Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-07-30 · Byla Nr. N-575-1458-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-30
Bylos Nr.
N-575-1458-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Kategorijos
  • 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-1458/2010Procesinio sprendimo kategorija 40.1.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutarimo V. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2009 m. gegužės 27 d. Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą (b. l. 2–3) V. J. už tai, kad jis, būdamas V. J. įmonės (toliau – ir Įmonė) savininku, nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2009 m. gegužės 15 d. leido dirbti valytojos pareigose M. K., prieš tai nesudaręs su ja darbo sutarties ir nustatyta tvarka neįforminęs darbo santykių, tuo pažeisdamas Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 17 d. nutarimu (b. l. 51–54) V. J. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, nesant ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nelegalaus darbo sąvoka apibrėžta Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalyje. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytos aplinkybės, prie protokolo pridėti dokumentai, V. J. ir M. K. paaiškinimai patvirtina, kad tarp Įmonės ir M. K. sudaryta nuomos sutartis, pagal kurią Įmonė išnuomojo M. K. Visagino miesto mėsos ir mėsos produktų prekybos paviljone (turgavietėje), adresu Festivalio g. 2, plotą vienos prekybos vitrinos pastatymui, suteikdama galimybę prekiauti mėsa ir mėsos produktais. Išsinuomotose patalpose M. K. vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą. M. K. nuomos mokestis buvo nustatytas mažesnis nei kitam tokio pat turto nuomininkui, nes šalys sutarė, jog M. K. prižiūrės nuomojamas patalpas – saugos nuomojamoje patalpoje esantį turtą, patalpas atrakins darbo pradžioje ir užrakins pasibaigus darbui, valys nuomojamoje patalpoje grindis, žiemą kūrens krosnį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Įmonės ir M. K. faktiniai santykiai neatitinka darbo sutarties požymių, nes M. K. nuomojamo turto priežiūros darbus dirbo savarankiškai, vykdydama individualią veiklą pagal verslo liudijimą, o ne darbdaviui vadovaujant, nustatant darbų atlikimo tvarką, užtikrinant saugias ir tinkamas darbo sąlygas. Nuomos sutartimi M. K. nustatytas mažesnis pinigais mokamas nuomos mokestis negali būti prilygintas darbdavio darbuotojui mokamam darbo užmokesčiui. Civilinio kodekso 6.487 straipsnio 4 dalis nustato, kad šalys gali susitarti dėl mišraus šių nuomos mokesčio nustatymo būdų taikymo arba gali nustatyti kitokį nuomos mokesčio apskaičiavimo būdą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju šalys taikė mišrų nuomos mokesčio nustatymo būdą – periodiškai mokama konkrečia pinigų suma ir nuomininko teikiamomis nuomotojui nuomojamo turto priežiūros paslaugomis.

Šalies argumentai

Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija apeliaciniu skundu (b. l. 60–61) prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme. VMI nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos VMI nustatytos svarbios bylos aplinkybės. Tarp Įmonės ir M. K. sudarytoje 2008 m. sausio 2 d. sutartyje užfiksuotas susitarimas, kad M. K. už mokestį įsipareigoja prižiūrėti ne tik nuomojamą prekybos vietos plotą, bet ir paviljono patalpas, o 2008 m. gruodžio 10 d. sutartyje nustatyta, kad M. K. sutinka prižiūrėti ir tvarkyti paviljono patalpas, o ne tik nuomojamos prekybos vietos plotą. Analogiškos prekybos vietos nuomos mokestis tarp Įmonės ir J. P. yra daugiau nei 10 kartų didesnis nei tarp M. K. ir Įmonės, nors tarp J. P. ir Įmonės sudarytoje sutartyje yra reikalavimas laikytis švaros ir tvarkos nuomojamoje prekybos vietoje ir bendro naudojimo patalpose. Sutartyse tarp Įmonės ir M. K. yra sutarta dėl 2 skirtingų nuomos ir patalpų priežiūros ir tvarkymo objektų. Teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta, kieno iniciatyva Įmonė sumažino M. K. prekybos vietos nuomos mokestį. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas turi esminių trūkumų: nenurodyta jo pasirašymo data, nurodyta ne bylą nagrinėjusio, bet kito teisėjo vardas ir pavardė.

Atsiliepimas

V. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 72–73) prašo pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą, apeliacinio skundo netenkinti. V. J. nurodo, kad pareigūnas, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, privalo nustatyti objektyviuosius pažeidimo sudėties požymius. V. J. subnomuoja patalpas, taiko visiems vienodą, išskyrus Prunskienei, 20 litų subnuomos mokestį. Kiekvienas iš subnuomininkų laikėsi švaros. M. K. nuo pirmadienio iki penktadienio prekiaudavo viena, pirkėjai eina prie jos prekystalio per visą paviljoną, todėl jai po darbo tenka valyti grindis nuo įėjimo durų iki prekyvietės. Sprendžiant subnuomos mokesčio klausimą, atsižvelgta į prekybininkų šeimyninę padėtį, pajamas ir kt. Nėra jokio pavaldumo tarp V. J. ir M. K., jos veiksmuose nėra darbo pobūdžio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte (pažeidimo metu galiojusioje redakcijoje) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, esant Darbo kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Būtini nelegalaus darbo objektyvieji požymiai: 1) asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turėjo darbo sutarties požymius, t. y. darbas buvo dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai; 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. N575-2358/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismas spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo sutartis ar civilinė sutartis – privalo vadovautis Darbo kodeksu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis byloje Nr. N575-3332/2009). Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis byloje Nr. N575-3332/2009).

Nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar M. K., pagal 2008 m. sausio 2 d. ir 2008 m. gruodžio 10 d. nuomos sutartis (b. l. 13, 15) nuomavusi prekybos plotą, iš tiesų nevykdė funkcijų, kurias galima kvalifikuoti kaip atitinkančias darbo santykių sampratą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.487 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad nuomos mokestis šalių susitarimu gali būti nustatytas konkrečia pinigų suma, kuri turi būti mokama iš karto arba periodiškai, o to paties straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, jog nuomos mokestis šalių susitarimu gali būti nustatytas nuomininko teikiamomis nuomotojui tam tikromis paslaugomis. Civilinio kodekso 6.487 straipsnio 4 dalis nustato, kad šalys gali susitarti dėl mišraus šių nuomos mokesčio nustatymo būdų taikymo arba gali nustatyti kitokį nuomos mokesčio apskaičiavimo būdą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju Įmonė ir M. K. taikė mišrų nuomos mokesčio nustatymo būdą – periodiškai mokama konkrečia pinigų suma (20 litų) ir nuomininko teikiamomis nuomotojui nuomojamo turto priežiūros paslaugomis. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ATPK 257 straipsnį organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Nagrinėjamoje byloje, siekiant visapusiškai išnagrinėti bylą, būtina tinkamai ir visapusiškai įvertinti faktines bylos aplinkybes, t. y. nustatyti, ar civilinės nuomos sutartys, sudarytos tarp Įmonės ir M. K., iš tiesų nėra skirtos V. J. išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių, kadangi nelegaliu darbu pažeidėjas siekia nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį faktą, turėdamas tikslą nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, įmokų į socialinio draudimo fondus, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. N575-2358/2009). Dėl nurodytų argumentų santykiai tarp V. J. ir M. K. turi būti vertinami ir darbo sutarties objektyviųjų požymių kontekste.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčas kilęs dėl to, ar darbdavio (V. J.) ir nelegalaus darbuotojo (M. K.) santykiai turėjo darbo sutarties požymius, t. y. darbas buvo dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirbo paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirbo atlygintinai. Susitarimo požymį nagrinėjamoje byloje patvirtina nuomos sutarčių (b. l. 13, 15) sąlygos, kuriose nustatyta konkreti M. K. funkcija – prižiūrėti (tvarkyti) paviljono patalpas. Pabrėžtina tai, kad vienas iš esminių aspektų, siekiant nagrinėjamoje byloje nustatyti, ar santykiai yra civiliniai, ar darbo, yra tai, kad paviljono priežiūros (tvarkymo) funkcijos vykdymas susiejamas su žymiu nuomos mokesčio sumažinimu (nuo 230 litų iki 20 litų). Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nepagrindė apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad visiems, išskyrus J. P., prekybininkams taikomas 20 litų nuomos mokestis, o byloje esantys įrodymai (b. l. 13–14, 33–35, 39–44) nepaneigia, kad įprastas prekybos ploto nuomos mokestis Visagino miesto mėsos ir mėsos produktų prekybos paviljone, kurį taikė V. J. vadovaujama įmonė, yra 230 litų, kadangi dalyje nuomos sutarčių yra įtvirtinama, kad 20 litų yra minimalus, bet ne fiksuotas nuomos mokestis, o duomenų (pinigų priėmimo kvitų, liudytojų parodymų ar kt.) apie faktinius mokėjimus byloje nėra. Kitas svarbus aspektas, siekiant atriboti civilinius ir darbo santykius nagrinėjamoje byloje, yra tai, kad pagal su M. K. sudarytas nuomos sutartis jai buvo numatytos konkrečios funkcijos – prižiūrėti (tvarkyti) paviljono patalpas, tokia funkcija nenumatyta nei vienoje kitoje byloje esančioje nuomos sutartyje – jose nurodoma, kad nuomininkas įsipareigoja laikytis švaros ir tvarkos (b. l. 39–44), o tokia bendro pobūdžio pareiga negali būti prilyginta konkrečiam reikalavimui prižiūrėti (tvarkyti) tam tikrą plotą. Be to, nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai (b. l. 8, 13, 15) patvirtina, kad M. K. įsipareigojo ir faktiškai prižiūrėjo (tvarkė) ne tik prekybos plotą, kurį nuomojasi, bet ir visą paviljoną. Byloje be administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų (b. l. 48–49) ir 2003 m. kovo 12 d. darbo sutarties tarp Įmonės ir S. J. (b. l. 36–38) nėra kitų įrodymų, patvirtinančių, kad be M. K. buvo kitas asmuo, kuris prižiūrėjo ir tvarkė paviljoną. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo protokolą, pabrėžia, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo trūkumų nėra pagrįsti jokiais įrodymais, byloje esantis teismo posėdžio protokolas (b. l. 48–50) atitinka esminius protokolui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius bylai reikšmingas aplinkybes, renka pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) (ATPK 256 straipsnio 3 dalis). Taigi, įstatymo nuostatos bylą nagrinėjančiam organui, nagrinėjamu atveju apylinkės teismui, nustato aktyvią poziciją, renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas byloje aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio mėn. 30 d. nutartis byloje Nr. N575-2415/2009). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Ignalinos rajono apylinkės teisme, nebuvo tinkamai surinkti, ištirti ir įvertinti visi įrodymai, taip pažeidžiant ATPK 248 straipsnyje įtvirtintus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamus uždavinius laiku, visapusiškai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą patenkinti.

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius