Kauno apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apylinkės teismo teisėja Laima Kriaučiūnaitė, sekretoriaujant Irenai Griškevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjos N. R. atstovei advokatei Loretai Selilionei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos N. R. pareiškimą suinteresuotam asmeniui N. R. (N. R.) dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja N. R. pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į suinteresuotam asmeniui N. R. (N. R.) priklausančią ½ 0,10 ha žemės sklypo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 222,83 kv. m bendro ploto ½ gyvenamojo namo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalį kitų statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pareiškime nurodo ir pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėja N. R. ir suinteresuotas asmuo N. R. susituokė 1991 m. lapkričio 7 d. Kauno miesto apylinkės teismas 2000 m. lapkričio 28 d. sprendimu santuoką nutraukė. Santuokos metu, tačiau šeimai jau faktiškai iširus, 1997 m. birželio 6 d. pareiškėja įsigijo 0,10 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune ir pradėjo gyvenamojo namo statybas. Gyvenamasis namas su kiemo statiniais pastatytas pareiškėjos ir jos tėvų dovanotų piniginių lėšų. Gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti 1999 m. gruodžio 13 d. Santuokos nutraukimo byloje nebuvo sprendžiamas žemės sklypo ir gyvenamojo namo padalijimo padalinimo klausimas, nes tuo metu galiojančiame SŠK nebuvo privalomo reikalavimo spręsti santuokoje įgyto turto padalinimą. Suinteresuotasis asmuo buvo pateikęs teismui raštą, kad pareiškėjai dėl turto pretenzijų neturi. Šis turtas viešame registre registruotas pareiškėjos vardu, todėl pareiškėja galvojo, kad ir po santuokos nutraukimo šis turtas bus jos asmeninė nuosavybė. Žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą daugiau kaip dešimt metų pareiškėja valdo sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai. Suinteresuotas asmuo N. R. (N. R.) pretenzijų nereiškė, nesirūpino, nevaldė, nesinaudojo, nesidomėjo turtu ir neprisidėjo prie jo išlaikymo, niekada šiame name negyveno ir nedeklaravo savo gyvenamosios vietos.

Suinteresuotam asmeniui N. R. (N. R.) apie bylos nagrinėjimo teisme datą, laiką ir vietą pranešta viešo paskelbimo būdu, nes jam procesiniai dokumentai nebuvo įteikti nei vienu žinomu adresu, o naudotis kuratoriaus institutu pareiškėjos atstovė atsisakė.

Pareiškimas atmestinas.

Šioje byloje pareiškėja prašo teismo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį į turtą, įgytą santuokoje su suinteresuotu asmeniu N. R. (N. R.), t. y. pagal sutuoktinių lygių turto dalių prezumpciją suinteresuotam asmeniui priklausančią ½ 0,10 ha žemės sklypo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 222,83 kv. m bendro ploto ½ gyvenamojo namo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalį kitų statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), Kaune.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre, todėl teisme nustačius visas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai). Pareiškėja nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja N. R. ir suinteresuotas asmuo N. R. (N. R.) susituokė 1991 m. lapkričio 7 d. Kauno miesto CMB, įsaro Nr. 3927 (santuokos liudijimas, 7 b.l.).

1997 m. birželio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad pareiškėja įsigijo 1 000 kv.m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune (11-12 b.l.). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad 0,10 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), su jame esančiais statiniais - 222,83 kv. m bendro ploto gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitais statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistruoti pareiškėjos N. R. vardu (13-14, 15-16 b.l.). Šie duomenys patvirtina, kad nurodytas nekilnojamasis turtas įgytas santuokoje ir pagal tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, buvo laikomas bendrąja jungtine jų nuosavybė, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas ir įregistruotas viešajame registre.

Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 28 d. sprendimu santuoka nutraukta, bet nutraukiant santuoką nebuvo sprendžiamas santuokoje įgyto turto padalijimas (9 b.l.). Ištuoka įregistruota 2002 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos biure (10 b.l.). Šalių santuoka nutraukta dar neįsigaliojus 2000 m. Civiliniam kodeksui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nurodyta, kad Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus.

Šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Pagal tuo metu galiojusį SŠK 23 straipsnį, santuokos metu įgytas turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek išsituokiant, tiek santuokos metu, kiekvieno sutuoktinio reikalavimu. SŠK 24 straipsnis numatė, kad turtas padalijamas natūra arba kompensuojant kitam sutuoktiniui jo dalį. Sutuoktinių bendro turto dalys gali būti nustatytos tik jį padalijus, šiuo atveju turto padalijimo klausimas nutraukiant santuoką nebuvo sprendžiamas. Remiantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas santuokoje. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagal CK 3.100 straipsnio 4 punktą nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Tai reiškia, kad, nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto nepadalinus santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai).

SŠK 9 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad reikalavimams, kylantiems iš santuokos ir šeimos santykių, ieškinio senatis netaikoma, išskyrus tuos atvejus, kai pažeistai teisei ginti terminą nustato SŠK ar kiti įstatymai. SŠK 23 straipsnyje, reglamentuojančiame bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą, nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ištuoktų sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei padalyti. CK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja apie jos teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę sužinojo jau įsigaliojus 2000 m. CK, tai jos reikalavimui padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą taikytini CK nustatyti ieškinio senaties terminai. CK 3.129 straipsnyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais, nurodė, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. S. R., bylos Nr. 3K-3-449/2003; 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Z. G., bylos Nr. 3K-3-292/2008).

Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad ieškinio senaties terminai negali būti taikomi vieno iš bendraturčių reikalavimams padalinti santuokoje įgytą turtą, kai nutraukiant santuoką iki 2000 m. CK įsigaliojimo nebuvo dalijamas santuokinis turtas, daro išvadą, kad buvęs sutuoktinis neturi teisės pagal įgyjamąją senatį įgyti nuosavybės teisę į kitam buvusiam sutuoktiniui priklausančią bendro turto dalį. Vienos šalies subjektinę teisę neribotą laiką pareikšti reikalavimą dėl bendro turto padalijimo atitinka kitos šalies pareiga netrukdyti pastarajam šią teisę realizuoti. Priešingas teisės aiškinimas reikštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą.

Pareiškėjos reikalavimas neatitinka imperatyvių nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį taikymo sąlygų (CK 4.68 straipsnis, 4.69 straipsnis, 4.70 straipsnis), nes Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 28 d. sprendimu nutraukus santuoką ir nepadalijus santuokoje įgyto turto, buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai). Šiuo atveju suinteresuotas asmuo N. R. yra bendrosios dalinės nuosavybės dalyvis, kuriam priklauso ½ dalis bendrame turte, kol ginčo teisenos tvarka jo nuosavybės teisė nepaneigta. Taigi, suinteresuotas asmuo, būdamas jam priklausančios ½ turto dalies savininku, turi daugiau žymiai daugiau teisių į šį turtą, nei pareiškėja (CK 4.70 straipsnis).

Atmestini pareiškėjos atstovės argumentai, kad suinteresuotas asmuo N. R. atsisakė pretenzijų į ieškovės siekiamą įgyti turtą. Šiuos argumentus pareiškėjos atstovė grindžia suinteresuoto asmens 2000-11-24 prašymu santuokos nutraukimo byloje bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, kuriame nurodyta: „Su ieškiniu sutinku visiškai... pretenzijų dėl turto neturiu“ (17 b.l.). Teismas pažymi, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog šį pareiškimą rašė pats N. R.. Be to, sakinyje „Pretenzijų dėl turto neturiu“ nenurodytas nei joks konkretus turtas, nei perleidimo būdas, ir šis prašymas parašytas santuokos nutraukimo byloje, kurioje nebuvo pareikšti jokie turtiniai reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, šis prašymas negali būti prilyginamas notarine tvarka tvirtinamam sandoriui dėl nekilnojamojo turto dalies nuosavybės teisių perleidimo sutuoktinei (CK 1.74 straipsnis).

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartimi pareiškėjai jau pareiškimo priėmimo metu buvo išaiškinta jos teisė ginčo teisenos tvarka įrodinėti, kad jos nurodytas nekilnojamasis turtas - dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo - nors ir įgytas santuokoje su suinteresuotu asmeniu metu, yra jos asmeninė nuosavybė. Sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo prezumpcija gali būti paneigta tik pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles įrodinėjant, kad santuokos nutraukimo metu nepadalintas turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Sutuoktinių bendroji dalinė nuosavybė taip pat gali pasibaigti pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį teisme dėl bendro turto padalijimo. Taigi, pareiškėja turi du alternatyvius būdus jos siekiamiems tikslams realizuoti: pareikšdama ieškinį dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe arba pareikšdama ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Abiem atvejais, byla pagal tokius reikalavimus gali būti nagrinėjama tik ginčo teisenos tvarka, CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėjant aplinkybes, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai. Teismas, vadovaudamasis proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, šalių ir teismo bendradarbiavimo principais (CPK 7 ir 8 straipsnis), 2014 m. sausio 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka pagal ypatingosios teisenos taisykles dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį nustatymo santuokos metu įgytam turtui, kuris yra bendra sutuoktinių nuosavybė. Ši nutartis panaikinta Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi, pareiškimo priėmimo klausimas išspręstas iš naujo.

CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas lemia į teismą besikreipiančio asmens teisę pačiam laisvai pasirinkti ir apsispręsti, kokia procesine tvarka bus realizuojama jo civilinių teisių gynyba. Pareiškėjos atstovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pasirinko savo teisių realizavimo būdą ypatingosios teisenos tvarka todėl, kad nori išvengti sudėtingo aplinkybių, susijusių su turto pripažinimu asmenine nuosavybe, įrodinėjimo ginčo teisenos tvarka. Remdamasis dispozityvumo principu, teismas negali riboti asmens teisės pasirinkti jo pageidaujamą konkretų teisių gynimo būdą, tačiau negali garantuoti teigiamo rezultato.

Teismui konstatavus, kad nuosavybės teisė pagal įgijamąją senatį negali būti įgyjama į bendrąją dalinę sutuoktinių nuosavybę, pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas, neįrodytas, prieštaraujantis konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui (CPK 178 straipsnis, CK 4.72, 4.73 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis).

Pareiškėjai išaiškinama, kad šis sprendimas nepanaikina pareiškėjos teisės pasirinkti kitą savo teisių realizavimo būdą. Pareiškėjai pakartotinai išaiškinama teisė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe arba dėl turto padalijimo pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos N. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.