Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių r. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-10-16 nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-03-16 nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė A. G. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad jis 2006-11-18 vakare, tikslus laikas nenustatytas, būdamas A. V. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė jai priklausančio turto iš viso už 500 Lt.

Šiaulių r. apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, jog Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-10-16 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingos, aiškiai per švelnios, bausmės paskyrimo nuteistajam. Prokuroro teigimu, teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė neteisingas, neatitinkančias bylos aplinkybių išvadas bei nepagrįstai A. G. veiką perkvalifikavo iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d. Teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios A. V. parodymus, kad niekas prieš įeinant nieko nešaukė ir neklausė, ar kas yra namuose, ji tai būtų išgirdusi. Nukentėjusioji taipogi nurodė, kad jos telefono vos tik įėjus į vidų nebuvo galima pamatyti, reikėjo praeiti toliau, o A. G. teigė priešingai - kad telefoną pamatė iš karto. Apelianto nuomone, A. G., grąžindamas karutį, jau turėjo akivaizdžiai iš bute degančios ar nedegančios šviesos matyti, ar A. V. bute kas nors yra, ir suprasti, ar ras ką nors užėjęs. Nuteistasis nenuėjo į kitą butą tame pačiame name, kur buvo žmonių, kad informuotų apie karučio grąžinimą. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, jų niekaip nevertino. Iš to, kas išdėstyta, prokuroras daro išvadą, kad A. G. suprato, kad A. V. namuose nieko nebuvo, įėjo į jos butą, ketindamas pagrobti turtą, todėl jis padarė vagystę, esant kvalifikuojančiam požymiui - įsibrovimui į patalpą.

Kaip nurodė apeliantas, teismas nepagrįstai pripažino A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, kadangi ne visos A. G. nurodytos aplinkybės sutapo su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, su nukentėjusiosios A. V. nurodytomis aplinkybėmis. Be to, nuteistasis iki teisiamojo posėdžio nukentėjusiosios neatsiprašė, pagrobto daikto negrąžino, žalos iki šiol neatlygino. Teismas taipogi nepagrįstai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų, kadangi vagystės pobūdis jau savaime yra savanaudiškas. Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes bei į tai, kad A. G. padaryta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 d., prokuroras mano, kad A. G. turėtų būti paskirta griežtesnė bausmė. Prokuroras skundu prašo pakeisti Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-10-16 nuosprendį, A. G. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir skirti laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-03-16 nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinę subendrintą bausmę A. G. paskirti laisvės atėmimą 2 metams 11 mėnesių, likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, be to, nuteistajam A. G. į bausmės laiką įskaityti Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-03-16 nuosprendžiu į bausmės laiką įskaitytą sulaikyme išbūtą laiką nuo 2006-07-12 iki 2006-07-14. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti dalyje dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimo ir sulaikymo laiko įskaitymo, kitoje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Skundžiamas Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-10-16 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad nuteistojo A. G. veiką teismas nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 178 str. 1 d., ir prašo nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 178 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, ir tokį prokuroro prašymą atmeta kaip nepagrįstą. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė prokuroras, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nustatytų jų vertinimo taisyklių, ir padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą dėl nuteistojo A. G. veikos kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 178 str. 2 d. kaip vagystę, esant kvalifikuojančiam požymiui - įsibrovimui į patalpą, svarbu nustatyti, kokį tikslą turėjo kaltininkas prieš patekdamas į patalpą ir kada jam kilo sumanymas padaryti vagystę. Kaltininko tyčia turi apimti ir nusikaltimą kvalifikuojantį požymį, t. y. jis turi turėti tyčią pagrobti svetimą turtą, įsibraudamas į patalpą. Jeigu asmuo pateko į patalpą, neturėdamas tikslo pagrobti svetimą turtą, bet toks sumanymas jam kilo vėliau ir todėl jis pavogė ten esančius daiktus, tada jo veikoje įsibrovimo požymių nėra. Šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad nuteistasis A. G. padarė kvalifikuotą vagystę. A. G. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad jis į nukentėjusiosios A. V. gyvenamąjį namą užėjo, norėdamas pranešti jai apie grąžintą karutį, tuo tikslu įėjęs į vidų ir neradęs šeimininkės, pasuko į miegamąjį, ten, pamatęs ant spintelės prie lovos padėtą mobilaus ryšio telefoną, nusprendė jį pavogti (b. l. 18-19, 52-53, 105). Iš šių nuteistojo parodymų matyti, kad jis į nukentėjusiosios namus pateko, neturėdamas tikslo įvykdyti vagystę, tik jau būdamas nukentėjusiosios namuose ir ten pamatęs telefoną sugalvojo jį pagrobti. Įrodymų, kurie paneigtų šią nuteistojo versiją ir patvirtintų, kad jis įsibrovė į A. V. namą, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, byloje nesurinkta. Kadangi, kaip nustatyta byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų pagrindu, A. G. tyčios pagrobti svetimą turtą įsibraunant į patalpą neturėjo, jo tyčia pagrobti nukentėjusiajai priklausantį turtą susiformavo jau būnant jos namuose ir ten pamačius telefoną, nuteistojo veika teisingai apylinkės teismo kvalifikuota pagal BK 178 str. 1 d. kaip paprastoji vagystė.

