Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Savinijaus Katausko ir Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal BK 281 str. 1 d. 38 MGL, t. y. 4940 litų (1430 Eurų) bauda, uždraudžiant naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 metus.

Nuosprendžiu nuspręsta iš A. M. išieškoti 27,30 Lt (7,90 Euro) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl ko nesunkiai sutrikdyta sveikata kitam žmogui, o būtent:

2014 m. vasario 21 d., apie 10.53 val. Klaipėdoje, Priestočio gatvėje ties 11 namu, keturių eismo juostų kelyje, kai jo važiavimo kryptimi buvo dvi eismo juostos, vairuodamas automobilį „KIA Ceed“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas pirma eismo juosta, iš tolo matydamas į važiuojamąją kelio dalį jam iš kairės išėjusius ir per važiuojamąją kelio dalį ėjusius pėsčiuosius – mažametį vaiką J. P., gim. 2003 m. ir jo motiną V. P., nenumatė, kad vaikas gali netikėtai pradėti bėgti, nors tokį vaiko elgesį galėjo ir turėjo numatyti, nesiėmė papildomų atsargumo priemonių: jo važiavimo kryptimi esant kliūčiai - pėstiesiems, kas sukėlė grėsmę eismo saugumui- nesustabdė savo vairuojamo automobilio, o naudojo garsinį signalą. Dėl garsinio signalo panaudojimo mažametis vaikas J. P. išsigando ir pradėjo bėgti į priekį, link šaligatvio. A. M. automobilio nesustabdė ir pradėjus bėgti vaikui, bandė vaiką apvažiuoti iš dešinės - tuo sukėlė pavojų pėsčiajam J. P. bei jį partrenkė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų J. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tokiu būdu A. M. pažeidė kelių eismo taisyklių 29 p. (Transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių, jeigu kelyje yra vaikų arba neįgaliųjų), 134 p. (Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams) reikalavimus ir padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 281 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas pažeidė BPK reikalavimus, neteisingai vertino įrodymus, neįsigilino į įvykio situaciją ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė bausmę. Nesutinka su teismo argumentais, kad KET 29 p. reikalavimo paskirtis yra apsaugoti vaikus bendrąja prasme, ir kad jis pažeidė KET 134 p. nes nesustabdė mašinos, nesiėmė papildomų atsargumo priemonių, o panaudojęs garsinį signalą turėjo numatyti kad J. P. gali išsigąsti.

Apeliantas pabrėžia, kad teismas nuosprendį privalo pagrįsti tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str.) ir nuosprendis turi atitikti jam keliamus reikalavimus (BPK 304 str., 305 str., 307 str.), tačiau apeliantas mano, kad teismas realiai bylos neišnagrinėjo. Nors BPK 20 str. įpareigoja teismą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas aplinkybes, teismas neatsižvelgė į apelianto, nukentėjusiojo, jo motinos ir liudytojos parodymus duotus teisiamojo posėdžio metu. Apelianto manymu, šie parodymai aiškiai patvirtina jo nekaltumą, nes J. P. posėdžio metu neparodė, kad „jis ėjo pirmas, o mama iš paskos“ (toks teiginys nurodytas kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje), o V. P. teismo posėdžio metu pripažino, kad vaikas ėjo šalia jos, o ne priekyje. Teismas neįsigilino ir į tai, kad V. P. nurodė, jog sprendimą kirsti gatvę ne per pėsčiųjų perėją, lėmė sunkus krepšys, jog išgirdusi garso signalą ji sustojo, be to, tiek ikiteisminio tyrimo tiek teisiamojo posėdžio metu moteris pripažino, kad dėl įvykio kalta ir ji su sūnumi, todėl apeliantui jokių pretenzijų nereiškė.

