- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-16
- Bylos Nr.
- I-568-554/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų įkalinimo sąlygų laikotarpiais nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 16 d., nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. birželio 3 d., nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 17 d..
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-6) ir atsiliepime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 38-39) nurodė, kad laikotarpiais nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 16 d., nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. birželio 3 d., nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 17 d. buvo laikomas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK) areštinėje nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Visose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, įrengti neskaidrūs langai su grotomis, todėl trūko šviesos, kamerų lubos pajuodusios ir nevalomos, sienos purvinos, apsilupusios, aprašinėtos necenzūriniais tekstais, grindys senos, medinės, girgždančios, su dideliais tarpais tarp lentų, kuriuose buvo pilna šiukšlių ir dulkių, nebuvo jokių priemonių valymui. Nei vienoje kameroje nebuvo dirbtinės ventiliacijos, oras ateidavo tik pro mažą langelį, dėl to vasarą trūkdavo oro ir būdavo karšta. Čiužiniai, antklodės ir pagalvės nebuvo dezinfekuojami, turėjo nemalonius kvapus, išduodama patalynė buvo dėmėta, nebuvo išduodamas užvalkas antklodei, o tik vėliau buvo išduodamos dvi paklodės. Kamerose nebuvo jokių spintų ar dėžių asmeniniams daiktams susidėti, todėl visus daiktus tekdavo laikyti krepšyje po gultu. Nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Buvo suteikiama tik viena valanda pasivaikščioti, pasivaikščiojimo metu tekdavo kvėpuoti cigarečių dūmais, sklindančiais iš šalia esačių kiemelių, o tai nerūkančiam pareiškėjui kenkė sveikatai. Tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo likusios kameros dalies, todėl kameroje buvo blogas kvapas, vietoje klozeto buvo tik skylė grindyse, nebuvo užtikrintas privatumas, todėl atliekant gamtinius reikalus pareiškėją galėjo matyti pareigūnai ir kiti suimtieji. Nurodė, kad laikymo Alytaus AVPK areštinėje metu patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo žmogiškasis orumas.
Prašė netaikyti senaties termino, nurodė, kad iš karto po sulaikymo ir uždarymo į areštinę neturėjo jokių žinių apie savo teises, kadangi buvo jauno amžiaus. Iki 2015 m. gruodžio mėnesio vyko posėdžiai baudžiamojoje byloje ir tik 2015 m. gruodžio 28 d. pateko į kalinimo įstaigą, kur sužinojo apie savo pažeistas teises bei tai, kad yra galimybė reikalauti kompensacijos už visa tai. Be to, būnant Alytaus AVPK areštinėje pažeidimai nebuvo šalinami, o tęsėsi kiekvieną dieną, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. vasario 17 d., kai paskutinį kartą buvo Alytaus AVPK areštinėje.
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 9-14) nurodė, kad skunde pareiškėjas prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Alytaus AVPK areštinėse 2013-2015 metais buvusių, jo tvirtinimu, įvairių nežmoniškų, antisanitarinių ir netinkamų jo laikymo sąlygų. Pareiškėjas skundą dėl minėtu laikotarpiu buvusių aplinkybių pateikė tik 2016 m. lapkričio 4 d., tad akivaizdu, jog yra praleidęs įstatymuose numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, todėl Alytaus AVPK prašo taikyti ieškinio senatį ir atmesti tuos pareiškėjo skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo, kurie grindžiami netinkamomis jo laikymo Alytaus AVPK areštinėje sąlygomis buvusiomis 2013 m. birželio - rugpjūčio mėnesiais - t. y. buvusiomis iki 2013 m. lapkričio 4 d. Nurodė, kad turimais duomenis pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje 2014-2015 metais buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. birželio 3 d. kameroje Nr. 7 kameroje Nr. 7 (plotas - 6,4 kvadratinio metro), buvo laikomas vienas, jam tekęs plotas - 6,4 kvadratinio metro, nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 10 d. kameroje Nr. 12 (plotas - 14,9 kvadratinio metro) kartu su dviem asmenimis (trise), jam tekęs plotas - 4,97 kvadratinio metro, 2015 m. vasario 11 d. kameroje Nr. 4 (plotas - 14,9 kvadratinio metro) buvo laikomas