Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutarties, kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkintas iš dalies, civilinėje byloje pagal ieškovės J. V. patikslintą ieškinį atsakovui J. V., išvadą teikiančios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, ir pagal atsakovo J. V. patikslintą priešieškinį ieškovei J. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, tretieji asmenys AB Swedbank, AB SEB bankas, išvadą teikiančios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, priėmimo klausimą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos – nustatyta laikina tėvo (atsakovo) bendravimo su nepilnamečiais sūnumis tvarka.CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones šeimos bylose, yra vertinamas ne tik ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir ne tik aplinkybės, kad galimai palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, bet ir tai, kad iki bylos išnagrinėjimo galimai bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams.CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt. Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, jog nepagrįstai nukentės pirmiausia vaiko, o taip pat ir vaiko tėvų ar vieno iš jų, interesai ar iškils reali grėsmė jų teisėms ir teisėtiems interesams, teismas imasi laikinųjų apsaugos priemonių.LR Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Dėl įvairių priežasčių tėvai gali gyventi atskirai, tačiau jiems neatimama teisė ir pareiga bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu ir artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su juo, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kada toks bendravimas gali pakenkti vaikui. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Uždrausti ar nustatyti minimalų bendravimą su vaiku galima tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo žalingą ar kitokią neigiamą įtaką vaikams, kad atsakovas nesupranta esminių savo vaikų poreikių, kad negali vaikais pasirūpinti bendravimo su vaikais metu, nustatė atsakovo laikiną bendravimo su nepilnamečiais sūnumis tvarką. Apeliantė su nustatyta laikina bendravimo tvarka nesutinka ir nurodo, kad mažamečiai vaikai tėvo nėra matę daugiau kaip metus laiko, jo nepažįsta ir jiems tėvas yra kaip svetimas žmogus. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs, kad šalių sūnūs yra mažamečiai, su tėvu bendrauja retai, dėl ko tarp tėvo ir sūnų nėra ilgalaikių bendravimo įgūdžių, tampraus emocinio ryšio, daro išvadą, kad priešingai nei teigia apeliantė, būtina kuo skubiau užtikrinti tėvo bei sūnų bendravimą, kad jie pažintų vienas kitą, atsirastų emocinis ryšys. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas kreipėsi į vaiko teisių skyriaus specialistus, prašydamas pagalbos dėl ryšio su sūnumis atstatymo, ir specialistų patartas pradėjo lankytis pozityvios tėvystės įgūdžių grupės susitikimus. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atėmus atsakovui galimybę bendrauti su vaikais ir juos auklėti, gali nepataisomai nukentėti vaikų interesai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė laikiną bendravimo tvarką, pagal kurią atsakovas bendrauja su vaikais kiekvieną šeštadienį po tris valandas laiko.Apeliantė atskirąjį skundą grindžia ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina atsakovo daromą žalą sūnums, todėl nepagrįstai tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės nutarimu ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Minėtame nutarime konstatuota, kad J. V., smarkiai sodindamas savo mažametį sūnų ant puoduko, neturėjo tyčios jo sužaloti, taip pat nenumatė ir negalėjo numatyti, kad puodukas nuo stipresnio judesio skils, taip įsirėždamas į mažamečio kūną ir sukeldamas jam fizinį skausmą. Duomenų, jog šalys būtų teikusios dėl šio nutarimo skundą ir jis būtų panaikintas ar pakeistas, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertina apeliantės argumentus, kad atsakovo sveikatos būklė kelia abejonių dėl jo galimybės bendrauti su vaikais. Sutiktina su atsakovu, jog aplinkybė, kad dėl patirtos traumos jam yra iš dalies ribojamos galimybės dirbti sunkius fizinius darbus, nereiškia, kad jis negali pasirūpinti mažamečiais vaikais ar kad vaikų priežiūrai jam būtinai reikalinga papildoma suaugusio asmens pagalba.Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą atskirojo skundo medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje pagal byloje esančius duomenis nėra teisinio pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti griežčiausią priemonę – neleisti atsakovui bendrauti su nepilnamečiais sūnumis. Pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje plėtojamas principas, kad tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis (Johansen v. Norway, 7 August 1996, Reports 1996‑III, p. 1001‑02, § 52; Kutzner v. Germany, no. 46544/99, 26 February 2002, § 58; Pontes c. Portugal, Requite no 19554/09, 10 avril 2012, § 74 ir kt.). Tokios teisės bendrauti ribojimas yra laikomas pagrįstu pagal EŽTK 8 straipsnį tik tada, jei jis bus atliktas „pagal įstatymą“, atitiks teisėtą tikslą šio straipsnio 2 dalies prasme ir bus „būtinas demokratinėje visuomenėje“. Būtinumo sąvoka reiškia, kad ribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį ir būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Taigi, darytina išvada, jog tokio pobūdžio priemonės kaip visiškas bendravimo ribojimas galimas tik esant neabejotinai nustatytam faktui, kad bet koks kontaktas su skyrium gyvenančiu tėvu kenkia vaiko interesams. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Taigi, klausimas dėl atsakovo ribojimo bendrauti ir matytis su sūnumis bus išspręstas išnagrinėjus ginčą iš esmės, kadangi apeliantė yra pareiškusi reikalavimą neterminuotai apriboti atsakovo tėvo valdžią.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta iš esmės nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti ją nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.