Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Džaneila“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-601-104/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Džaneila“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl negyvenamųjų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB „Džaneila“ naudojo negyvenamąsias patalpas kultūrinei ir prekybinei veiklai, turėdama tam sutikimą. Įmonė įgyvendino Bendradarbiavimo ir Jungtinės veiklos sutartyse nurodytą sąlygą naudoti nuomojamas negyvenamąsias patalpas kultūrinei ir prekybinei veiklai, įrengiant kavinę, barą, knygyną pagal teisės aktų reikalavimus ir neatliko jokių priešingų teisei veiksmų. Remonto ir restauravimo darbus vykdė turėdama visus reikalingus leidimus. Darbai buvo vykdomi pagal parengtus ir suderintus negyvenamųjų patalpų remonto ir rekonstrukcijos projektus. Bendrovės investuotas privatus kapitalas žymiai viršija išsinuomotų patalpų vertę, pakeistos patalpų pagrindinės konstrukcijos, padidėjo patalpų plotas ir tūris, pakeistos ir įrengtos naujos inžinerinės komunikacijos. Nuomotojui buvo žinoma apie vykdomus remontą ir restauravimą, todėl ir buvo numatyta investuotas lėšas atlyginti, jeigu sutartis bus nutraukta.

Visi negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pagerinimai ieškovo buvo padaryti turint nuomotojo sutikimą. Todėl atsakovui VĮ Valstybės turto fondui, patikėjimo teise valdančiam valstybei nuosavybės teise priklausančias minėtas patalpas, kyla pareiga atlyginti ieškovui išlaidas, patirtas remontuojant ir restauruojant šias patalpas [Civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.501 str. 1 d.], kurios sudaro 723 498 Lt. Teisė reikalauti išlaidų atlyginimo už atliktus turto pagerinimus atsirado, kai jis neteko teisės naudotis išnuomotu daiktu, t. y. 2009-07-10, kai VĮ Valstybės turto fondas ir UAB „Malsita“ sudarė susitarimą „Dėl nuomos sutarties Nr. 1101 pakeitimo”, - pasibaigus nuomos sutarčiai atsakovo VĮ Valstybės turto fondo iniciatyva.

1964 m. CK 370 straipsnio ir CK 6.637 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyvios, todėl ieškovo ir Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų sudarytos 1994-11-09 Bendradarbiavimo sutartis ir 1995-10-25 Jungtinės veiklos sutartis pažeidžia šias imperatyviąsias teisės normas, nes nei ginčo patalpų panaudos davėjas (Vilniaus m. savivaldybė), nei šių patalpų savininkas (Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės) nedavė Signatarų namams išankstinio rašytinio sutikimo perduoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), naudotis ieškovui. Šiuo atveju teisiškai nėra reikšminga, kokie teisiniai santykiai susiklostė tarp Signatarų namų ir ieškovo (panaudos ar jungtinės veiklos, ar kt.), nes tiek pagal Bendradarbiavimo sutarties 2.1. p., tiek pagal Jungtinės veiklos 2.1. p. Signatarų namai leido naudotis ieškovui patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), neturint tam nei panaudos davėjo, nei patalpų savininko sutikimo dėl tokio patalpų perdavimo. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė ar VĮ Valstybės turto fondas būtų pritarę minėtiems sandoriams (nors pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį niekinio sandorio šalys negali patvirtinti) ir ieškovo investuotų lėšų atlyginimui.

VĮ Valstybės turto fondas šioje byloje yra netinkamas atsakovas, nes ginčo patalpų savininku iki 2012-07-04 buvo Lietuvos Respublika, o 2012-07-04 VĮ Valstybės turto fondas sudarė privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 39-12, pagal kurią patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo parduotos viešo aukciono laimėtojui V. M.. Šis asmuo įvykdė visas šios sutarties sąlygas, todėl minėtos patalpos 2012-07-04 aktu buvo perduotos jo nuosavybėn. Šiuo metu ginčo patalpų savininkas Nekilnojamojo turto registro duomenimis yra A. M..

Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį VĮ Valstybės turto fondas, vykdydamas šio bei Valstybės turto fondo įstatymų jam pavestas funkcijas ir suteiktus įgaliojimus valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo srityje, veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas ir įgaliotas asmuo, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal šio straipsnio 2 dalies 8 punktą VĮ Valstybės turto fondas Vyriausybės vardu pasirašo privatizavimo sandorius. Pagal įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, jei privatizavimo objektas nuosavybės teise priklauso valstybei, tai pajamos, gautos iš privatizavimo sandorių, pervedamos į Finansų ministerijai atidarytą privatizavimo fondo sąskaitą. Iš 2012 m. liepos 4 d. privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties 5 punkto matyti, kad privatizavimo objekto kaina buvo sumokėta į privatizavimo fondo sąskaitą, esančią Lietuvos banke, o ne atsakovui, todėl ieškovo teiginiai, jog atsakovas jo sąskaita nepagrįstai praturtėjo, neturi jokio pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Atmetęs ieškinį dėl nurodytų aplinkybių, teismas nepasisakė dėl šalių argumentų dėl išlaidų dydžio pagrįstumo, kadangi jie neturi teisinės reikšmės.

Teismas nagrinėjamoje byloje pripažino, kad atsakovo ir trečiojo asmens prašymai taikyti ieškinio senatį yra nepagrįsti, nes teisė reikalauti išlaidų atlyginimo už atliktus turto pagerinimus ieškovui atsirado 2009-07-10, kai ieškovas perleido nuomos teisę UAB „Malsita“ ir VĮ Valstybės turto fondas su UAB „Malsita“ pasirašė susitarimą „Dėl nuomos sutarties Nr. 1101 pakeitimo”, o ieškinys pareikštas 2012-05-03.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Džaneila“ prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013-01-08 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, neišanalizavus visų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.

Apeliantas nesutinka su teismo nustatytu faktu, kad valstybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), apeliantas nuomojosi 2007-03-01 – 2010-07-10 laikotarpiu, kadangi teismas tokią išvadą padarė neišanalizavęs visų faktinių bylos aplinkybių ir dėl to netinkamai nustatė nuomos santykių pradžios momentą, be to, teismas nebuvo aktyvus ir neanalizavo tikrosios sutarčių šalių valios (CK 6.193 str. 1, 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad Bendradarbiavimo ir Jungtinės veiklos sutartimis ieškovas išimtinai atliko visus su patalpų pagerinimu susijusius veiksmus, mokėjo Lietuvos nepriklausomybės signatarų namams nuomos mokestį už naudojimąsi patalpomis, akivaizdu, kad šalių sudarytos sutartys yra priskirtinos patalpų nuomos sutartims, todėl nuomos santykiai prasidėjo ne 2007-03-01, o 1994-11-09 pasirašius Bendradarbiavimo sutartį. Tai, kad nuomos santykiai visą laikotarpį nebuvo nutrūkę, patvirtina faktas, kad patalpos buvo valdomos UAB „Džaneila“, taip pat, jog nė viena iš šalių nesiekė susigrąžinti ar grąžinti minėtų patalpų, priešingai, jomis buvo naudojamasi.

Teismas nepagrįstai nustatė, kad už pagerinimus negali būti atlyginama remiantis 1996-12-23 nuomos sutarties 14 punktu, numatančiu, kad nuomotojas pripažįsta, jog ši sutartis pakeičia 1995-10-25 jungtinės veiklos sutartį ir panaikina visus šalių įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, kadangi apeliantas ankstesnėmis sutartimis buvo užsitikrinęs, kad sutartyse būtų įtvirtintos sąlygos dėl atlygio už atliktus patalpų pagerinimus, ir jis buvo įsitikinęs, kad minėta nuostata nėra taikoma statybos darbams.

Apeliantas nesutinka su teismo konstatuotu faktu, kad VĮ Valstybės turto fondas, patikėjimo teise valdantis valstybei nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas, jų privatizavimo metu iš gautų lėšų neturi pareigos atlyginti ieškovo patirtų išlaidų CK 6.501 straipsnio pagrindu, kadangi nuomos santykių pradžia laikytina ne 2007-03-01, kaip nustatė teismas, o 1994-11-09, todėl apeliantas turi teisinį pagrindą reikalauti atlyginimo už atliktus pagerinimus pagal CK 6.501 straipsnį.