vienas, jam tekęs plotas - 14,9 kvadratinio metro, nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 17 d. kameroje Nr. 8 (plotas - 10,07 kvadratinio metro) buvo laikomas vienas, jam tekęs plotas - 10,07 kvadratinio metro. Šiuo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl minimalaus gyvenamojo ploto, turinčio tekti vienam asmeniui laikomam policijos areštinės kameroje, nustatymo taikomas 5 kvadratinių metrų ploto reikalavimas. Kai pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 10 d. kameroje buvo laikomas kartu su dviem asmenimis, jam tekęs plotas tik 0,03 kvadratinio metro neatitiko minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo - t. y. buvo tik nežymiai mažesnis, todėl akivaizdu, kad šis atvejis pareiškėjui jokių realiai juntamų fizinių nepatogumų ar neigiamų išgyvenimų sukelti negalėjo ir neturėjo. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 54 punkte įtvirtinta asmenų, laikomų policijos areštinėje, teisė kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Analogiška teisė įtvirtinta ir įstatyminiu lygmeniu - pagal L. R. suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė arba nebūtų buvę leista pasivaikščioti. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu nebuvo pažeistos.
Pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo L. R. sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos normas HN 37:2009), galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d. Šios higienos normos 20 punktas įtvirtino reikalavimus sanitarinių mazgų įrengimui policijos areštinės kamerose, o 21 punktas numatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai, ir, kartu su 22 punktu, įtvirtino reikalavimus natūraliam ir dirbtiniam apšvietimui. Pagal 2014 m. gegužės 27 d. naujų langų iš PVC profilio pagaminimo ir montavimo darbų sutartį Nr. 52-ST2-37, Alytaus AVPK areštinėje buvo atlikti rekonstrukcijos darbai ir iki 2014 m. rugsėjo 1 d. langai su matiniais stiklais pakeisti į langus su skaidriais stiklais. Atsižvelgiant į Higienos normos HN 37:2009 2 punktą, numačiusį, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, langų su matiniais langų stiklais buvimas policijos areštinėje nepažeidė higienos reikalavimų, kadangi jų pakeitimas buvo susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 3 d. patikrinimo akto Nr. PA-248 išvados). Atlikus periodinį patikrinimą Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 2 d. patikrinimo akte Nr. PA-131 (toliau - Patikrinimo aktas Nr. PA-131) nurodyta, kad dirbtinis apšvietimas areštinės kamerose užtikrinamas liuminescencinėmis lempomis. Turimais duomenimis pareiškėjui medicinos pagalba teikta tik dėl pūlinio kairėje šlaunyje ir žaizdos perrišimo, tad nėra jokių objektyvių duomenų ir pats pareiškėjas nenurodo, jog dėl netinkamo apšvietimo jam būtų pablogėjęs regėjimas ar kilusios kitos neigiamos pasekmės. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nebuvo reiškęs jokių nusiskundimų dėl kamerų apšvietimo ir jo iniciatyva nebuvo atlikti jokie operatyvieji patikrinimai, todėl nustatyti būtent tuo metu buvusį kamerų apšvietimą realiai nėra objektyvios galimybės.
Atsižvelgiant teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Higienos normoje HN 37:2009, policijos areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai turėjo būti atskirti tik pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto (20 punktas) ir neturėjo būti įrengti atskirose patalpose. Toks teisinis reglamentavimas buvo nustatytas dėl pačių policijos areštinėje laikomų asmenų saugumo, kadangi kamerose neturėjo būti uždarų erdvių. Higienos normos HN 37:2009 20 punktas taip pat neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto pilnai atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Alytaus AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai pagal teisės aktų reikalavimus yra atitverti pertvaromis ir, be to, įrengti kamerų kampuose. Atsižvelgiant į tai ir į areštinės patalpų planus, sanitariniais mazgais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi nei kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims, nei pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius, tad sanitariniais mazgais besinaudojančių asmenų privatumas policijos areštinėse yra užtikrinamas tiek, kiek yra objektyviai įmanoma.
