- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-17
- Bylos Nr.
- P-502-50-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
- Atsakovas
- Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
- Pareiškėjas
- J. P.
- Kategorijos
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A4-516/2007 pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija; atsakovas) 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. KS-20, kuriuo nuspręsta, kad Viešosios įtaigos (toliau – ir VšĮ) Kauno medicinos universiteto klinikų generalinis direktorius J. P., pavesdamas sau pavaldiems darbuotojams susirašinėti su asmenimis, viešinančiais informaciją apie klinikų veiklą, pasinaudojo savo pareigomis, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimus, ir tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. balandžio 19 d. keletas visuomenei žinomų medikų, Kauno moterų sveikatos draugija „Alma“ bei kiti asmenys kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką A. Brazauską, nurodydami, jų manymu, neigiamas VšĮ Kauno onkologijos ligoninės prijungimo prie VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų pasekmes. Šiuose kreipimuose buvo išdėstyta daug tiesos neatitinkančių teiginių, todėl pareiškėjas pavedė VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų darbuotojams susirašinėti su asmenimis, viešinančiais informaciją apie klinikų veiklą. Šis pavedimas nepagrįstai pripažintas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Nepagrįsta ginčijamo sprendimo išvada, kad pareiškėjas, gindamas vadovaujamos įstaigos interesus, turėjo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsniu, kreiptis į teismą. Bylinėjimasis teisme reikalauja didelių išlaidų, be to, tai būtų žmonių persekiojimas už kritiką. Pažymėtina, kad klausimo, ar gerai, kad įvykdyta reorganizacija – VšĮ Kauno onkologinė ligoninė prijungta prie VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų – atsakovas iš viso negalėjo svarstyti, kadangi ligoninių organizacija atlikta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Kauno medicinos universiteto rektoriaus 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr.V-271/V-124, šis įsakymas yra galiojantis. Pripažinti pareiškėją pažeidus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 1 dalį nebuvo nei vienos sąlygos – atsakovas nenustatė nei turtinio, nei neturtinio asmeninio intereso, kurį pareiškėjas būtų turėjęs, išduodamas pavaldiems darbuotojams įgaliojimą susirašinėti su ligoninių reorganizacijos kritikais. Teiginys, kad įgaliojimo išdavimas ir galimas VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų reputacijos ar reorganizacijos palaikymas iš Ministro Pirmininko pusės yra privatus interesas, – nepagrįstas. Įstaigos turi teisę ir pareigą ginti savo teisėtus interesus, ir tai nėra privatus interesas. Nei pareiškėjas, nei VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų darbuotojai nedarė poveikio Ministrui Pirmininkui, kad būtų priimtas koks nors sprendimas. Priešingai, to, rašydami laiškus, siekė reorganizacijos oponentai, tačiau jų veiksmuose jokių etikos pažeidimų nebuvo įžvelgta. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra viešosios asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovas. Šių įstaigų vadovams jokie teisės aktai nesuteikia viešojo administravimo įgaliojimų. Vidaus administravimo įgalinimai yra skirti užtikrinti tik įstaigos funkcionavimą, todėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas jam netaikytinas. Aplinkybė, kad VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto, esmės nekeičia, nes iš valstybės biudžeto yra finansuojama daug institucijų, taip pat ir privačių subjektų, pvz., uždarųjų akcinių bendrovių, ūkininkų, bankrutuojančių įmonių, todėl šis kriterijus sprendžiant, ar minimas įstatymas taikytinas, nėra tinkamas. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija niekada nebuvo įtraukusi ligoninių vadovų į sąrašą pareigybių, kurias užėmę asmenys turi pateikti deklaracijas dėl viešų ir privačių interesų derinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali naudoti savo pareigų, galių ir vardo, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas nereikalauja, kad asmenys, kuriems daromas poveikis, dirbtų valstybinėje tarnyboje ir turėtų įgalinimus priimti suinteresuotam asmeniui naudingus sprendimus. Jie gali būti tarpininkai, galintys daryti įtaką valstybės pareigūnui dėl palankaus sprendimo. Prie valstybės tarnyboje dirbančių asmenų priskiriami ir asmenys, dirbantys įstaigose, kurios lėšas gauna iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų bei fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas neskiria, ar asmuo turi viešojo ar vidaus administravimo