Teismas pažeidė apelianto teisę nesiūlydamas pakeisti atsakovą tinkamu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Valstybės turto fondas prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-08-06 potvarkio Nr. 583 „Dėl Vilniaus miesto knygynų“ 1.11 punktą ir Vilniaus miesto valdybos 1993-09-20 potvarkį Nr. 1748 „Dėl Vilniaus miesto knygynų“ Lietuvos nepriklausomybės signatarų namams (Vilniaus miesto tarybos 1992-05-20 įsteigta biudžetinė įstaiga) buvo neatlygintinai perduotos negyvenamosios patalpos su rūsiais, esančios (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 149-151). Ieškovas UAB „Džaneila“ pagal 1994-11-09 Bendradarbiavimo sutartį (t. 1, b. l. 29-31) ir 1995-10-25 Jungtinės veiklos sutartį (t. 1, b. l. 33-35), sudarytas su Lietuvos nepriklausomybės signatarų namais (Vilniaus miesto tarybos 1992-05-20 įsteigta biudžetinė įstaiga), naudojosi valstybei priklausančiomis 219,16 kv. m. ploto negyvenamosiomis patalpomis su rūsiais, esančiomis (duomenys neskelbtini), vienas su kitu bendradarbiaudami susitarė, kad sieks organizuoti prekybą knygomis, antikvariatą, visuomeninį maitinimą ir teikti šias paslaugas Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams nurodytose patalpose. Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų sutikimu 1995-1996 metais UAB „Džaneila“ įrengė kavinę –barą, atliko kitus pagerinimo darbus (t. 1, b. l. 53). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1996-08-14 priėmė nutarimą Nr. 966 „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), išnuomojimo UAB „Džaneila“, kuriuo leido Vilniaus miesto savivaldybei išnuomoti ne konkurso tvarka UAB „Džaneila“ 280,8 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 58). Vykdydama šį nutarimą, Vilniaus miesto valdyba 1996-09-26 priėmė sprendimą Nr. 1532 V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) perdavimo“, kurio įpareigojo Savivaldybės turto valdymo skyrių sudaryti minėtų patalpų nuomos sutartį su ieškovu ir nustatant minimalų nuomos mokestį, 1996-12-23 Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Džaneila“ pasirašė Negyvenamųjų patalpų, statinių, patalpų nuomos sutartį Nr. 1101, nustatant nuomojimo terminą nuo 1997-03-01 ir 2007-03-01, bet ne ilgiau kaip iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Pagal sutartį patalpos perduotos ieškovui naudoti visuomeniniam maitinimui, 27 kv. m knygynui (t. 1, b. l. 58-62, 43).

