- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-01
- Bylos Nr.
- 2A-981-513/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00862-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj (pirm.), Jolanta Gailevičienė, Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- D. D.
Teisėja Lina Jociuvienė Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00862-2013-3
2014 m. rugpjūčio 1 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Almanto Padvelskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-98-838/2014 pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui D. D. dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo, ir ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė Klaipėdos rajono apylinkės teismui 2013-05-22 pateikė ieškinį, juo prašė priteisti jai iš atsakovo 12 197,23 Lt draudimo išmoką, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Norvegijoje 2012-03-29 įvyko eismo įvykis, jo metu atsakovas, vairuodamas transporto priemonę „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kitą automobilį „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Atsakovas kaltę pripažino. Ieškovė vykdydama sutartinius įsipareigojimus pagal 2012-02-20 Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį eismo įvykio metu žalą patyrusiems asmenims išmokėjo 24 394,46 Lt draudimo išmoką. Nustatė, jog atsakovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų pagal 2012-02-20 Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5. punktą, tai yra transporto priemonė buvo naudojama už Lietuvos ribų ilgiau nei 10 dienų per draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį, todėl mano, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (b. l. 3–5).
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad jis naudojo apdraustą transporto priemonę už Lietuvos ribų ilgiau nei 10 dienų ir kad apie tai nepranešė draudikui. Prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 26–30).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-03-04 sprendimu ieškinį atmetė. Nusprendė priteisti iš ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ 1 500 Lt už advokato paslaugas atsakovui D. D.. Priteisė iš ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ 13,38 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei. Nurodė, kad ieškovas turėjo įrodyti 2012-02-20 Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5 punkto pažeidimą. Teismas konstatavo, kad ieškovas jokių įrodymų – nei tiesioginių, nei šalutinių, kad atsakovas apdraustąja transporto priemone „Seat Toledo“ naudojosi ilgiau nei 10 dienų už Lietuvos ribų, į bylą nepateikė.
Šalies argumentai
Apeliantė teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-03-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, jog draudimo bendrovė negali pateikti įrodymų, kad atsakovas apdraustą transporto priemonę SEAT TOLEDO naudojo ilgiau nei 10 dienų už Lietuvos Respublikos ribų, t. y. gauti informacijos apie draudėjo atvykimo ir išvykimo iš Šengeno zonai priklausančios valstybės laikotarpius, kadangi įvažiuojant į Norvegiją yra netaikoma nuolatinė pasienio kontrolės procedūra, asmenys, įvažiuojantys su transporto priemone į Šengeno zoną, nėra tikrinami, asmens dokumentuose nėra daromi įrašai apie jų atvykimą ir išvykimą, nefiksuojama, su kokia transporto priemone asmuo kirto valstybės sieną. Apeliantės teigimu, atsakovas ilgą laiką gyveno ir dirbo Norvegijoje; eismo įvykis, kurio metu atsakovas vairavo apdraustą transporto priemonę, įvyko Norvegijoje atsakovui ten gyvenant (nuo 2014-01-14 iki 2012 m. kovo mėn. pabaigos). Byloje pateikta eismo įvykio deklaracija, kurioje nurodytas atsakovo gyvenamosios vietos adresas Norvegijoje. Taip pat pateiktas vokas su pašto kurjerio 2012-11-06 grąžinimo žyma nurodant, kad atsakovas adresu Dariaus ir Girėno g. 9–26, Gargždai, nerastas, išvykęs į užsienį. Taigi, apeliantės manymu, byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas naudojosi apdrausta transporto priemone už Lietuvos Respublikos ribų ilgiau nei 10 dienų.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą, juo prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-03-04 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog AAS „Gjensidige Baltic“ ir D. D. 2012-02-20 sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Sutartis), kurios 1.5. punkte numatyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų ilgiau nei 10 dienų per draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį. 2012-04-20 atsakovas pranešė draudikui (ieškovei), jog Norvegijoje įvyko eismo įvykis (b. l. 16–19). Ieškovė 2012-05-21 DNB banko mokėjimo nurodymu užsienio valiuta Nr. 2 sumokėjo 63 383 Norvegijos kronų (24 394,46 Lt) žalą patyrusiems asmenims (b. l. 20–21). Ieškovė 2012-08-24 kreipėsi į atsakovą su pretenzija, jog šis sumokėtų 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, tai yra 12 197,23 Lt, tačiau atsakovui keletą kartų siunčiama pretenzija nebuvo įteikta, pašto dokumentuose nurodyta, kad asmuo šiuo metu užsienyje (b. l. 22, 71). Ieškovė teismui pateikė rašytinius įrodomus, kurie patvirtina padarytos žalos dydį (b. l. 35–55).
