Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl 2007 m. balandžio 17 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu dirbti, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir kiekvieną dieną nuo 22.30 val. iki 6 val. būti namuose.

Nuosprendžiu iš V. M. priteista: 1217,70 Lt – Valstybinei ligonių kasai, 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2500 Lt atstovavimo išlaidų – V. T., ir 67,50 Lt proceso išlaidų valstybei.

V. T. pripažinta teisė į ieškinio dėl padarytos turtinės žalos atlyginimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 20 d. apie 17.30 val. Rokiškio rajono (duomenys neskelbtini), V. T. namo kieme, konflikto metu smogdamas V. T. vieną kartą ranka į veidą, o šiam parkritus, ne mažiau kaip du kartus spirdamas jam į dešinę koją, padarydamas muštą dešinės akies voko žaizdą, dešinės blauzdos išorinio ir vidinio kulkšnelių lūžius bei šokikaulio panirimą, nesunkiai sutrikdė V. T. sveikatą.

Skunde taip pat nurodoma, kad apylinkės teismo nustatytos aplinkybės neatitinka specialisto išvados. Išvadoje nustatyti du nukentėjusiajam suduoti smūgiai, o teismas nustatė penkis smūgius (ranka į veidą vienas smūgis, koja 2 smūgiai į veidą, bei 2 smūgiai į kulkšnelio abi puses). Teismas susipainiojo aplinkybėse ir netinkamai nustatė smūgių kiekį. Tai yra esminis pažeidimas, nes jis tiek smūgių nesudavė, ką patvirtina specialistas bei medikai, apžiūrėję nukentėjusįjį po įvykio.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 138 str. 1 d.

Apibendrinus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl pačios veikos, už kurią jis nuteistas, padarymo matyti, jog V. M. neneigė konfliktavęs su nukentėjusiuoju V. T., bet tvirtino netyčia gindamasis jam alkūne smogęs į veidą, kuomet ir galėjo prakirsti veido dešinę pusę, iš kur pats matė bėgant kraują. Jis nepripažino nukentėjusįjį spardęs ir padaręs jam dešinės blauzdos abiejų kulkšnelių lūžius su šokikaulio panirimu. Būtent šie sužalojimai, ką patvirtino teisės medicinos specialistas, ir yra vertinami kaip nesunkiai sutrikdę nukentėjusiojo sveikatą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis, ikiteisminio tyrimo metu tvirtinęs, jog V. T. dešinės blauzdos sužalojimus galėjo pasidaryti kelis kart griūdamas jiems grumiantis, pirmos instancijos teisme iškėlė naują versiją apie galimą šių sužalojimų padarymo mechanizmą – anot jo, nukentėjusiajam dešinėje kojoje užfiksuoti sužalojimai galėjo gautis šiam visu svoriu griūnant ant žemės, kuomet po nepasisekusio spyrio apeliantui, pastarasis sugavo ir laikė tarp savo kojų nukentėjusiojo koją.