Tačiau 1998-08-04 Vyriausybės nutarimo Nr. 1005 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto perdavimo VĮ Valstybės turto fondui tvarkos“ pagrindu minėtos patalpos (kavinės baro patalpos) buvo 1999-01-04 perduotos atsakovui VĮ Valstybės turto fondui nurodant, kad UAB „Džaneila“ nuomos sutartis Nr. 1101 galioja nuo 1997-03-01 iki 2006-03-01 (t. 2, b. l. 88). Patalpos 2002-04-05 Vyriausybės nutarimu Nr. 465 buvo įrašytos į privatizuojamų objektų sąrašą. 2009-01-28 bylos šalys pasirašė susitarimą dėl nuomos sutarties Nr. 1101 pakeitimo ir tą pačią dieną pasirašė nuomos sutarties Nr. 1101 naują redakciją, sutartimi ieškovui išnuomotas plotas 280,8 kv. m buvo padidintas iki 447,36 kv. m ploto, nustatytas nuomos terminas iki 2010-01-27, bet ne ilgiau, kaip iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniu (t. 2, b. l. 97-103). Ieškovas ir UAB „Malsita“ 2009-07-10 sudarė Nuomos teisės perleidimo sutartį (sutarties nuorašas - ieškinio priedas Nr. 25), kurios 3.5 p. nurodyta, kad naujajam nuomininkui (UAB „Malsita“) nepereina buvusio nuomininko (UAB „Džaneila“) teisės dėl anksčiau atliktų investicijų į nuomojamas patalpas. Tą pačią dieną VĮ „Valstybės turto fondas ir UAB „Malsita“ sudarė Susitarimą Nr. (43)7R-167-0709 „Dėl nuomos sutarties Nr. 1101 pakeitimo” (t. 1, b. l. 75-80).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės į iki privatizavimo nuomotų patalpų pagerinimo išlaidas.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas savo reikalavimą atlyginti patalpų pagerinimo išlaidas kildina iš Bendradarbiavimo ir Jungtinės veiklos sutarčių, sudarytų su Lietuvos nepriklausomybės signatarų namais, teigdamas, kad pagal šias sutartis tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti tokių išlaidų atlyginimo. Su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad minėtomis sutartimis, kuriomis Jungtinės veiklos sutartis pakeitė Bendradarbiavimo sutartį (t. 1, b. l. 36.), šalys susitarė bendradarbiauti siekiant jose nurodyto tikslo, t. y. organizuoti prekybą knygomis, antikvariatą, visuomeninį maitinimą ir teikti šias paslaugas Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams nurodytose patalpose (1 p.). Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovo dėstomų aplinkybių, kurioms iš esmės neprieštaravo atsakovas bei trečiasis asmuo, sutartys buvo vykdomos: t. y. 1994-12-13 ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto paminklotvarkos skyrių dėl paminklotvarkos sąlygų knygyno patalpoms parengimo, 1994-12-21 šios sąlygos išduotos; Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos Vilniaus miesto inspekcijos viršininkas 1995-01-11 išdavė leidimą Nr. 13 vykdyti architektūrinius tyrimus knygyno patalpose; ieškovas su Belizo kompanija „Westerdale Holding S. A.“ 1995-02-01 sudarė rangos sutartį Nr. 7 dėl ginčo patalpų rekonstrukcijos, atliekant bendrastatybinius, apdailos bei aplinkos sutvarkymo darbus, įrengiant jose kavinę-barą (t. 2, b. l. 33-39), pagal į bylą pateiktus kasos išlaidų orderius dėl šių darbų atlikimo jis patyrė 598 498 Lt išlaidų; Vilniaus miesto paminklotvarkos skyrius 1995-03-08 išdavė leidimą vykdyti negyvenamųjų patalpų perplanavimo darbus įrengiant alaus barą; Kavinės-baro įrengimo projektą 1995-02-08 suderino Senamiesčio seniūnija, 1995-02-20 – Vilniaus miesto paminklotvarkos skyrius, 1995-02-25 – 6-osios specialiosios priešgaisrinės dalies viršininkas; Vilniaus miesto senamiesčio seniūnijos valdyba 1995-03-09 potvarkiu Nr. 28 „Dėl patalpų pertvarkymo“ leido UAB „Džaneila“ įrengti kavinę-barą pagal suderintą projektą, kurį 1995-04-05 suderino Vilniaus miesto paminklotvarkos skyrius; UAB „Džaneila“ 1995-06-07 įregistravo Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus Statybos ir architektūros valstybinės priežiūros inspekcijoje kavinės-baro įrengimo statybą (registracijos numeris R-95-223); Valstybinė komisija 1995-07-12 priėmė naudoti rekonstruotą kavinę-barą „Prie universiteto“ (t. 3, b. l. 53-54); 1996-03-19 ieškovas su tuo pačiu rangovu sudarė rangos sutartį Nr. 18 dėl patalpų rekonstrukcijos, atliekant bendrastatybinius, apdailos ir aplinkos sutvarkymo darbus, įrengiant lauko terasą ir balkoną, darbų vertė bei ieškovo nurodomos išlaidos pagal kasos išlaidų orderius – 65 000 Lt (t. 2, b. l. 44-49); 1996 m. balandžio mėn. buvo parengtas ir suderintas vidinio kiemo įrengimo projektas, pagal kurį buvo įrengtas kavinės stogas virš vidinio kiemo, kavinės lauko terasa ir balkonas, įrengtas kiemo kavinės grindinys, sutvarkytos kiemo kavinės išorinės sienos; įrengiant kavinę-barą buvo iškastas rūsys, suremontuotos pirmo aukšto patalpos, atlikti bendrastatybiniai darbai, santechniniai darbai; 1996-11-28 su tuo pačiu rangovu sudaryta rangos sutartis Nr. 28 dėl stogo virš vidinio kavinės kiemo įrengimo, darbų vertė ir ieškovo nurodomos išlaidos – 60 000 Lt (t. 2, b. l. 52-57, 58). Būtent nurodytą sumą - 723 498 Lt ieškovas prašo priteisti iš atsakovo VĮ Valstybės turto fondo kaip patalpų pagerinimo išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas neturi teisės reikalauti šių išlaidų atlyginimo, kadangi atliktiems patalpų pagerinimams nebuvo gautas panaudos davėjo – Vilniaus miesto valdybos – sutikimas. Teisėjų kolegija pritaria tokioms teismo išvadoms, kadangi jos atitinka panaudos teisinius santykius tiek reglamentavusias, tiek reglamentuojančias teisės normas (1964 m. redakcijos CK 370 str., 2000 m. CK 6.637 str. 2 d.), faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias, kad Lietuvos nepriklausomybės signatarų namai, kuriems ginčo patalpas neatlygintinai perdavė Vilniaus miesto savivaldybė, pagal jų veiklą reglamentuojančius nuostatus neturėjo teisės spręsti dėl nurodytų patalpų restauravimo, remonto bei paskirties [Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierės N. Š. 1996-09-18 pažymoje „Dėl D. B. ir kt. skundo“ padaryta išvada, kad pagal 1992-10-08 Signatarų namų nuostatus Signatarų namai galėjo spręsti tik namo (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), restauravimo, remonto, paskirties klausimus (t. 1, b. l. 50-51)]. Kaip matyti iš bylos duomenų, Lietuvos nepriklausomybės signatarų namai, valdę ginčo patalpas panaudos teisėmis, neturėjo teisės perleisti ieškovui patalpų ir leisti atlikti pagerinimo darbus, nes šių sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 370 straipsnis imperatyviai nustatė, kad panaudos gavėjas turi teisę duoti gautąjį turtą naudotis trečiajam asmeniui tik gavęs panaudos davėjo sutikimą, o tokio sutikimo nebuvo.