Prokuroras, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į A. V. parodymus, kad niekas prieš įeinant nieko nešaukė ir neklausė, ar kas yra namuose, ji tai būtų išgirdusi, kad jos telefono vos tik įėjus į vidų nebuvo galima pamatyti, reikėjo praeiti toliau, o A. G. parodė priešingai, taipogi nurodydamas, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad A. G., grąžindamas karutį, jau turėjo akivaizdžiai iš bute degančios ar nedegančios šviesos matyti, ar A. V. bute kas nors yra, ir suprasti, ar ras ką nors užėjęs, kad nuteistasis nenuėjo į kitą butą tame pačiame name, kur buvo žmonių, kad informuotų apie karučio grąžinimą, savaip interpretuoja nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymus, dėsto jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstus savo samprotavimus, prielaidas. Tad šie prokuroro teiginiai neturi jokios įtakos teismo padarytam sprendimui dėl nuteistojo A. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nėra jokio teisinio pagrindo A. G. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 178 str. 1 d. į BK 178 str. 2 d., kaip to prašo prokuroras.

Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai pripažino A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė aiškius, nuoseklius parodymus, atitinkančius nusikaltimo padarymo aplinkybes, visiškai pripažino savo kaltę inkriminuoto nusikaltimo padarymu, neigiamai įvertino savo poelgį, dėl savo elgesio gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios, sutiko su byloje pareikštu civiliniu ieškiniu, žadėjo atlyginti nusikaltimu padarytą žalą (b. l. 18-19, 52-53, 105-106). Taigi teismas, esant aptartoms aplinkybėms, teisingai konstatavo nuteistojo A. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdaus gailėjimosi – egzistavimą.

Prokuroro prašymas pašalinti nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų, pagrįstas, todėl tenkintinas. Pagal BK 60 str. 1 d. 3 p. nuostatą savanaudiškos paskatos priskirtos prie atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tačiau ši aplinkybė netaikytina tais atvejais, kai ji, nors ir nurodyta įstatyme, bet sudaro būtinąjį nusikaltimo sudėties požymį. Tokie nusikaltimai kaip vagystė, plėšimas, sukčiavimas ir kiti, kurie susiję su nusikalstamu praturtėjimu, yra savanaudiški. Iš to, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 60 str. 1 d. 3 p. normą, nepagrįstai nustatė A. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 3 p. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, šalinant A. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad ši nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuota tinkamai neišanalizavus padaryto nusikaltimo sudėties, atsakomybe sunkinančia aplinkybe įvardintas ir taip egzistuojantis būtinasis vagystės sudėties požymis, įvertinus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kad A. G. teistas penkis kartus už tyčinių nusikaltimų nuosavybei padarymą, nusikalto neišnykus teistumui, todėl yra recidyvistas, baustas administracine tvarka, yra jauno amžiaus, nedirba, kas rodo jo nenorą pasitaisyti, keisti gyvenimo būdo, polinkį daryti panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, taipogi atsižvelgdama į tai, kad teismas A. G. paskyrė žymiai mažesnę nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, kolegija laiko, jog švelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra teisinio pagrindo.

BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. pagrindu skiriant galutinę subendrintą bausmę, į bausmės laiką turi būti įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas A. G. į atliktos bausmės laiką neįskaitė Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-03-16 nuosprendžiu į bausmės laiką įskaityto sulaikyme išbūto laiko nuo 2006-07-12 iki 2006-07-14 (b. l. 85). Todėl nuteistajam į galutinės bausmės laiką įskaitytinas ir nurodytas sulaikyme išbūtas laikas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-10-16 nuosprendį.

Pašalinti nuteistojo A. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2006-07-12 iki 2006-07-14.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.