Byloje iškilo ginčas iš esmės dėl to, ar atsakovas naudojo transporto priemonę už Lietuvos ribų ilgiau nei 10 dienų per draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį. Ieškovė teigia, kad atsakovas automobiliu už Lietuvos Respublikos ribų naudojosi ilgiau nei 10 dienų, todėl mano, kad įgijo teisę reikalauti iš atsakovo 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Atsakovas su tokia pozicija kategoriškai nesutinka.
Kaip žinia, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo įrodyti Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės 2012-02-20 privalomojo draudimo sutarties 1.5 punkto pažeidimą. Apylinkės teismas konstatavo, kad ieškovė jokių įrodymų – nei tiesioginių, nei šalutinių, kad atsakovas apdraustąja transporto priemone naudojosi ilgiau nei 10 dienų už Lietuvos ribų, į bylą nepateikė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 50 procentų trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos, ištyrė bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgdamas į teisinę reglamentaciją, įvertinęs rašytinius įrodymus, teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimų dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo, nes šie reikalavimai nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Šiuo atveju nepakanka ieškovės pamąstymų ir daromų prielaidų apie tai, kad atsakovas kartu su transporto priemone buvo už Lietuvos Respublikos ribų ilgiau nei 10 dienų ir tuo pažeidė draudimo sutarties 1.5 punktą. Sutiktina su apylinkės teismu, jog tik pamąstymų pagrindu negalima daryti išvados, kad atsakovas D. D. nuolat gyveno Norvegijoje ir ten naudojo automobilį. Taip pat nėra įrodymų, kada jis išvažiavo iš Lietuvos Respublikos, kada įvažiavo į Lietuvos Respubliką, todėl tokie ieškovės teiginiai vertinami kritiškai. Surinktų duomenų visuma nepaneigia atsakovo versijos, kad jis pažeidimo padarymo metu buvo atvažiavęs į Norvegiją tik pasiimti asmeninių daiktų.
Taigi, apylinkės teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Ieškovės byloje pateikti rašytiniai įrodymai – eismo įvykių deklaracija, kurioje yra nurodytas atsakovo adresas Norvegijoje, vokas su pašto kurjerio 2012-11-06 grąžinimo žyma, kurioje nurodyta, kad gavėjas šiuo metu užsienyje, neįrodo ieškovės reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovas 2012 m. dirbo Norvegijoje, laikotarpiu nuo 2012-01-14 iki 2012 m kovo mėn. pabaigos, taip pat buvo Norvegijoje darbo tikslu, per minėtą laikotarpį buvo grįžęs į Lietuvą lėktuvu, todėl atsakovas ir ginčo transporto priemonė buvo glaudžiai susiję su Norvegija, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini.
Pažymėtina, jog atsakovas neneigė dirbęs Norvegijos kompanijoje, tačiau, kaip nurodė atsakovas, ši bankrutavo ir darbo santykiai tarp jo ir įmonės pasibaigė, todėl manytina, kad poreikio tam tikrą laikotarpį vykti į Norvegiją darbo reikalais atsakovui nebuvo. Priešingų duomenų, patvirtinančių kitokias aplinkybe, į bylą pateikta nebuvo (CPK 178 straipsnis). Be to, kitą darbo sutartį atsakovas darbui Norvegijoje sudarė nuo 2013-08-23 (b. l. 73–75). Duomenų analizė reiškia, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas apdraustąja transporto priemone „Seat Toledo“ naudojosi ilgiau nei 10 dienų už Lietuvos Respublikos ribų (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).
Išanalizavusi ir įvertinusi bylos įrodymų ir reikšmingų bylos aplinkybių visetą teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, teisingai įvertino faktinius duomenis ir šio vertinimo pagrindu tinkamai taikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio, Lietuvos Respublikos CK 6.280 straipsnio 1 dalies, 6.105 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, dėl to pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, nusprendė atmesti draudimo bendrovės ieškinį, todėl nėra pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo. Apylinkės teismo motyvai ir padarytos išvados pagrįstos ir atitinkančios įstatymų reikalavimus.
Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.