Apeliantas nurodo, kad dėl eismo įvykio kalta V. P., nes pėsčiasis, būdamas eismo dalyviu, privalo laikytis KET ir Saugaus eismo keliais įstatymo reikalavimų, be to ji buvo atsakinga už savo mažametį vaiką (CK 3.155-3.157 str., ATPK 13 str., 181 str.), pažeidusį teisės aktus. Apelianto manymu, V. P. pažeidė reikalavimą žinoti teisės aktus, gerbti kitus eismo dalyvius, būti atsargiu (KET 4-6, 9 p.), taip pat reikalavimą kirsti kelią tik perėjoje, o kai jos nėra (nors šiuo atveju reguliuojama perėja buvo šalia) – įsitikinus, kad eiti bus saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, bei reikalavimą įžengti į sankryžą tik po to, kai įvertina atstumą iki artėjančio transporto, jo greitį ir įsitikina, kad tai saugu (KET 4-6, 29, 49-52 p.). Be to, KET 55 p. nurodyta, jog draudžiama eiti ne per perėjas, jei yra skiriamoji kelio juosta. Šie reikalavimai atitinka ir Saugaus eismo keliais įstatymo reikalavimus suformuotus 10, 12, 15 str. Apeliantas pabrėžia, kad būtent V. P. ir su ja buvęs mažametis sąmoningai pažeidė pėstiesiems taikomas taisykles ir jų pareigas, V. P. pripažino savo kaltę, todėl teismas, atmesdamas šią moters poziciją, nepagrįstai jį nuteisė.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas pažeidė pareigą priimti nuosprendį, kuriame būtų išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kuriuo nebūtų nuteistas nekaltas asmuo (BPK 1 str., Teismų įstatymo 1, 5-6 str.), pareigą užtikrinti teisingą bylos išnagrinėjimą (EŽTK 6 str.) ir nesilaikė LAT suformuotos praktikos. LAT yra nurodęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir kiekvienas nusikalstamos sudėties požymis turi būti konstatuojamas įrodžius visuma išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų (LAT byla Nr. 2K-P-218/2009 m.), o nuosprendis teisėtas tik tuomet, kai jis forma ir turiniu atitinka BPK 302-307 str. reikalavimus (LAT byla Nr. 2K-122/2004m.). Minėti pažeidimai padaryti nevertinant posėdžio metu užfiksuotų įrodymų, nesiaiškinant kokias taisykles pažeidė V. P. ir jos sūnus, kiek avarijos įvykimą lėmė jų, o kiek vairuotojo veiksmai. Nurodo, kad teismas rėmėsi jo 2014-02-21 paaiškinimu (paimtu ne BPK 80, 82, 182, 188 str. nustatyta tvarka) ir kitais dokumentais, kurių posėdžio metu netyrė. Apelianto manymu, nepagrįstai nebuvo atlikti jokie papildomi tyrimai ar ekspertizė, taip pat nebuvo pakviestas psichologas ar psichiatras kuris išaiškintų ar automobilio signalas sukelia žmogui būseną, kurios apimtas jis bėga per kelią. Teismo išvada, kad J. P. bėgimas sietinas su automobilio signalu yra grįsta prielaidomis, neatitinka byloje esančių įrodymų visumos, kuriais nustatyta, kad vaikas bėgo, nes tikėjosi spėti perbėgti gatvę, signalas panaudotas teisėtai nes juo siekta išvengti eismo įvykio (KET 87, 94 p.). Be to, teismas skirdamas bausmę nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis praeityje administracine tvarka baustas 25 kartus, nes ATPK 36 str. nustatyta, kad jeigu asmuo per metus, kai pasibaigia nuobauda, nepadarė naujo pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, ištyrė byloje esančius įrodymus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai A. M. pripažino kaltu pagal BK 281 str. 1 d. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apelianto kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, skundžiamame nuosprendyje grindžiama baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma.