Higienos normos HN 37:2009 23 punktas numatė, kad policijos areštinės kameros turėjo būti vėdinamos per langus (orlaidės), išskyrus patalpas, kuriose veikė mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Alytaus AVPK areštinės kameros yra vėdinamos ne tik per langus, bet jose įrengtos ir paduodamosios ventiliacijos, o virš sanitarinio mazgo įrengtos ištraukiamosios ventiliacijos. Patikrinimo akte Nr. PA-I31 nurodoma, kad kameros yra vėdinamos per langus, yra įrengta ir paduodamoji ventiliacija. Remiantis tuo, galima pagrįstai teigti, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose įrengtos teisės aktų reikalavimus atitinkančios patalpų natūralios ir mechaninės ventiliacijos sistemos, sudarančios tinkamas sąlygas tiek oro patekimui į kamerų patalpas, tiek ir jų vėdinimui bei blogų kvapų šalinimui, todėl pareiškėjas nepagrįstai skundžiasi dėl Alytaus AVPK areštinės kamerose veikusios ventiliacijos sistemos. Pažymėtina, kad policijos areštinėse grotos ant langų įrengtos dėl pačių jose laikomų asmenų saugumo.
Higienos normos HN 37:2009 48 punktas numatė, kad visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs, ir patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių, o 49 punktas - kad visos patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu. Minėtos normos 56 punktas taip pat numato, kad policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Patikrinimo akte Nr. PA-131 padarytos išvados patvirtina, kad visos areštinės kameros yra valomos ir dezinfekuojamos atitinkamomis valymo ir dezinfekavimo priemonėmis, valymo inventorius suženklintas, suimtiesiems išduodama po dvi paklodes, užvalkalą pagalvei, čiužinį, antklodę ir pagalvę, o nešvarūs skalbiniai yra skalbiami bei dezinfekuojami. Patikrinimo akte nėra konstatuota antisanitarinė ar avarinė areštinės kamerų būklė ar kitokie Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos higienos normos 52 punktas numatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Jokių duomenų apie nusiskundimus dėl galimybės valytis ir tvarkytis kameras ar dėl kitų dalykų iš pareiškėjo jo buvimo areštinėje metu nebuvo gauta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad kamerų būklė buvo netinkama, jose buvo purvina ir dulkėta, o jam nebuvo išduodama švari patalynė ir valymo inventorius. Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai yra subjektyvūs, neatitinkantys tikrovės ir nepagrįsti.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiais nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 16 d., nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. birželio 3 d., nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 17 d. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkamu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į Alytaus AVPK administraciją taip pat į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016 m. lapkričio 4 d. (b.l. 7). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiais nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 16 d., nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 straipsnis, 21 straipsnis, LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nurodo, kad iš karto po sulaikymo ir uždarymo į areštinę neturėjo jokių žinių apie savo teises, kadangi buvo jauno amžiaus, iki 2015 m. gruodžio mėnesio vyko teismai baudžiamojoje byloje ir tik 2015 m. gruodžio 28 d. pateko į kalinimo įstaigą, kur sužinojo apie savo pažeistas teises bei tai, kad yra galimybė reikalauti kompensacijos už visa tai. Be to būnant Alytaus AVPK areštinėje pažeidimai nebuvo šalinami, o tęsėsi kiekvieną dieną, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. vasario 17 d., kai paskutinį kartą buvo Alytaus AVPK areštinėje. Tačiau pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus AVPK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 16 d., nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą bei atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis dėl pareiškėjo laikymo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpių (b.l. 11, 17-18) šioje administracinėje byloje vertintini ginčui aktualūs laikotarpiai 2014 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. birželio 3 d., nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 17 d. (ABTĮ 56 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose Alytus AVPK areštinės kamerose. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – Taisyklės), 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent minėta Taisyklių 80 punkte įtvirtinta ploto norma. Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-678/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2277/2015, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-1658/2015 ir kt.). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Byloje pateikti duomenys (b.l. 11, 17-18) patvirtina, kad nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas Alytaus AVPK areštinės kameroje Nr. 7, kurios plotas 6,4 kv.m, todėl jam tekęs plotas - 6,4 kv.m. Nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais dviem asmenimis kameroje Nr. 12, kurios plotas 14,9 kv.m, todėl pareiškėjui teko 4,97 kv.m (14,9/3) gyvenamojo ploto. 2015 m. vasario 11 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,9 kv.m, todėl jam teko 14,9 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 17 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 8, kurios plotas 10,07 kv. m, todėl jam teko 10,07 kv.m gyvenamojo ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.). Taigi laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 10 d. (7 paras) pareiškėjas buvo laikomas kameroje neužtikrinant minimalaus 5 kv. m gyvenamojo ploto. Taip pat akcentuotina, kad apskaičiuojant vienam asmeniui areštinės kameroje tekusį gyvenamąjį plotą, į bendrą kameros plotą buvo įskaitytas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kadangi tikslių duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą į bylą nėra pateikta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu trūko daugiu nei 0,03 kv. m. ploto. Taigi, pareiškėjui būnant Alytaus AVPK, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl Alytaus AVPK areštinėje nebuvo mechaninės ventiliacijos, vėdinama buvo tik per mažą langelį, todėl pareiškėjui trūkdavo oro, iš tualeto sklido blogas kvapas. Higienos normos HN 37:2009 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normoje HN 37:2009 taip pat nurodoma, jog policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 p.). Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus AVPK areštinės kamerų netinkamos ventiliacijos. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie Alytaus visuomenės sveikatos centro Alytaus AVPK areštinėje 2016 m. birželio 2 d. atliktą patikrinimą (b. l. 27-29), kurio metu Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta. Patikrinimo akte Nr. PA-131 nustatyta, kad Alytaus AVPK areštinėje patalpos vėdinamos per langus, dėl geresnės oro apykaitos orlaidės vasaros metu išimamos, kamerose įrengta paduodamoji ventiliacija. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti.
Minėto Patikrinimo akto Nr. PA-131 duomenys taip pat paneigia pareiškėjo argumentus dėl to, kad Alytaus AVPK areštinėje nebuvo dezinfekuojami čiužiniai, antklodės ir pagalvės, patalynė dėmėta, nebuvo išduodamas užvalkalas antklodei. Patikrinimo akte Nr. PA-131 konstatuota, kad kiekvienam nuteistajam skiriama po 2 paklodes, užvalkalą pagalvei, čiužinį, antklodę, pagalvę. Vieną kartą savaitėje nešvarūs skalbiniai surenkami ir išvežami į skalbyklą (skalbykla „Aglaja“, Varėna). Dezinfekcinė kamera įrengta rūsio patalpoje. Dezinfekcija atliekama karšto oro garais. Vienu metu į kamerą pakraunama 5 komplektai patalynės: čiužinys, antklodė, pagalvė. Vedamas dezinfekuotų daiktų registracijos F Nr. 353/a žurnalas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat teigia, kad Alytaus AVPK areštinėje lubos, sienos ir grindys purvinos, aprašinėtos, apsilupusios, grindys senos, medinės, neišduodamos priemonės valymui. Tačiau Patikrinimo akte Nr. PA-131 yra konstatuota, jog kameras valosi patys suimtieji. Kamerų dezinfekcija atliekama naudojant 0,25 proc. natrio hipochlorido dezinfekcinę medžiagą, patalpų valymui naudojami buitiniai valikliai, rūgštinis sanitarinis valiklis, alkoholinė dezinfekavimo priemonė KAD-611. Todėl pareiškėjo argumentai dėl nešvarių kameros lubų, sienų ir grindų, nesuteikimo valymo inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose langai buvo neskaidraus stiklo, su grotomis, todėl patekdavo mažai šviesos. Higienos normos HN 37:2009 21 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Patikrinimo akte Nr. PA-131 Alytaus visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad Alytaus AVPK areštinės kamerų langų stiklai matiniai. Tačiau atsakovas į byla pateikė 2014 m. gegužės 27 d. naujų langų iš PVC profilio pagaminimo ir montavimo darbų sutartį Nr. 52-ST2-37 (b.l. 24-26), kurios pagrindu Alytaus AVPK areštinėje buvo atlikti rekonstrukcijos darbai ir nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. langai su matiniais stiklais pakeisti į langus su skaidriais stiklais. Atsižvelgiant į Higienos normos HN 37:2009 2 punktą, langų su matiniais stiklais buvimas iki rekonstrukcijos darbų nebuvo laikomas higienos normos reikalavimų pažeidimu, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.