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai nustatė, kad valstybei nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas jis nuomojosi laikotarpiu nuo 2007-03-01 iki 2010-07-10. Su tokiu argumentu yra pagrindas iš dalies sutikti, kadangi teismas, tinkamai nustatęs faktines aplinkybes, neteisingai nurodė nuomos sutarties termino pradžią, tačiau tai neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad UAB „Džaneila“ ir Vilniaus miesto savivaldybė nuomos sutartį sudarė 1996-12-23, kuria nuomotojas, vadovaudamasis Vilniaus miesto valdybos 1996-09-26 sprendimu Nr. 1532V ir Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų komisijos 1996-12-18 protokolu Nr. 58 perdavė nuomininkui nuomos teisę į 280,80 kv. m bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), naudoti visuomeniniam maitinimui, knygynui, nustatant nuomos terminą nuo 1997-03-01 iki 2007-03-01, bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Šioje sutartyje šalys susitarė dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo tvarkos, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neturi teisės reikalauti į iki šios nuomos sutarties sudarymo atliktų pagerinimų atlyginimą, kadangi jie buvo padaryti be patalpų nuomotojo (Vilniaus miesto savivaldybės ar VĮ Valstybės turto fondo) leidimo. Tuo tarpu CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininkas nuomotojo leidimu pagerinęs išsinuomotą turtą turi teisę į šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pagal tokį teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: ar nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; ar nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydis; ar įstatymų arba šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008).

Apelianto argumentai, jog šalis iki 1996-12-23 nuomos sutarties sudarymo taip pat siejo nuomos santykiai, yra nepagrįsti atsižvelgiant į Bendradarbiavimo ir Jungtinės veiklos sutartimis iškeltus tikslus bei prisiimtus įsipareigojimus. Nors apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, reglamentuojantį sutarčių aiškinimo taisykles, teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėms, kaip tik darytina išvada, kad sudarytos Bendradarbiavimo bei Jungtinės veiklos sutartys savo esme labiau yra panašios į panaudos sutartis, tačiau iš esmės sutarčių pavadinimai bei jų turinys atitinka tikruosius šalių ketinimus ne tik naudotis ginčo patalpomis, bet ir siekti jose nurodytų tikslų bendradarbiauti, kurie nėra būdingi panaudos sutartims.

Papildomai pažymėtina, kad sudarant tiek Bendradarbiavimo sutartį, tiek Jungtinės veiklos sutartį, ieškovui suteikta teisė naudotis ginčo patalpomis su sąlyga, kad pagrindinėse patalpose bus atkuriamas veikęs knygynas ir pagalbinėse patalpose įrengta kavinė, parduotuvė (sutarčių 2.1 p.), o patalpų perplanavimas bei pertvarkymas leidžiamas tik su Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų leidimu, išskyrus darbus, pagerinančius patalpų būklę (sutarčių 2.2.2 p.). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas vykdė minėtas sutarčių sąlygas ir tokiu būdu siekė jose numatytų tikslų. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad ieškovo nurodytos patalpų pagerinimo išlaidos, kurias jis prašo atlyginti, pripažintinos neatsiejama sutartimis prisiimtų įsipareigojimų dalimi, kurių vykdymas buvo privalomas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas nepaneigė šiomis sutartimis siekto tikslo bei nepateikė įrodymų, kokios iš jo nurodomų išlaidų buvo patirtos peržengiant minėtose sutartyse numatytų įsipareigojimų ribas. Nors apeliantas nurodo, kad abiejose sutartyse buvo numatytos sąlygos, susijusios su atlygiu už atliktus patalpų pagerinimus, tačiau su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti, kadangi Bendradarbiavimo sutartyje tokių įsipareigojimų nebuvo numatyta, o Jungtinės veiklos sutarties papildymas (t. 1, b. l. 37), numatęs teisę reikalauti išlaidų, patirtų dėl patalpų kapitalinio remonto ir jų pagerinimo tokiu būdu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad po šios sutarties ir jos papildymų pasirašymo ieškovo nurodomi atlikti darbai nebuvo skirti šioje sutartyje numatytų tikslų siekimui, o buvo atlikti kaip papildomi darbai, už kurių atlikimą jis įgijo teisę reikalauti kompensacijos. Tai, kad šalis siejo bendradarbiavimo bei jungtinės veiklos teisiniai santykiai, patvirtina ir ieškovo 1996-08-06 Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui adresuotas prašymas leisti Vilniaus miesto savivaldybei ne konkurso tvarka ginčo patalpas išnuomoti UAB „Džaneila“ (t. 1, b. l. 57). Dėl nurodytų motyvų atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis remonto darbus atliko sąžiningai ir teisėtai.