Nuteistojo A. M. parodymai ir apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad jis nepažeidė Kelių eismo taisyklių, o būtent patys pėstieji (V. P. ir eismo įvykio metu sužalotas jos sūnus J. P.) padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir dėl jų kaltės įvyko eismo įvykis, yra paneigti nukentėjusiosios V. P. parodymais, nukentėjusiojo J. P. parodymais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 25), eismo įvykio vietos apžiūros protokolu (b. l. 8-9), eismo įvykio vietos planu (b. l. 10-11), transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolu (b. l. 16-17), LTEC Klaipėdos skyriaus eksperto konsultacinė pažyma.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu A. M. nuteistas už tai, vairuodamas automobilį Priestočio gatvėje, važiuodamas pirma eismo juosta, iš tolo matydamas į važiuojamąją kelio dalį jam iš kairės išėjusius ir per važiuojamąją kelio dalį ėjusius pėsčiuosius - mažametį vaiką J. P. ir jo motiną V. P., nenumatė, kad vaikas gali netikėtai pradėti bėgti, nesustabdė automobilio, o panaudojo garsinį signalą ir vaikui pradėjus bėgti, bandydamas jį apvažiuoti, partrenkė, taip pažeidė KET ir padarė J. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis A. M. 2014 m. vasario 21 d. paaiškinime nurodė, kad važiuodamas automobiliu pamatė ties stotimi, ties buvusia pėsčiųjų perėja einant moterį ir vaiką, iškarto nestabdė, o panaudojo garsinį signalą. Tik vaikui pradėjus bėgti A. M. pradėjo stipriai stabdyti. (b. l. 76). Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė nukentėjusiuosius nužengiant nuo kelio bortelio į kelią, pirma panaudojo garsinį signalą, o tik paskui pradėjo stabdyti (b. l. 130). Nukentėjusysis J. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su mama prieš eidami per kelią apsidairė, ir pradėjo eiti, o jis, išgirdęs automobilio signalą išsigando ir pradėjo bėgti (b. l. 130). Nukentėjusioji V. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ėjo per gatvę toje vietoje, kur manė esant perėjai, automobilių nematė, o išgirdęs signalą sūnus metėsi į priekį (b. l. 130-131). Liudytoja T. S. teismo posėdžio metu parodė, kad moteris su vaiku normaliu tempu ėjo per gavę, parvažiuojant automobiliui mama sustojo per vidurį, o vaikas pradėjo bėgti (b. l. 131). Iš to, kas pasakyta, matyti, kad nei nuteistasis, nei nukentėjusieji neginčija faktinių įvykio aplinkybių: motina su vaiku ėjo per gatvę, juos einančius per kelią stebėjo A. M., norėdamas juos perspėti nuteistasis panaudojo garso signalą ir po to pradėjo lėtėti, bet išgirdęs garso signalą vaikas pradėjo bėgti, po to A. M. jį partrenkė. Tačiau nuteistasis A. M. nesutinka, kad pasekmės kilo dėl to, kad jis nesilaikė Kelių eismo taisyklių.

BK 281 str. 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., sudėtis yra materiali. Todėl byloje įrodinėtina aplinkybe tampa priežastinis ryšys tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Taikant BK 281 str., pripažįstama, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs.

Pažymėtina, kad, net ir nustačius KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 str. turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes.