Tačiau, tokius apelianto parodymus pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino kaip nenuoseklius ir keliančius abejonių, nes savo parodymus nuteistasis nemotyvuotai pakeitė, taip aiškiai bandydamas įvykio situaciją pakreipti sau naudinga linkme. Kita vertus, jo parodymai apie nukentėjusiojo dešinės kojos sužalojimo mechanizmą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme prieštarauja byloje esančių įrodymų visetui. O būtent: 1) teisės medicinos specialisto išvados duomenims, kad dešinės blauzdos kulkšnelių lūžiai galėjo būti padaryti smūgiais, o ne kažkokiu būdu sukant kojos pėdą, t.y. nukentėjusiajam pačiam griūnant, ar pan. Specialistas pirmos instancijos teisme pakankamai išsamiai ir motyvuotai paaiškino, kad kulkšnelių lūžiai apelianto pirmos instancijos teisme nurodytomis aplinkybėmis negalėjo būti padaryti, nes lūžius turėjo lydėti raiščių patempimas ar net jų plyšimas, kas šiuo atveju nukentėjusiajam nebuvo nustatyta. Aptariami sužalojimai, anot specialisto, apelianto nurodytomis aplinkybėmis galėjo gautis tik tuomet, jeigu tarp kojų pakliuvusi nukentėjusiojo kojos pėda būtų buvusi užfiksuota visiškai nepaslankiai, t.y. ji turėjo nejudėti, ką praktiškai teismo nuosprendyje aprašytoje situacijoje buvo neįmanoma padaryti – abu konflikto dalyviai nestovėjo vietoje, jiedu stumdėsi, kumščiavosi. Aptaręs ir įvertinęs šį apelianto nurodytą nukentėjusiajam padaryto dešinės blauzdos sužalojimo mechanizmą tik kaip mažai tikėtiną, specialistas apylinkės teisme pripažino, kad minėti sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti jam įspiriant į sužalojimų vietą – tokia jo nuomone yra ir teisės medicinos specialisto išvadoje, tokią nuomonę jis kelis kartus išsakė ir pirmos instancijos teisme. O kad nukentėjusysis, po jam V. M. suduoto smūgio į veidą, kuomet jam buvo prakirstas dešinysis vokas, pargriuvęs dar buvo apelianto ir spardomas parodė tiek pats V. T., tiek ir kieme buvę R. T., L. S. bei K. V.. Pastarieji du nėra nukentėjusiojo giminaičiai (ar bent tokių duomenų byloje nėra), visų jų parodymai dėl esminių detalių pilnai sutampa, jie sutampa ir su teisės medicinos specialisto išvados duomenimis bei specialisto paaiškinimais teisme, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai rėmėsi jais pripažindamas nuteistąjį kaltu dėl nesunkaus V. T. sveikatos sutrikdymo. Apeliantas skunde tvirtina, kad liudytoja R. T. (nukentėjusiojo motina) yra sena ir neprigirdi, tačiau tai nėra jokia kliūtis matyti netoliese jos vykstantį konfliktą. O kad liudytoja buvo įvykio vietoje jokių abejonių nekelia. Nors liudytojas K. V. buvo apklaustas tik teisme, tačiau pats apeliantas teisme neginčijo fakto, kad jis taip pat buvo įvykio vietoje ir galėjo matyti konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo aplinkybes.

Apeliantas skunde tvirtina, kad V. T. įvykio metu galėjo būti neblaivus, dėl to pats išprovokavo konfliktą, ir todėl jo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Tačiau nukentėjusiojo girtumą ir dėl to jo negalėjimą adekvačiai suvokti įvykio situaciją patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Iš skunde minimo tyrėjo V. B. tarnybinio pranešimo (10 b.l.) matyti, jog tik budintis gydytojas A. Ž. jam pasakė, kad atvežtas nukentėjusysis yra neblaivus. Bet tame pačiame tarnybiniame pranešime tyrėjas net neužsimena, kad jį būtų bandęs apklausti ir jam tai nebūtų pavykę padaryti būtent dėl V. T. girtumo, o ne dėl su jo sveikata po sužalojimų susijusių priežasčių. Jokių to paties gydytojo įrašų nukentėjusiojo ligos istorijoje apie galimą pastarojo girtumą nėra. Teisme apklausta medicinos slaugytoja A. K. parodė nesupratusi, kad nukentėjusysis buvo girtas – jis kalbėjo rišliai, ryškaus alkoholio kvapo ji taip pat nejutusi. Buvusios nukentėjusiojo žmonos V. T., su kuria šis išsiskyręs ir apie penkis metus nuolat konfliktuoja, parodymai tikrai negali būti laikomi besąlygišku ir objektyviu nukentėjusiojo girtumą patvirtinančiu įrodymu. Paties V. T. parodymus apylinkės teismas, kolegijos nuomone, įvertino teisingai. Teisės medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam ligoninėje buvo ne tik chirurgiškai tvarkoma muštinė dešinio voko žaizda, kuri net 3 cm ilgio, bet buvo ir atstatinėjami lūžę dešinės čiurnos kulkšneliai. Nėra jokių abejonių, kad šie sužalojimai yra skausmingi, ir jų gydymas neapsieina be medikamentų ir nuskausminimo. Be to, priešingai nei apeliantas nurodo savo skunde, nukentėjusiojo ligos istorijos, kuri buvo apžiūrėta pirmos instancijos teismo posėdyje, 4 puslapyje yra gydytojo A. Ž. įrašas, kad dešinės pėdos lūžiai buvo tvarkomi nukentėjusiajam esant nejautroje. O tai ne kas kita, kaip narkozė, dėl kurios nukentėjusysis savo pirminiuose parodymuose pilnai galėjo netiksliai nurodyti kai kurias įvykio aplinkybes. Vėlesni gi jo parodymai atitinka bylos įrodymų visetą, todėl jais abejoti ir vertinti kitaip, nei tai padarė pirmos instancijos teismas, pagrindo nėra.

