nuostatomis, bausmę iš dalies sudėdamas su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Tačiau BK 63 str. 2 d. yra numatytas bausmių apėmimo būdas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2006-07-31 d. nuosprendžiu A. K. buvo nuteistas, taikant BK 64 str. nuostatas (t. 2, b. l. 102), o vagystė iš (duomenys neskelbtini)padaryta 2006-07-27, t. y. iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo. Todėl A. K. paskirtą bausmę bendrinant su Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2006-07-31 nuosprendžiu, turi būti taikomos BK 63 str. 4 d., 9 d., o ne BK 63 str. 2 d., nuostatos.

Vilniaus apygardos teismas V. G. paskirtą bausmę šiuo nuosprendžiu, vadovaudamasis BK 63 str. 2 d., iš dalies sudedant, subendrino su Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2006-04-25 nuosprendžiu paskirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2006-10-10 nuosprendžiu V. G. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 9 p., jau buvo subendrinta su Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2006-04-25 nuosprendžiu paskirta bausme, kuris Vilniaus apygardos teismo 2006-12-19 nuosprendžiu buvo pakeistas, tačiau buvo paliktas minėtas bausmių bendrinimas. Šis nuosprendis buvo įsiteisėjęs ir tai turėjo būti žinoma pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismas 2007-05-04 nuosprendyje V. G. nepagrįstai antrą kartą subendrino paskirtą bausmę su Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2006-04-25 nuosprendžiu, kuriuo paskirta bausmė jau buvo subendrinta Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2006-10-10 nuosprendyje paskirta bausme. V. G. paskirtas bausmes pagal Vilniaus apygardos teismo 2007-05-04 ir Vilniaus apygardos teismo 2006-12-19 nuosprendžius galima subendrinti tik bausmių vykdymo metu. Apeliacinės instancijos teismas ištaisyti šio pažeidimo negali, nes turi būti taikomos BK 64 str. nustatytos bausmių bendrinimo taisyklės, o tai pasunkintų nuteistojo V. G. teisinę padėtį, nes nėra skundo sunkinančiais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 4 d. nuosprendį pakeisti:

A. K. (A. K. ) panaikinti BK 63 str. 2 d. taikymą. A. K. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., iš dalies sudedant, subendrinti su Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 31 d. nuosprendžiu ir nustatytą galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 2 mėnesiams, paskiriant ją atlikti pataisos namuose, palikti nepakeistą.

V. G. (V. G. ) panaikinti BK 63 str. 2 d. taikymą. V. G. šiuo nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmę, nustatant ją atlikti pataisos namuose, palikti nepakeistą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo G. I. gynėjos Jolantos Songailienės, nuteistųjų V. G. (V. G. ) ir A. K. (A. K. ) apeliacinius skundus atmesti.