A. M. pažeidė kelių eismo taisyklių 29 p., kuriame įtvirtinta, kad transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių, jeigu kelyje yra vaikų arba neįgaliųjų. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis vaiko nematė, nes jį jam užstojo vaiko motina, tačiau teisiamojo posėdžio metu jis parodė, jog „pėstieji pažiūrėjo tik į kairę pusę”, t. y. matė abiejų pėsčiųjų judesius galva, t. y. ir pačius pėsčiuosius, taip pat, kad „pirma ėjo mama, vaikas gal kiek atsiliko“, o tai patvirtina, kad A. M., matęs net į kurią pusę pažiūrėjo J. P., ir nurodęs, kad mama ėjo priekyje vaiko, matė ir suvokė, kad į važiuojamąją kelio dalį išėjo vaikas. Šią aplinkybę patvirtina ir iš kart po įvykio A. M. parašytas pasiaiškinimas, kuriame nurodoma, kad pamatė „kairėje kelio pusėje išeinančius moterį ir vaiką“. Taigi išvydęs kelyje jo važiuojamosios trajektorijos kryptimi judantį vaiką, A. M. turėjo imtis papildomų atsargumo priemonių – visų pirma stabdyti automobilį. A. M. nurodė, jog lėtino greitį, ir tai jis darė dėl ten esančio fotoradaro, t. y. važiavęs 60 km per valandą greičiu norėjo prilėtinti iki mieste leistino 50 km/h, bet ne dėl kelyje esančio vaiko. Iš išvardinto matyti, kad A. M., matė kelyje esantį vaiką, numatė, kad vaikas gali patekti į jo važiavimo trajektoriją, tačiau nesiėmė papildomų saugumo priemonių (atvirkščiai – panaudojo garsinį signalą kuris išgąsdino vaiką), lengvabūdiškai tikėjosi išvengti susidūrimo su vaiku ir taip pažeidė KET 29 p.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodyta, jog vaikas išsigando automobilio garsinio signalo, o nustatymui, ar vaiko išgąstis ir pradėjimas bėgti galėjo būti sąlygotas A. M. paspausto garsinio signalo, reikalingi papildomi tyrimai ar ekspertizės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas J. P. parodė, kad išgirdo signalizuojant automobilį ir dėl to norėdamas greičiau pereiti gatvę pradėjo bėgti per kelią (b. l. 21), apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad išsigando išgirdęs garsinį signalą, pradėjo bėgti (b. l. 130). Kadangi pirmosios instancijos teisme buvo surinkta duomenų visuma: A. M. panaudojo garso signalą, po to vaikas pradėjo bėgti, ir toks jo bėgimas buvo sąlygotas išgirsto signalo, todėl aplinkybė, kad būtent dėl garsinio signalo panaudojimo J. P. išsigando ir pakeitė savo judėjimo keliu greitį laikytina jau įrodyta byloje esančiais duomenimis. Apeliacinis instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog duomenų rinkimas negali būti begalinis, o apie jų pakankamumą sprendžia teismas. Tokiu būdu abejoti pradinių duomenų ir tuo pačiu apklaustų liudytojų parodymų pagrįstumu teismas neturi pagrindo. Surinktų duomenų visuma buvo išsamiai ištirta ir įvertinta, neteikiant kažkuriems iš jų prioriteto ar juos ignoruojant. Apelianto argumentai dėl to, kad nebuvo imtasi jokių priemonių išsiaiškinti, ar garso signalas gali sukelti žmogui būseną, kurios apimtas jis bėga per kelią, atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir nelogiški.