Apelianto skundo argumentai dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus ir jam padarytų sužalojimų lokalizacijos yra visiškai nesuprantami. Pirmos instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatė, kad V. T. buvo suduoti ne penki, o trys smūgiai (vienas į veido dešinę pusę, du – į dešinę koją). Nors byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti suduodant jam ne mažiau kaip du smūgius, bet apklaustas teisme specialistas patikslino, kad nukentėjusiajam sužalojimai dešinėje blauzdoje turėjo būti padaryti dviem stipriais smūgiais, nes jie skirtingose projekcijose, t.y. vidinėje ir išorinėje blauzdos pusėje. Teismas pašalino iš kaltinimo du smūgius (spyrį į veidą ir vieną spyrį į kojas), kurie ištyrus bylos įrodymus nepasitvirtino, todėl jokios painiavos dėl V. T. suduotų smūgių skaičiaus, ką mini apeliantas savo skunde, čia nėra.

Niekuo nepatvirtinti ir apelianto skundo motyvai dėl būtinosios ginties. Bylos faktiniai duomenys rodo, kad V. M. sudavė nukentėjusiajam smūgius nesant būtinosios ginties situacijos – nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į apeliantą, kartu su juo atvykusią A. T., ar į jų turtą. Nukentėjusiojo elgesys (žodinis konfliktas su buvusia žmona ir net galimas jos pastūmimas) negali būti pripažįstamas tokiu kėsinimusi, nes neturi nusikalstamos veikos požymių. Kolegijos nuomone, šiuo atveju V. M. nebuvo jokios būtinybės „ginti“ A. T. suduodant V. T. smūgį į veidą ir jį pagriuvusį dar spardant kojomis.

Todėl šioje baudžiamojoje byloje apeliantas teisingai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 1 d.

Dėl ieškinių ir proceso išlaidų

Priteisdamas nukentėjusiajam 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad dėl padaryto sveikatos sutrikdymo V. T. patyrė ilgalaikį fizinį skausmą, ilgą laiką buvo nedarbingas, iš dalies nedarbingas yra iki šiol, patyrė nepatogumus dėl ilgalaikio gydymosi procedūrų, dvasinį sukrėtimą ir visa tai pagrįstai laikė V. T. patirta neturtine žala. Pirmos instancijos teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti įvertinus nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo pasekmes yra teisinga, sąžininga ir protinga, ji atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. reikalavimus ir teismų praktiką.

Apeliantas mano, kad apylinkės teismas priteisė iš jo nukentėjusiajam V. T. per didelę sumą – 2500 Lt, už advokato paslaugas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Be jokios abejonės, advokato kaip nukentėjusiojo atstovo honoraro dydis turi būti proporcingas jo atliktam darbui, teisinės pagalbos apimčiai, sudėtingumui ir pan. Honoraro dydis neturėtų būti dirbtinai padidintas, siekiant nesąžiningai pasipelnyti kaltinamojo sąskaita.

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo atstovas į bylą įstojo po pirmojo teismo posėdžio jau pirmos instancijos teisme – advokato orderis išrašytas 2007-01-15, ir dalyvavo toliau vykusiuose dviejuose teismo posėdžiuose, kurie vyko dvi dienas. Jis atstovavo nukentėjusįjį ir apeliacinės instancijos teisme. Atstovas paruošė ir teismui pateikė civilinį ieškinį, vėliau – patikslintą civilinį ieškinį. Ir nors nukentėjusiojo ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtu, tai negali būti laikoma pagrindu atsisakyti priteisti nukentėjusiajam jo išleistą sumą už advokato paslaugas. Kolegijos nuomone, ši teismo priteista suma už atstovo pagalbą teismuose, nėra aiškiai per didelė ar nesąžininga. Nors apeliantas išlaiko du mažamečius invalidumą turinčius vaikus, bet jis darbingas, turi nuolatinį darbą ir pajamas, todėl ir mažinti šią sumą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas

NUTARĖ:

N. V. M. apeliacinį skundą atmesti.