įgaliojimus. Pareiškėjas dirba generaliniu direktoriumi didžiausios Lietuvos medicinos įstaigos – VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų, teikiančių specializuotas ir kvalifikuotas pirminės, antrinės bei trečiosios sveikatos priežiūros ambulatorines ir stacionarines paslaugas visos Lietuvos gyventojams. Tam, kad užtikrintų klinikų veiklą, jis turi vidaus administravimo įgaliojimus. Aplinkybė, kad šios pareigybės nėra sąraše pareigų, kurias užimančių asmenų deklaracijos yra kasmet teikiamos atsakovui, neturi reikšmės. Asmenys, kurių nėra šiuose sąrašuose, deklaracijas teikia įstaigos vadovui. Pažymėtina, kad prie valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų pareiškėjas priskiriamas ir kaip Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingos Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas. VšĮ Kauno onkologijos ligoninės prijungimu prie VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų pareiškėjas neabejotinai buvo suinteresuotas, kadangi onkologinių ligonių gydymui iš valstybės skiriama žymiai daugiau lėšų, nei kitiems ligoniams. Tokiu būdu į Kauno medicinos universiteto klinikas suplūsta daugiau lėšų, kurių skirstyme, kaip Privalomojo sveikatos draudimo tarybos narys, dalyvauja ir pats pareiškėjas. Tai ir yra jo asmeninis neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams, atliekant tarnybines pareigas. Pareiškėjo siūlymas įžymiems mokslininkams, kurių parašai gali būti svarbūs Ministrui Pirmininkui svarstant ligoninių restruktūrizavimo klausimus, atsiriboti nuo kreipimosi į Vyriausybę autorių ir atsiųsti tokio atsiribojimo kopiją, Komisijos pagrįstai buvo laikomas poveikio darymu, siekiant užglaistyti neigiamus ligoninės prijungimo padarinius.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2006 m gegužės 11 d. sprendimo Nr.KS-20 1 punktą, kuriuo nuspręsta, kad VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų generalinis direktorius J. P., pavesdamas sau pavaldiems darbuotojams susirašinėti su asmenimis, viešinančiais informaciją apie klinikų veiklą, pasinaudojo savo pareigomis, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimus, ir tokiais savo veiksmais pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėtinas tik Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, teisėtumas ir pagrįstumas (ginčijamo sprendimo 1 punktas), kadangi, kaip matyti iš pareiškėjo skundo argumentų, tik šią sprendimo dalį jis ginčija.
Teismas, aiškindamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 bei 2 straipsnių nuostatas, taip pat VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų įstatų 1, 21, 23 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad klinikų generalinio direktoriaus pareigos yra visiškai atitinkančios asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje pareigoms Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Teiginys, kad pareiškėjui šis įstatymas netaikomas todėl, kad jis neturi viešojo administravimo įgaliojimų, – nepagrįstas. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas nėra nustatęs, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, kuriems taikomas šis įstatymas, privalomai turėtų viešojo administravimo įgaliojimus. Valstybės politikai, pareigūnai, tarnautojai ir kiti asmenys, išvardinti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, turi atlikti valdžios atstovo funkcijas arba turėti administravimo įgaliojimus. Pareiškėjas valdo ir yra atsakingas už valstybės patikėto turto ir finansinių išteklių panaudojimą, nustato darbuotojų etatus, sudaro darbo sutartis, VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų vardu pasirašo dokumentus, t. y. turi plačius administravimo įgaliojimus ir patenka į asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, ratą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjo veiksmai – įgaliojimo parašymas, pavedant vadovaujamos įstaigos darbuotojams atstovauti VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikoms ir susirašinėti su fiziniais asmenimis, viešinančiais informaciją apie klinikų veiklą, taip pat siekis sušvelninti neigiamą visuomenės dalies požiūrį į VšĮ Kauno onkologinės ligoninės prijungimą prie jo vadovaujamos įstaigos, išdėstant savo, kaip jos vadovo bei kitų kolegialių institucijų nario, požiūrį bei argumentus, ir tuo siekiant paveikti ligoninių reorganizacijos kritikų ar Ministro Pirmininko nuomonę, – neabejotinai yra atlikti kaip VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų vadovo bei valstybės tarnyboje dirbančio asmens. Tačiau, teismo teigimu, atsakovas šiuose pareiškėjo veiksmuose jo asmeninio suinteresuotumo – turtinio ar neturtinio – neįvardijo. Tai, kad VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų direktorius per įgaliotus asmenis siekė įrodyti ligoninių reorganizavimo padarinius esant teigiamais, įrodyti Ministrui Pirmininkui, kad reorganizacija vyksta sklandžiai, nesudaro pagrindo teigti, kad šia veikla pareiškėjas buvo asmeniškai suinteresuotas. Tokie veiksmai susiję su pareiškėjo pareigų atlikimu ir juos vertinti būtų galima tarnybinės veiklos prasme. Atsakovo argumentas, kad prie asmeninio suinteresuotumo reikia priskirti pareiškėjo siekį išsaugoti savo reputaciją, būti didesnės gydymo įstaigos vadovu, gauti šiai įstaigai finansuoti milijonines sumas ir jomis disponuoti, važinėti stažuotis po užsienio valstybes naudojantis vadovo padėtimi, – nepagrįstas. Teismo nuomone, išvardinti siekiai būdingi bet kuriam valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui, jei tai įeina į jo pareigas ir jei jis savo pareigas siekia atlikti kiek įmanoma tinkamiau. Kad pareiškėjas būtų viršijęs savo tarnybinius įgaliojimus, atsakovas nenustatė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo suinteresuotumo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme byloje minimuose pareiškėjo veiksmuose nebuvo nustatyta. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas, pasirašydamas įgaliojimą, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas. Apeliantas manė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo asmeninį suinteresuotumą patvirtinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde dėstomi šie argumentai:
1) Nors VšĮ Kauno onkologijos ligoninės prijungimas prie VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų Kauno apskrities sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo plane nebuvo numatytas, tačiau pareiškėjas tam rengėsi ir klinikose jau keli metai onkologiniams ligoniams buvo teikiamos geriau apmokamos gydymo paslaugos. Kai tik Kauno medicinos universiteto profesorius Ž. Padaiga tapo sveikatos apsaugos ministru (J. P. šiame universitete dirbo prorektoriumi), 2005 m. pabaigoje ligoninės prijungimas buvo įvykdytas. Pareiškėjo siekis prisijungti, jo žodžiais, „nugyventą ligoninę“, kad būtų galima gauti daugiau pinigų, disponuoti milijoninėmis lėšomis ir naudotis didelės įstaigos vadovo privilegijomis, ir yra tas asmeninis neturtinis suinteresuotumas, apie kurį kalbama Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje 2 straipsnio 2 dalyje.
2) Pareiškėjas, suvokdamas, kad įžymių mokslininkų nuomonė dėl gydymo įstaigų sujungimo gali būti svarbi Ministrui Pirmininkui priimant sprendimą dėl ligoninės prijungimo padarinių įvertinimo, ėmėsi priemonių savo oponentus nutildyti. Per savo įgaliotus atstovus pareiškėjas šiems mokslininkams pasiūlė artimiausiu metu raštu atsiriboti nuo kreipimosi į Vyriausybę autorių ir Kauno klinikoms atsiųsti tokio atsiribojimo kopiją. Toks kalbėjimo tonas su garbiais žmonėmis, taikant net ir bendražmogiškas etikos normas, vertintinas kaip neetiškas. Taip reaguoti į kritiką demokratinėje visuomenėje nepriimtina, o tokie pareiškėjo veiksmai, priešingai nei teigiama teismo sprendimo motyvuose, į jo, kaip įstaigos generalinio direktoriaus, pareigas neįeina. Komisija pagrįstai šiuos pareiškėjo veiksmus laikė poveikio darymu, siekiant užglaistyti neigiamus VšĮ Kauno onkologijos ligoninės prijungimo prie VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų padarinius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1) Iš Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2, 4, 6 straipsnių nuostatų matyti, kad ,,asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas“ šiame įstatyme reiškia, valstybės tarnautojo rūpinimąsi savo ar artimųjų akcijomis kokioje nors bendrovėje, butu, žemės sklypu. Asmeniniu suinteresuotumu nelaikomas valstybės tarnyboje dirbančio asmens rūpinimasis viešosios įstaigos, kurioje tarnautojas dirba, gerove ir dalykine reputacija.
2) Vyriausybė jokio sprendimo nepriiminėjo ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovė nenurodė, koks sprendimas, kaip, kokių asmenų ir kokių interesų atžvilgiu turėjo ar galėjo sukelti interesų konfliktą. Taip pat nenurodoma, kokiomis galiomis pareiškėjas pasinaudojo rašydamas įgaliojimą klinikų pareigūnams. Vykdydamas VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų generalinio direktoriaus, o ne kokias nors kitas pareigas, pareiškėjas atliko savo, kaip įstaigos vadovo, prievolę – inicijuoti institucijos, kuriai vadovauja, dalykinės reputacijos teisėtą gynybą.
Apeliacinės instancijos teisme apelianto atstovas palaikė apeliacinį skundą, o pareiškėjas jį prašė atmesti.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. spalio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai: tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 57, 81, 86-87 straipsnis).