A. M. pažeidė ir kelių eismo taisyklių 134 p., kuriame nurodyta, kad tuo atveju jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šiuo atveju įvertinęs situaciją, A. M. galėjo arba stabdyti, arba kliūtį apvažiuoti, tačiau nors nuteistasis (kaip nurodoma apeliaciniame skunde) turi didelę vairavimo patirtį, kasmet nuvažiuoja didelius atstumus, yra išlaikęs A, B ir C vairuotojo kategorijas (b. l. 79), ir dėl to suprato apie iškilusį pavojų, priėmė sprendimą panaudoti garsinį signalą, intensyviai nestabdė, o kliūtį bandė apvažiuoti jau tada, kuomet susidūrimo su kelyje esančiu vaiku nebebuvo įmanoma išvengti. Byloje esančiais A. M. parodymais nustatyta, kad jis į važiuojamąją kelio dalį išėjusius pėsčiuosius pastebėjo jiems žengiant nuo šaligatvio (b. l. 130). Iš įvykio apžiūros protokolo (b. l. 10) matyti, kad toje vietoje važiuojamosios dalies plotis yra 14, 9 m, o iki kelio vidurio linijos 7,5 metrai. Įprastai laikoma (pavyzdžiui Šiaulių apygardos teismo nuosprendis byloje Nr. 1A-160-354/2010), kad žmogaus ėjimo greitis yra apie 5 km/h (1,39 m/s), taigi pėstiesiems einant normaliu tempu (liudytojos T. S. parodymai b. l. 131), be to, moteriai nešant nešulius, iki kelio vidurio linijos jie ėjo apie 5,4 sekundės. Iš apelianto parodymų matyti, kad jo greitis pamatant pėsčiuosius buvo 60 km/h, t. y. 16.67 m/s, todėl galima teigti, kad tuo momentu, kai apeliantas pamatė nukentėjusiuosius, jam iki susidūrimo su J. P. vietos buvo likę mažiausiai (jau neatsižvelgiant į tai, kad buvo užtruktas papildomas laikas, kol vaikas dar bėgo nuo kelio vidurio linijos iki pirmosios eismo juostos kurioje buvo partrenktas) 90 m. LTEC Klaipėdos skyriaus eksperto konsultacinėje pažymoje (b. l. 19) išaiškinta, kad automobilis „KIA Ceed“ važiuodamas 60 km/h greičiu ant šlapios dangos, kai vairuotojo reakcijos laikas yra 0,8 s, stabdant ekstremaliai sustoja per 43 m, o stabdant nestaigiai (1/3 ekstremalaus stabdymo) sustojimui reikalingas 90 m atstumas. Nors A. M. duodamas parodymus teisme nurodė, kad tuo momentu, kai jis pamatė į kelią įžengiančius pėsčiuosius jo atstumas iki perėjos buvo apie 20 metrų, tačiau teismas negali sutikti su šiais nuteistojo parodymais, nes tokiu atveju, jis susidūrimo vietą būtų pravažiavęs po 1,2 s, pėstiesiems dar nespėjus pasiekti net kelio vidurio linijos. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis pastebėjęs į važiuojamąją dalį išeinančius pėsčiuosius ir pradėjęs stabdyti automobilį turėjo galimybę jį sustabdyti, tačiau nors suprato, kad eismo saugumui iškilo pavojus, iškarto stabdyti nepradėjo, lengvabūdiškai tikėjosi padarinių išvengti panaudojęs vien garsinį signalą ir taip pažeidė KET 134 p. numatytą vairuotojo pareigą pastebėjus kelyje kliūtį pradėti stabdyti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. P. pati pažeidė reikalavimą žinoti teisės aktus, gerbti kitus eismo dalyvius, būti atsargia (KET 4-6, 9 p.), taip pat reikalavimą kirsti kelią tik perėjoje, o kai jos nėra (nors šiuo atveju reguliuojama perėja buvo šalia) – įsitikinus, kad eiti bus saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, bei reikalavimą įžengti į sankryžą tik po to, kai įvertina atstumą iki artėjančio transporto, jo greitį ir įsitikina, kad tai saugu (KET 4-6, 29, 49-52 p.) Teisėjų kolegija pažymi, jog KET 9 p. reglamentuoja, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Todėl ta aplinkybė, kad nukentėjusieji ėjo per gatvę ne per pėsčiųjų perėją, nėra pagrindas, panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Pažymėtina ir tai, jog nuteistasis, vairuodamas transporto priemonę ir važiuodamas Priestočio gatve, kur didelis kelią kertančių pėsčiųjų skaičius (vienoje kelio pusėje yra geležinkelio, o kitoje autobusų stotis), turėjo būti itin atsargus, be to jis artėjo prie pėsčiųjų perėjos.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas skirdamas bausmę nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad apeliantas praeityje administracine tvarka baustas 25 kartus, nes ATPK 36 str. nustatyta, kad jeigu asmuo per metus, kai pasibaigia nuobauda, nepadarė naujo pažeidimo, laikoma kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda, be to nebuvo atsižvelgta į jo darbą – krovininių mašinų vairavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281 str. numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius. Šis BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas leidžia iš visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių išskirti turinčias didžiausią reikšmę. Teismų praktika rodo, kad uždraudimas naudotis specialia teise paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Vienas iš kriterijų, parodančių kelių eismo taisyklių pažeidinėjimo sistemiškumą yra praeityje skirtų administracinių nuobaudų skaičius, taigi teismas parinkdamas baudžiamojo poveikio priemonę, teisingai atsižvelgė ne tik į galiojančias, tačiau į visas asmeniui skirtas administracines nuobaudas už KET pažeidimus. Be to teismų praktikoje įtvirtinta, kad vien tai, kad BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų dirbti šį darbą teisės atėmimą), todėl apelianto argumentas, kad vairavimas yra svarbi jo gyvenimo dalis, laikytinas nepakankamu netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo valdyti transporto priemones.

Įvertinus visas aplinkybes, nuteistojo A. M. kaltė visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus duomenis, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius nusikaltimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų. Išteisinti nuteistąjį dėl minėto nusikaltimo padarymo nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.