Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Jolantai Stanelienei, dalyvaujant

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Ž. K. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių dokumentų, šalių paaiškinimų ir liudytojų V. S., A. D. ir V. N. parodymų matyti, kad 2014 m. spalio mėnesį, tiksli data nenustatyta, ieškovas Ž. K. ir atsakovas A. P. sudarė žodinę pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakovui parduoti tris „Romanovo“ veislės avis (avių įsago Nr. 183-421, 406-304, 406-294) už 850 Lt (246,18 Eur), o atsakovas – jas priimti ir apmokėti už gautas avis sutartą kainą. Ieškovas teigia, jog jis savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė – perdavė atsakovui dvi avis ir vieną aviną, tačiau atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė – dvi avis ir aviną gavo, tačiau 850 Lt jam nesumokėjo. Atsakovas sutinka, kad jis dvi avis ir vieną aviną pirko iš ieškovo, avis ir aviną gavo, patvirtino, jog jie yra jo ūkyje, tačiau už minėtus gyvulius su ieškovu atsiskaitė, todėl 850 Lt dar kartą nesutinka mokėti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalis numato, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad nesant tarp šalių sudarytos rašytinės pirkimo - pardavimo sutarties, remiantis dispozityvumo principu (CPK 13 str.), ieškovas turi įrodyti, kad atsakovui perdavė prekes, o atsakovas turi įrodyti, jog prekes priėmė ir sumokėjo nustatytą pinigų sumą. Taigi pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką atsakovui tenka pareiga įrodyti savo atsikirtimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad pinigai ieškovui buvo sumokėti. Iš 2015-09-24 gyvų gyvulių ir deklaruotų bandų sąrašo (59 b. l.) matyti, kad ieškovui nuo 2012-06-12 nuosavybės teise priklauso atsakovui perduotos avys: Romanovo veislės ėriavedė avis (numeris LT183421), Romanovo veislės avis (numeris LT406294) ir Lietuvos juodgalvių avinas (numeris LT406304). Byloje ginčo, kad 2014 m. spalio mėnesį tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta žodinė avių pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui Romanovo veislės ėriavedę avį (numeris LT183421), Romanovo veislės avį (numeris LT406294) ir Lietuvos juodgalvių aviną (numeris LT406304), nėra. Minėtą faktą nurodė ieškovas, tai pripažino atsakovas, faktą patvirtino liudytojai V. S., A. D. ir V. N.. Nors ieškinyje ieškovas suklydo sandorio sudarymo datą, nurodydamas, kad sandoris įvyko 2014-06-09, tačiau teismo posėdžio metu patikslino ir nurodė, jog sandoris vyko 2014 m. spalio 9 ar 10 dienomis, tiksliau pasakyti negalėjo. Dėl ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodytos 2014-10-28 sandorio datos nurodė, kad pareiškimą policijai rašė 2014-10-30, tai turbūt buvo suklysta užrašant datą. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog sandoris vyko 2014 m. spalio mėnesio pradžioje. Teisme apklausti liudytojai sandorio datos visai neprisiminė, nurodydami, jog jis galėjo būti sudarytas 2015 m. Atsižvelgiant į tai, kad tiksli sandorio sudarymo data nėra žinoma, laikytina, jog sandoris buvo sudarytas 2014 m. spalio mėnesį, nors dėl to ginčo byloje nėra. Ginčas byloje yra dėl atsiskaitymo už perduotas avis. Atsakovas tiek ikiteisminio tyrimo medžiagoje (80 b. l.), tiek atsiliepime (23-24 b. l.), tiek teismo posėdžio metu, patvirtino, jog minėtas avis gavo. Kad ieškovo nurodytos avys yra pas atsakovą, konstatuota ir Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK VPS Kaimiškosios PN tyrėjo G. S. 2014-11-05 tarnybiniame pranešime (80 b. l.). Todėl akivaizdu, jog ieškovas savo pareigą įrodyti, kad prekes (avis) perdavė atsakovui, įvykdė. Ginčas kilo byloje dėl to, ar buvo atsiskaityta už gautas prekes. Ieškovas teigia, jog atsakovas su juo už gautas avis neatsiskaitė, nurodo, jog avys iš jo gyvulių bandos nėra išregistruotos iki šiol ir remiasi 2015-09-24 gyvų gyvulių ir deklaruotų bandų sąrašu (59 b. l.). Atsakovas tvirtina, jog jis ieškovui iš karto sumokėjo 850 Lt (4 kupiūras po 200 Lt ir vieną kupiūrą 50 Lt). Atsiskaitymo faktą įrodinėja savo paaiškinimais, jo ir ieškovo rašytais rašteliais (70 b. l.), banko sąskaitos išrašu (71 b. l.) ir liudytojo V. N. parodymais. Ieškovas nurodė, jog jis rašė raštelį (70 b. l.) atsakovui, surašė avių įsago numerius, savo ūkio numerį, asmens kodą, kad jis galėtų jį pateikti policijos pareigūnams kaip įrodymą, kad avis įsigijo iš Ž. K., taip