Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. Z. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nubausta septyneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Z. nuteista už tai, kad 2005-02-28, laikotarpyje nuo 21.00 val. iki 22.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė vieną smūgį peiliu R. A. į krūtinės kairę pusę, tuo padarydama jam durtinę pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės priekinio paviršiaus žaizdą su širdies pažeidimu, dėl ko nukentėjusysis, išsivysčius ūmiam nukraujavimui, nuo patirto sužalojimo mirė, tai yra, tyčia nužudė R. A. .

Apeliantės manymu, ji, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 28 straipsniu, turėjo teisę į būtinąją gintį. Pažymi, kad kelios dienos iki įvykio ją R. A. buvo smarkiai sumušęs. Agresijos ir smurto priepuoliai R. A. užeidavo beveik kasdien. Apeliantė bandė įkalbėti R. A., kad jis kreiptųsi į savo seserį, kuri dirbo medicinos felčere, pagalbos, tačiau R. A. nepripažino savo problemos. Apeliantė pažymi, kad R. A. per du metus du kartus buvo užsikodavęs nuo priklausomybės alkoholiui ir abu kartus pažeidė nustatytą režimą, tai turėjo savas pasekmes. R. A. tik iš šalies atrodė ramiu žmogumi, kaip jį apibūdino liudytojai. Apeliantė teigia, kad savaitę prieš įvykį dėl patiriamo smurto ji paliepė R. A. išeiti iš jos namų. R. A. sureagavo baisiai, per tą savaitę du kartus smarkiai sumušė apeliantę. Įvykio vakarą R. A. staiga su peiliu rankoje ir grasinimu papjauti užpuolė apeliantę, kurios gyvybę, anot jos pačios, išsaugojo tik savisaugos instinktas. Pasikėsinimas buvo staigus ir netikėtas, o apeliantės reakcija buvo adekvati. Apeliantė pažymi, kad tai, jog ji buvo išgėrusi alkoholio, neatėmė iš jos teisės gintis, neįrodo jos padarytų veiksmų, o teismas jos neblaivumą įvertino tik kaip sunkinančią aplinkybę, neįsigilinęs į buvusią tuo metu situaciją. Apeliantės manymu, su įvykiu tiesiogiai nesusijusių liudytojų parodymai negali įtakoti bylos nagrinėjimo iš esmės. Vieno ar kito žmogaus pasakyta nuomonė apie kitą žmogų, negali būti teisminio proceso metu pateikta kaip žmogaus charakteristika. Apeliantė nesutinka su tuo, kad Kauno apygardos teismas prie įrodymų, įrodančių jos kaltę, priskyrė netiesiogiai su įvykiu susijusių liudytojų parodymus. Anot apeliantės, R. A. sesuo R. B. negalėjo nežinoti fakto, kad jos brolis ne vieną kartą buvo gydomas Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje, apie jam nustatytą epilepsijos ir šizofrenijos diagnozę. Apie šiuos faktus apeliantei yra pasakojusi buvusi R. A. sugyventinė B. V., kuri šiuo metu gyvena Norvegijoje. Teismas, anot apeliantės, šių faktų nepatikrino. Apeliantė teigia, kad jos pusbrolio, liudytojo R. M., parodymai neatitinka tikrovės, ir turėtų būti vertinami kaip kerštaujančio žmogaus šmeižtas. Anot apeliantės, M. visą gyvenimą buvo priekabūs, netoleruojantys kitų kaimynų interesų. Apeliantė mano, kad ji niekada nebuvo konfliktiška. Apeliantė neigia liudytojos B. P. parodymus, jog apeliantė iš jos namų išėjo 18.30 val., teigia, kad ji iš B. P. namų išėjo po laidos ,,Be tabu“, t. y. apie 21 valandą. Nuo B. P. namų iki apeliantės namų yra apie pora minučių kelio. Apeliantė mano, kad B. P. neteisingai nurodė apeliantės išėjimo laiką dėl bute vykusio remonto ir sumaišties. Apeliantė nurodo, kad jos vaikai su vyru didesnę dalį laiko gyvena anytos namuose tik dėl to, kad apeliantės butas yra mažas ir nėra sąlygų vaikams normaliai mokytis. Mokykla, kurioje mokosi vaikai, yra arčiau anytos namų. Apeliantė tvirtina, kad savo vaikais rūpinasi kartu su vyru, todėl nepagrįstas prokuroro teiginys, kad ji neturi nepilnamečių, jos išlaikomų, vaikų. Apeliantė