Pažymėjo, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslas – suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (1 straipsnis). Nurodė, kad interesų konfliktas – tai situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Privatūs interesai asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jo artimojo giminaičio, ar šeimos nario), asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalys). Pažymėjo, jog minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalis draudžia asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, naudoti savo pareigas, galią ir vardą, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą. Atkreipė dėmesį į tai, kad interesų konflikto sąvoka siejama ne su bet kokiu interesu, o su privačiu (asmens ar jo artimų giminaičių ar šeimos narių) turtiniu ar neturtiniu interesu. Konstatavo, jog nors 13 straipsnio 1 dalyje minimas „interesų konfliktas“, kurį gali sukelti šiame straipsnyje įvardinti draudžiami veiksmai, nekonkretizuotas, Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo normų visetas leidžia daryti išvadą, kad čia (13 straipsnio 1 dalyje) nurodytas interesų konfliktas siejamas su privačiais ir viešaisiais interesais. Laikėsi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo atliktas veiksmas nenusijęs su jo paties (jo artimų giminaičių, šeimos) privačiais interesais. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo ir jo atstovo teisme nurodyta aplinkybė – pareiškėjo siekis, sujungus jo vadovaujamas VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikas ir VšĮ Kauno onkologijos ligoninę, gauti geresnį finansavimą ligoninei, nepatenka į privačių interesų sąvoką. Pažymėjo, kad rūpinimasis viešosios įstaigos gerove nėra rūpinimasis privačiais interesais. Nurodė, kad kitos atsakovo nurodytos aplinkybės – neva pareiškėjas, siekdamas sujungti ligonines, siekia ateityje naudotis didelės įstaigos vadovo privilegijomis, vykti į stažuotes užsienyje – yra nepagrįstos prielaidos. Be to, teisėjų kolegijos įsitikinimu, kvalifikacijos kėlimas – taip pat nepriskirtinas privatiems interesams, kadangi kvalifikacijos kėlimas sietinas su galimybe kokybiškiau vadovauti įstaigai ir profesionaliau teikti paslaugas. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo veiksmus kaip sukėlusius viešųjų ir privačių interesų konfliktą, skundžiamame sprendime privačių interesų neįvardijo, nors iš Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų akivaizdu, kad visi interesų konflikto elementai (privatūs ir vieši) turi būti nustatyti ir įvardinti.
V.
2007 m. liepos 16 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas atsakovo prašymas, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A4-516/2007 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas atsisakė priimti ir vertinti Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2005 m. liepos 15 d. potvarkiu Nr. 189 sudarytos komisijos išvadas, o taip pat – Kauno medicinos universiteto senato 2007 m. vasario 9 d. nutarimą.
2. Teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priekaištai Komisijos sprendimų motyvams yra neparemti įstatymu.
3. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai visiškai nevertino pareiškėjo daromos įtakos sprendžiant sveikatos apsaugos problemas ir jo pastangų vykdant Onkologinės ligoninės prijungimą, neatsižvelgus į neigiamus tokio prijungimo padarinius.
4. Nurodo, kad „neturtinio suinteresuotumo” sąvokos atskleidimas yra itin svarbus formuojant Įstatymo taikymo praktiką, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A4-516/2007, idant būtų įvertintas pareiškėjo neturtinis suinteresuotumas ir sukurtas precedentas, taip reikalingas formuojamai Įstatymo taikymo praktikai, atnaujintinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas. Procesas administracinėje byloje Nr. A4-516/2007 neatnaujintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia teiginiu, jog proceso atnaujinimas administracinėje byloje Nr. A4-516/2007 yra reikšmingas teismų praktikos formavimo dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įtvirtinto „neturtinio suinteresuotumo” aspekto. Kitaip tariant, tai yra gera proga suformuoti minėto įstatymo taikymą dėl „neturtinio suinteresuotumo” atitinkama linkme.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas neteisingai interpretavo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą, kadangi jis yra taikomas tik tuomet, kai yra nukrypstama nuo jau suformuotos teismų praktikos arba teismų praktika yra formuojama klaidinga linkme, o šiuo atveju, kaip matyti iš atsakovo argumentų, jis nesutinka su teismo pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu. ABTĮ toks pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje nėra numatytas. Be to, pažymėtina, jog atsakovo prašymas yra nekonkretus, t. y. iš jo turinio nėra aišku, dėl kurios iš pirmiau nurodytų priežasčių jis siekia proceso administracinėje byloje Nr. A4-516/2007 atnaujinimo. Galima būtų daryti prielaidą, kad atsakovas apeliuoja į tai, jog teismų praktika dėl „neturtinio suinteresuotumo” yra formuojama klaidinga linkme, tačiau atsakovas tokios savo pozicijos nepagrindė jokiais įrodymais, kurie tokiu atveju yra būtini.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, jog atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A4-516/2007 yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A4-516/2007.
Nutartis neskundžiama.