pat Šiaulių valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kad avis perregistruotų iš ieškovo atsakovui. Jeigu atsakovas būtų sumokėjęs pinigus, jie būtų pasirašę LR Žemės ūkio ministro nustatytos formos pirkimo – pardavimo sutartį ir apie tai pranešę Šiaulių valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kad avys būtų išregistruotos iš jo ūkio sąrašo, tačiau taip nebuvo padaryta. Atsakovas užsirašė sumą, kurią liko skolingas ieškovui ir žadėjo vakare apie 17.00 val. susiskambinti ir su juo atsiskaityti, tačiau neatsiskaitė. Atsakovas sutinka, jog rašteliai patvirtina pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktą, taip pat nurodo, jog iš to matyti, kad jis su ieškovu atsiskaitė, nes kitaip ieškovas jam nebūtų davęs avių ir neužrašęs minėtų duomenų. Ieškovas atsikerta, kad jie pažįstami ir bendrauja seniai, ne kartą vienas iš kito yra pirkę, juos siejo abipusis pasitikėjimas, todėl ir atidavė atsakovui avis jam su ieškovu neatsiskaičius. Teismas mano, jog pateikti rašteliai (70 b. l.) galbūt ir gali patvirtinti pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktą, nes to šalys neneigia, tačiau jokiu būdu nepatvirtina atsiskaitymo fakto, nes tai nėra atsiskaitymą neginčijamai įrodantys dokumentai, juose nėra išreikšta šalių valia, nėra žodžių, tiesiogiai liudijančių atsakovo atsiskaitymą su ieškovu (pvz.: pinigus perduodu, pinigus gavau, sumokėjau ir pan.). Atsiskaitymo su ieškovu fakto taip pat nepatvirtina jo banko sąskaitos išrašas (71 b. l.), iš kurio matyti, kad atsakovas 2014-10-04, t. y., gerokai prieš sandorį išsigrynino 1000 Lt, tačiau kur minėtus pinigus panaudojo, byloje duomenų nėra. Liudytojas V. N. patvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovas ieškovui sumokėjo 850 Lt (4 kupiūras po 200 Lt ir vieną kupiūrą 50 Lt), tą patį tvirtino ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo institucijoje (80 b. l.), tačiau su atsakovu jis buvo susijęs darbiniais teisiniais santykiais, nuo jo priklausomas materialiai, nurodė, jog ilgą laiką pas atsakovą gyveno, nes neturėjo, kur gyventi, prižiūrėjo jo ūkį, todėl suinteresuotas duoti palankius atsakovui parodymus. Ieškovo liudytojai V. S. ir A. D. taip pat su ieškovu yra susiję darbo teisiniais santykiais, jie yra UAB „Būskaita“, kurios direktorius yra ieškovas, darbuotojai, todėl taip pat yra suinteresuoti duoti palankius parodymus ieškovui. Jie tvirtino, jog atsakovas su ieškovu neatsiskaitė, jų parodymai teismo posėdyje atitinka jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo institucijoje. To negalima pasakyti apie liudytojo V. N. parodymus, teismo posėdyje jo duoti parodymai ne visai atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo institucijoje. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. N. gerai prisiminė, jog atsakovas su ieškovu atsiskaitė, kaip padavė pinigus, kokias kupiūras padavė ir t. t., tačiau nurodė, jog ieškovas su atsakovu tarėsi apie 17.00 val. susiskambinti dėl povų pirkimo. Teismo posėdyje jis taip pat gerai viską prisiminė apie atsiskaitymą su ieškovu, tai patvirtino ne kartą, tačiau neprisiminė sandorio sudarymo laiko, nurodė, jog tai vyko 2015 m. pavasarį ir tai jis gerai prisimena, be to, parodė, jog kambaryje su ieškovu tarėsi dėl kalakutų ir povų pirkimo, kai atsakovas jau buvo išėjęs, o vėliau dar labiau susipainiojo ir nurodė, jog lauke prie pastato tarėsi su ieškovu, A. P. jau buvo įsėdęs į automobilį, o ieškovas jam siūlė 20 Lt, kad jis be atsakovo žinios jam parduotų kalakutus ir povus. Minėtos aplinkybės akivaizdžiai neatitinka ne tik jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo institucijoje, bet ir atsakovo paaiškinimų bei kitų bylos duomenų, todėl teismas abejoja atsakovo liudytojo V. N. parodymais ir labiau linkęs tikėti dviejų ieškovo liudytojų V. S. ir A. D. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje davė logiškus, nuoseklius ir neprieštaringus parodymus. Be to, neatsiskaitymo su ieškovu faktą įrodo ir tai, kad avys iki šiol yra ieškovo nuosavybė, dėl jų perregistravimo atsakovo vardu nėra kreiptasi į Šiaulių valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Ieškovas nurodė, jog jie turėjo užpildyti specialią LR Žemės ūkio ministro patvirtintą formą ir kreiptis į Šiaulių valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą dėl avių perregistravimo atsakovo vardu, jeigu būtų atsakovas atsiskaitęs su ieškovu. Jam neatsiskaičius, tokia forma nebuvo užpildyta, jis apie tai, kad su juo neatsiskaitė atsakovas, informavo Šiaulių valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, dėl ko jo bandai buvo taikytas perleidimo draudimas (60 b. l.). Atsakovas nurodė, jog jis laiko ir daugiau gyvūnų, iš jų – 6 avis, bet nei vienas gyvūnas nėra suženklintas ir priregistruotas, jis neveda gyvūnų apskaitos žurnalo, dėl ko nesikreipė po trijų avių įsigijimo iš ieškovo į Šiaulių valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą dėl avių perregistravo, paaiškinti negalėjo, mano, kad tai nėra reikalinga. LR Žemės ūkio ministro 2003-06-16 įsakymo Nr. 3D-234 „Dėl ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“ 15 punktas numato, kad kiekvienas laikytojas privalo ženklinti, registruoti laikomus ūkinius gyvūnus ir tvarkyti jų apskaitą. Laikymo vietose privaloma ženklinti ir registruoti esančius galvijus, tarp jų bizonus ir azijinius buivolus, avis, ožkas, arklinių šeimos gyvūnus ir kiaules (kiaulės ženklinamos tik perkeliant), tvarkyti jų apskaitą, o siekdamas valstybės paramos laikytojas privalo registruoti ir kitus laikomus ūkinius gyvūnus. Minėto įsakymo 17 punktas numato, kad naujoje laikymo vietoje registruojami privalomi registruoti gyvūnai ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo jų atvežimo į naują laikymo vietą informuojant VMVT teritorinį skyrių, pateikiant užpildytą GŽ-2 ar GŽ-2a formą, kiti ūkiniai gyvūnai registruojami laikytojui pateikus VMVT teritoriniam skyriui užpildytą GŽ-1 formą, arklinių šeimos gyvūnai – paslaugų teikėjui pateikus AŽ-1 formą. Akivaizdu, jog atsakovas pažeidė minėto teisės akto reikalavimus, jo nesikreipimas į Šiaulių valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą dėl avių perregistravimo tik įrodo tai, jog jis neatsiskaitė su ieškovu, todėl ir negalėjo kreiptis su pranešimu apie avių įsigijimą ir išviešinti minėto fakto prieš trečiuosius asmenis, juo labiau, kad tokiam veiksmui buvo taikomas draudimas. Todėl jo argumentas, jog ieškovas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas, į Šiaulių valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą ir į teismą dėl skolos priteisimo tik iš gobšumo, atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas, nes, akivaizdu, kad ieškovas, siekdamas galimai nepagrįstai praturtėti, tikrai nesikreiptų į minėtas institucijas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo iš atsakovo tenkintinas, ieškovui iš atsakovo priteistina 246,18 Eur skola.

LR CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. numato, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (246,18 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-07-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškinį patenkinus, ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 20 Eur žyminis mokestis.

Ieškovo interesams byloje atstovavo advokato padėjėjas, kuris nustatyta tvarka iki bylos nagrinėjimo pabaigos pateikė teismui prašymą dėl 100 Eur išlaidų, susijusių su konsultacijomis, ieškinio parengimu ir atstovavimu (66-68 b. l.). Pagal LR CPK 98 str., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, tačiau šios išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos). Atsakovas neginčija ieškovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, kad dėl kreipimosi į teismą su ieškiniu jis patyrė 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, todėl iš esmės bylą išsprendus ieškovo naudai, iš atsakovo priteistinos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios atitinka suteiktos teisinės pagalbos mastą, taip pat byloje spręstų klausimų faktinį ir teisinį sudėtingumą, rekomendacijų leistinus dydžius bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei yra pagrįstos rašytiniais įrodymais (CPK 93, 430 str. 7 d.).

Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 11,59 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui Ž. K., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 246,18 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt šešių eurų, 18 ct) skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (246,18 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-07-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 120 Eur (vieno šimto dvidešimt eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 11,59 Eur (vienuolikos eurų, 59 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.