teigia, kad nei viena darbovietė neturėjo pagrindo charakterizuoti jos kaip piktnaudžiaujančios alkoholiu, nes apeliantė niekada nėra turėjusi jokių pravaikštų, nepiktnaudžiavo alkoholiu darbe, neturėjo nuobaudų, be to, paskutinės darbovietės buvo laikinos ir sezoninės. Vienoje tų darboviečių apeliantė turėjo nedarbingumo lapelį dėl sulaužytos kojos, kurią sulaužė R. A. savo rankomis, nors ir neturėjo nykščio. Apeliantė nesutinka su specialisto išvada dėl kvapų identifikavimo (b. l. 44, t. 1), su tuo, kad rastas tik apeliantės kvapas ant peilio rankenos. Abejoja specialisto kvalifikacija ir darbo įgūdžiais, nes R. A. dar ryte pusryčiaudamas laikė tą peilį savo rankose, laikė peilį ir įvykio metu. Apeliantė teigia, kad gal ir klydo nurodydama išgerto alkoholio kiekį, nes specialiai nematavo, tačiau girta nesijautė, tik buvo įsitempusi dėl buvusioje darbovietėje neišmokėto darbo užmokesčio. Apeliantė nesutinka ir su specialisto išvada (b. l. 54-64, t. 1), kad ant peilio rastas tik R. A. kraujas, o jos – ne, nes tuo pačiu peiliu buvo sužalotas ir jos kairės rankos pirštas. Teismo medicinos ekspertė, apžiūrinėdama apeliantės kūno sužalojimus, anot apeliantės, matė ir jos sužalotą kairės rankos pirštą, tik kažkodėl to neužfiksavo. Pasak apeliantės, ją uždarant į areštinę, jos sužalotą pirštą matė bylos tyrėja J. Dronova ir liepė kreiptis areštinėje medicinos pagalbos, pagalba buvo suteikta, bet pats faktas nebuvo užfiksuotas. Anot apeliantės, teismas neatsižvelgė į kaltės formą ir rūšį, nenustatė lengvinančios aplinkybės, kad ji, nors būdama šoko būsenoje, du kartus kvietė greitąją medicinos pagalbą. Apeliantės manymu, teismas padarė klaidingą išvadą, kad dėl to, jog ji du kartus kvietė greitąją medicinos pagalbą, ji suvokė, jog savo veiksmais gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, nors jos ir nenorėjo, bet sąmoningai leido atsirasti padariniams, todėl tyčia jį nužudė netiesioginės tyčios būdu. Apeliantė teigia, kad ji teisminio nagrinėjimo metu nereiškė prieštaravimų ir nušalinimų, nes niekada neturėjo reikalų su teisėsauga, kaip eilinė pilietė, žinojo tik savo pilietines pareigas. Apeliantė teigia, kad prokuroras buvo šališkas, neteisingai taikė kardomąją priemonę, neatsižvelgė į tai, kad apeliantei buvo diagnozuota sunki liga, TBC, ir nuo 2005-04-28 jai buvo suteikta II invalidumo grupė, 7,5 mėnesio neleido pasimatyti su vaikais, tuo pažeisdamas ne tik jos, bet ir nepilnamečių vaikų teises. Teismo posėdžio metu prokuroras darė spaudimą specialistui, jį pertraukinėdamas ir pataisydamas. Apeliantės nuomone, teismas turėjo pripažinti lengvinančia aplinkybe tai, kad ji nuolatos kentė smurtą nuo savo sugyventinio, veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad teisiama pirmą kartą, prašo sušvelninti bausmę iki minimumo, iškviesti į teismo posėdį medicinos ekspertus.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl jos kaltės ir veikos kvalifikavimo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

Teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teisme dalyvavusio prokuroro šališkumą patvirtinančių faktų. Teismo posėdžio protokole nėra įrašų apie tai, kad prokuroras būtų daręs spaudimą specialistams, jų pasisakymus pertraukinėtų ar pataisinėtų. Pastabų dėl pirmosios instancijos teismo protokolo nepareikšta, todėl juo netikėti nėra teisinio pagrindo. Prokuroro šališkumo nerodo ir suėmimo taikymas apeliantei, nes tai daro ne prokuroras, bet teismas. Byloje nėra įrodymų apie prokuroro neleidimą L. Z. pasimatyti su vaikais ir tuo labiau, apie tokio veiksmo priežastis, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas neįrodo prokuroro šališkumo.

Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio, kurio metu buvo mirtinai sužalotas R. A., niekas, išskyrus apeliantę, nematė. Pastaroji gana nuosekliai teigė, kad grįžusi į namus buvo užpulta agresyviai nusiteikusio R. A. ir besigindama, sugriebusi už R. A. rankos, kurioje šis laikė peilį, riešo pastarojo ranką besisukdama užlaužė ir tuo metu peilis įsmigo R. A. į krūtinę.

Tokia situacija iš tikrų galėtų būti vertinama kaip atitinkanti būtinosios ginties sąlygas, kaip to ir prašo nuteistoji. Tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai nepatvirtina, o paneigia, kad įvykis vyko taip, kaip teigia nuteistoji.

Specialisto išvadoje Nr. M 319/05 (02) nurodyta, kad mažai tikėtina, jog sužalojimą galėjo pasidaryti R. A.. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas A. Zakaras paaiškino, kad L. Z. pademonstruotu būdu sužalojimas R. A. negalėjo būti padarytas, nes tam reikalingas tiesioginis smūgis (b. l. 172-173, t. 2). Teismo medicinos ekspertas A. Sutkus pirmosios instancijos teisme nurodė, kad yra tik maža tikimybė, jog R. A. galėjo būti sužalotas tokiu būdu kaip tai nurodė L. Z. (b. l.171, t.2).

Kolegija neturi pagrindo nesiremti gana panašiomis dviejų specialistų išvadomis. Nors vienas iš specialistų (A. Sutkus) visiškai neatmetė galimybės, kad R. A. galėjo būti sužalotas L. Z. nurodytu būdu, tokią tikimybę paneigia odorologinio tyrimo metu gauti duomenys. Specialistų išvadoje dėl kvapų identifikavimo nurodyta, kad kvapų pėdsake, paimtame nuo virtuvinio peilio plastikinės rankenos įvykio vietos tyrimo metu, rastas įtariamosios L. Z. kvapas, bet nerasta nužudytojo R. A. kvapo (b. l. 44, t. 1). Tai nurodyta ir išsamesniame odorologinio tyrimo išvados patikslinime (b. l. 174, t. 2). Tokios išvados teisingumą pirmosios instancijos teisme patvirtino ir tyrimo metodiką paaiškino tyrime dalyvavusi specialistė A. Verseckaitė (b. l. 169, t. 2). Kolegija nenustatė procesinių pažeidimų ar kitų priežasčių, dėl kurių reikėtų abejoti minėto tyrimo rezultatais, todėl šia išvada remiasi. Abejonių šia išvada nekelia ir apeliantės teiginys, kad ryte R. A. laikė peilį rankoje, nes kaip matyti iš specialistės paaiškinimų, kvapas ant objektų išsilaiko ribotą laiką, tai priklauso nuo objekto lietimo trukmės (b. l. 169-170,t. 2). Todėl jei ryte R. A. peilį ir lietė, vakare jo kvapo ant peilio galėjo ir nelikti.

Imant visumoje, specialistų išvados leidžia teigti, kad įvykio metu R. A. peilio savo rankose nelaikė. Kitų asmenų, be R. A. ir apeliantės įvykio metu bute nebuvo. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. A. sužalojo nuteistoji, yra teisinga ir pagrįsta. Įvykio, kaip jau minėta, niekas daugiau nematė, todėl apeliacinio skundo motyvai apie liudytojų parodymų davimo motyvus ir pačių parodymų vertinimą neturi įtakos veikos kvalifikavimui bei nuteistosios kaltumo nustatymui ir jie neanalizuotini. Įtakos veikos kvalifikavimui bei nuteistosios kaltumo nustatymui neturi ir R. A. sveikatos būklė ir tarpusavio santykiai su apeliante ankstesnėmis dienomis, kadangi, kaip jau minėta, nustatyta, jog R. A. negalėjo būti sužalotas nuteistosios nurodytomis aplinkybėmis ir dėl jos nurodytų priežasčių.