Atsiliepimas
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja taip pat ir dėl to, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, sanitariniame mazge nebuvo sėdimo klozeto, o tik skylė grindyse. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad sanitariniai mazgai visose kamerose yra atskirti pertvaromis (b.l. 12-13), tą patvirtina į byla pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktas Nr. PA-131 bei Alytaus AVPK areštinės kamerų schemos (b.l. 15-16, 27-29) duomenys. Tai patvirtina, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti - t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog Alytaus AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atskirti nuo bendros kameros erdvės, kas galėjo riboti pareiškėjo privatumą ir sukelti jam tam tikrus nemalonius išgyvenimus. Kita vertus, vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, svarbu atsižvelgti į tai, kad, pasak atsakovo, kadangi sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius. Šias aplinkybes patvirtina pateiktos Alytaus AVPK areštinės kamerų schemos. Be to, pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, todėl kiti suimtieji negalėjo stebėti. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, susijusių su tuo, kada jis buvo stebimas besinaudojantis sanitariniu mazgu. Su šiuo aspektu susiję pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs, todėl nepakankami konstatuoti neturtinei žalai.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kamerose nebuvo spintų ar dėžių asmeniniams daiktams susidėti. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato, jog teritorinių policijos areštinių kamerose turi būti įrengiamos spintos, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Alytaus visuomenė sveikatos centro Patikrinimo akte Nr. PA-131 nustatyta, kad kamerose yra spintelės, sieninės pakabos drabužiams.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, kad Alytaus AVPK areštinėje jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik vieną valandą per dieną, pasivaikščiojimo kiemelyje pareiškėjas turėjo kvėpuoti dūmais, sklindančiais iš kitų kiemelių. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos „Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės“. Taisyklų 54 punkte numatyta, jog Policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – 2 kartus per dieną po 1 valandą. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu. Pareiškėjas nenurodo, jog jam nebuvo suteikta galimybė vieną kartą per dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Todėl spręstina, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti Alytaus AVPK areštinėje nebuvo pažeista. Byloje nėra įrodymų apie tai, jog pats pareiškėjas savo buvimo areštinėje laiku būtų kreipęsis į Alytaus AVPK administraciją dėl netinkamų pasivaikščiojimo sąlygų Alytaus AVPK areštinėje ar dėl kitų asmenų rūkymo pasivaikščiojimo kiemeliuose. Taisyklių 1.10 punktas nustato, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tačiau Taisyklės nenumato draudimo asmenims rūkyti pasivaikščiojimo kiemeliuose. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų organizavimo, pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų sąlygų Alytaus AVPK areštinėje poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš atsakovo pateikto 2014 metų Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo duomenų (b.l. 21-23) matyti, kad pareiškėjas būdamas Alytaus AVPK areštinėje į gydytojus yra kreipęsis tik dėl šlaunies pūlinio.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno neilgą laikotarpį (7 paras), ploto normos pažeidimas buvo nežymus. Pareiškėjas savo skundą taip pat grindžia tik abstrakčiais teiginiais: dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeistas jo privatumas ir orumas, tačiau konkrečių duomenų apie tai, kad Alytaus AVPK areštinės pareigūnai ar kiti kamerose buvę asmenys stebėjo pareiškėją jam naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjas nepateikė, tokių duomenų byloje taip pat nenustatyta, be to, pareiškėjas šiais aspektais atsakovui nesiskundė. Byloje nėra duomenų, kad Alytaus AVPK areštinėje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų suimtųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, tinkamo pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Teismas pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).
Motyvuojamoji dalis
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjui būnant Alytaus AVPK areštinėje buvo pažeista jo teisė į L. R. teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo , tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis L. R. administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. Š. teisė į L. R. teisės aktais nustatytas įkalinimo sąlygas.
Pareiškėjo M. Š. reikalavimą dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.