Apeliantas nesutinka su teismo nustatytu faktu, kad už pagerinimus negali būti atlyginama remiantis 1996-12-23 nuomos sutarties Nr. 1101 14 punktu, kuris numato, kad nuomotojas pripažįsta, jog ši sutartis pakeičia 1995-10-25 Jungtinės veiklos sutartį ir panaikina visus šalių įsipareigojimus, tačiau toks nesutikimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, priešingai, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tokių išlaidų ieškovas nelaikė turto pagerinimo išlaidomis, į kurių atlyginimą jis turi teisę (CPK 185 str.).

Reikalaudamas atlyginti ieškovo patirtas patalpų pagerinimo išlaidas, šį reikalavimą ieškovas grindė 1995-02-01, 1996-03-19, 1996-11-16 rangos sutartimis, sudarytomis su Belizo kompanija „Westerdale Holding S.A.“. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytos rangos sutartys sudarytos iki nuomos sutarties sudarymo 1996-12-23, tai sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovas neturi teisės reikalauti jo turėtų išlaidų atlyginimo, kadangi šios išlaidos atsirado iki nuomos sutarties sudarymo, o į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina ieškovo argumentų, kad patalpų nuomotojas iki to momento būtų davęs leidimą iš esmės pagerinti ginčo patalpas jas remontuojant, rekonstruojant. Priešingai, 1995-10-26 Vilniaus miesto valdyba sprendimu Nr. 1643V „Dėl gyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos tvarkos“ pripažino niekinėmis visų rūšių sutartis, pagal kurias savivaldybei priklausančiomis patalpomis naudojasi kiti fiziniai arba juridiniai asmenys be miesto valdybos sutikimo.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo turtas buvo privatizuotas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, turto pagerinimo išlaidų atlyginimas vyksta pagal šiame įstatyme nustatytą tvarką, t. y. vertinant tokį privatizavimo objektą, turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui pagerinti padarytų išlaidų. Taigi ieškovas pagal tokį teisinį reglamentavimą turėtų teisę reikalauti pagerinto turto vertės padidėjimo. Tačiau nagrinėjamu atveju VĮ Valstybės turto fondas netenkino ieškovo prašymų atlyginti turto pagerinimo išlaidas, ieškovas jam nepalankių sprendimų nustatyta tvarka neapskundė, neprašė panaikinti tokio sprendimo ar jį pripažinti negaliojančiu, todėl nesant duomenų, kad VĮ Valstybės turto fondas būtų paskaičiavęs pagerinto turto vertės padidėjimą bei esant nustatytoms kitoms aplinkybėms, patvirtinančioms, kad ieškovas investicijas į ginčo turtą atliko iki nuomos sutarties sudarymo nesant turto savininko ar nuomotojo leidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ieškovo teisės į jo nurodomų turto pagerinimo išlaidų atlyginimą.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė apelianto teises nesiūlydamas jam pakeisti atsakovą tinkamu atsakovu, yra nepagrįstas, kadangi pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. Taigi įstatyme tokia procesinė teisė yra suteikta pačiai bylos šaliai, kuri savo iniciatyva gali nuspręsti ja pasinaudoti, tačiau teismas nesant tokio prašymo ar nesutikus pakeisti šalį, to daryti savo iniciatyva negali ir tokiu atveju teismas turi bylą nagrinėti iš esmės, išskyrus atvejus, kai ginamas viešasis interesas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.