Išvados dėl apeliantės kaltumo nepaneigia ir asmens apžiūros metu 2005-03-01 L. Z. nustatytas kairės rankos viduriniojo piršto pirmosios falangos vidiniame paviršiuje matomas į pjautinį panašus sužalojimas (b. l. 32,33, t. 2), nes, kaip minėta, nustatyta, jog peilio R. A. įvykio metu rankose neturėjo, o nuteistosios pirštas galėjo būti sužalotas ir kitu būdu, nebūtinai kitam asmeniui jai grasinant ir kėsinantis suduoti peiliu. Taip leidžia manyti ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad ant įvykio vietos apžiūros metu paimto peilio rastas tik R. A. kraujas, bei specialisto išvada, kad toks piršto sužalojimas galėjo būti padarytas aštria briauna ar ašmenis turinčiu daiktu, t.y. nebūtinai peiliu(b. l. 54-64, t. 1; 26-27, t. 2). Netikėti specialistų išvada dėl kraujo nėra jokio pagrindo, nes ši išvada duota su beveik 100 procentų tikimybe.

Dėl nurodytų motyvų negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad apeliantė veikė būdama būtinosios ginties situacijoje. Jos padaryta veika tinkamai kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas, kurį numato Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis. Jos kaltės forma – netiesioginė tyčia – nustatyta teisingai, nes durdama peiliu į krūtinę, kur yra gyvybiškai svarbūs organai, apeliantė suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė galimus padarinius ir nors jų nenorėjo, sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti.

Iš nuteistosios parodymų matyti, kad sužalojusi R. A. ji 2 kartus skambino telefonu 112, kviesdama pagalbą ir pati bandė ją sužalotam asmeniui suteikti. Iš dalies tai patvirtina greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelė, kurioje nurodyta, kad medikus iškvietė moteris (b. l. 85, t. 1). Tai paneigiančių duomenų nėra. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad bandymas aktyviais veiksmais išvengti sunkesnių nusikaltimo padarinių laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokios L. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatė, tuo netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos BPK 371 straipsnio 2 dalis). Ši klaida ištaisytina pakeičiant nuosprendį ir nustatant minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas). Nustačius šią apeliantės atsakomybę lengvinančią aplinkybę jai paskirtina 6 mėnesiais mažesnė laisvės atėmimo bausmė, nes Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalis įpareigoja atsižvelgti ir į atsakomybę lengvinančių aplinkybių kiekį ir pobūdį. Dar labiau mažinti paskirtąją bausmę nėra pagrindo, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, kad jai ir taip paskirta už sankcijos vidurkį žymiai mažesnė bausmė. Byloje yra kelios nuteistosios charakteristikos, kuriose ji charakterizuojama iš esmės patenkinamai. Netikėti charakteristikomis nėra pagrindo. Todėl apeliantės apeliacinio skundo motyvai dėl charakteristikų atmestini, kaip nepagrįsti, juo labiau, kad ir pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, jos charakteristikas įvertino kaip patenkinamas ir dėl to jai nebuvo skirta griežtesnė bausmė. Kitų lengvinančių aplinkybių apie kurias nurodoma apeliaciniame skunde - tai, kad apeliantė nuolatos kentė smurtą nuo savo sugyventinio, bei provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, nėra įrodytos. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį ir skirti kitą bausmės rūšį taip pat negalima, nes nėra įstatymo reikalaujamų sąlygų. Nors apeliantė turi nepilnamečių vaikų, šie kartu su ja negyveno, jie turi ir tėvą. Todėl negalima teigti, kad dėl įstatyme numatytos bausmės paskyrimo nebus kam juos prižiūrėti.

Dėl nurodytų motyvų nuteistosios apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendį pakeisti: L. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad ji aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių nusikaltimo padarinių. L. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki septynerių metų laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.