Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant nuteistajam A. M., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, privačiam kaltintojui – nukentėjusiajam E. J., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu iš A. M. priteista: nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. J. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti; 133,17 Eur (vienas šimtas trisdešimt trys Eur 17 ct) valstybei už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajam E. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. privataus kaltinimo tvarka nuteistas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 13 d., apie 20 val., Kėdainių mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, per atidarytą D. J. priklausančio automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), langą tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą automobilyje sėdinčiam E. J., padarydamas jam muštinę žaizdą viršutinės lūpos kairėje pusėje, kraujosruvą ir nubrozdinimą viršutinės lūpos gleivinės kairėje pusėje, viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties nuskėlimą ir taip nežymiai sutrikdė E. J. sveikatą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad abejonių dėl nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymų teisingumo kyla ir dėl to, kad jie teismui nurodė, jog nuteistasis buvo girtas, o taip pat, kad nukentėjusiajam į veidą sudavė rankoje turėtu daiktu. Tačiau, anot A. M., apylinkės teismui konstatavus, kad jis įvykio metu nebuvo girtas bei nesudavė nukentėjusiajam į veidą rankoje turėtu daiktu, akivaizdu, kad jie galėjo sugalvoti ne tik šias aplinkybes, bet ir tai, kad jis neva ėjo svirduliuodamas (duomenys neskelbtini) gatve, kad dėl to E. J. negalėjo pravažiuoti ir sustabdė savo automobilį, kad dėl girtumo jis atsirėmė į automobilio dangtį, kad E. J. reikėjo reikšti pretenzijas dėl nuteistojo šlitinėjimo girtam, bei, kad tyčia jis smogė nukentėjusiajam į veidą, padarydamas sužalojimus. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo nuomone, apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl jis turi būti išteisintas, o E. J. civilinis ieškinys atmestas.

Nuteistasis skunde pažymi, kad kreiptis į medikus dėl E. J. jam suduoto smūgio nebuvo prasmės, nes jam jokių žymių neliko ir teismo ekspertas nebūtų nustatęs sužalojimų. Be to, jis atmušė jam suduodančią nukentėjusiojo ranką, dėl ko smūgis jam į krūtinės sritį buvo nežymus.

Apeliacinio skundo nagrinėjimo teismo posėdyje metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad minėtų reikalavimų teismas, pripažindamas A. M. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino. Esminių BPK reikalavimų pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Aukštesnysis teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog A. M. yra nuteistas remiantis tik paties nukentėjusiojo E. J. ir jo sugyventinės D. J. parodymais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo kaltė yra įrodyta ne tik minėtų asmenų parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštarauja kitai bylos medžiagai, bet taip pat ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 14 d. specialisto išvada Nr. G2010/14(02), kurioje konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai. Be to, ir pats nuteistasis neneigia, jog sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą. Ir, nors jis teigia, kad tai padarė gindamasis, netyčia, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nagrinėjamos situacijos nevertino kaip būtinosios ginties.

Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką. Įstatymas nustato tokias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi būti realus, 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Atsižvelgiant į tai, teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 28 straipsnio 1 dalies taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija. Tam, kad būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, būtina ištirti visą konflikto dinamiką, kokioms aplinkybėms esant, kas ir dėl ko pradėjo naudoti fizinį smurtą.

Tačiau nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos apelianto atžvilgiu nebuvo. Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje nėra jokių požymių, kad E. J. kėsinosi į bent vieną įstatymo ginamą vertybę, dėl ko A. M. joms apginti turėjo imtis būtent fizinės jėgos. Pirmiausia, nuteistojo versiją, kad būtent nukentėjusysis pirmas sudavė smūgį nuteistajam, o šis tik atremdamas jo smūgį netyčia sudavė jam į galvą, paneigia tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusi liudytoja D. J., kuri, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nuosekliai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, parodė, kad E. J. A. M. sudrausmino dėl jo vaikščiojimo keliu, o šis, nieko nesakęs, smogė vieną kartą kumščiu į veidą ir nuėjo tolyn. Be to, teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusio ir nuteistojo padėtis, šiam stovint gatvėje prie automobilio, o nukentėjusiajam sėdint automobilio viduje, aiškiai rodo, kad nukentėjęs niekaip negalėjo suduoti smūgio nuteistajam, negalėjo jo pavojingai užpulti taip, kad šiam reikėtų gintis nuo tiesiogiai pradėto ir pavojingo kėsinimosi, pačiam panaudojant smurtą. Kita vertus, net jei nukentėjusysis ir būtų bandęs suduoti smūgį nuteistajam, nagrinėjamoje situacijoje, t. y. šiam stovint gatvėje prie automobilio, o nukentėjusiajam sėdint automobilio viduje, akivaizdu, kad būtinosios ginties situacija neegzistavo. Tokioje situacijoje A. M., vengdamas konfliktinės situacijos ir netgi tariamų nukentėjusiojo smūgių, stovėdamas gatvėje, turėjo visas galimybes pasitraukti nuo E. J. vairuojamo automobilio. Nepaisant to, šiuo atveju neįtikėtina, kad nuteistasis, jo nurodytu būdu t.y. neva atremdamas E. J. smūgį, pastarajam sudavė tokio stiprumo smūgį, kurio pasėkoje nukentėjusiajam padarė muštinę žaizdą, kraujosruvą ir nubrozdinimą viršutinėje lūpoje bei viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties nuskilimą. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, jeigu A. M., prieš suduodamas smūgį nukentėjusiajam į veidą, dar būtų lietęs nukentėjusiojo ranką, akivaizdžiai stipraus smūgio (sprendžiant iš padarytų sužalojimų mąsto) jėga būtų susilpnėjusi, nes ranka absorbuotų dalį smūgio jėgos, o sužalojimai būtų nustatyti ir nukentėjusiojo rankoje. Šios aplinkybės bei nukentėjusiojo ir liudytojos aptarti nuosprendyje parodymai paneigia nuteistojo teiginius teisme bei suponuoja išvadą, kad A. M. 2014 m. rugpjūčio 13 d., apie 20 val., Kėdainių mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, per atidarytą D. J. priklausančio automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) langą, tyčia ir neegzistuojant būtinosios ginties sąlygoms, kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą automobilyje sėdinčiam E. J., padarydamas jam muštinę žaizdą viršutinės lūpos kairėje pusėje, kraujosruvą ir nubrozdinimą viršutinės lūpos gleivinės kairėje pusėje, viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties nuskėlimą ir taip nežymiai sutrikdė E. J. sveikatą.

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo E. J. ir liudytojos D. J. parodymų patikimumo. Vien tai, kad šie asmenys nurodė, jog nuteistasis buvo girtas, o apylinkės teismas šią aplinkybę pašalino iš kaltinimo kaip neįrodytą, nurodydamas, kad liko nepaneigti kaltinamojo sutuoktinės J. M. parodymai apie tai, kad jos vyrui yra operuota koja ir nustatytos stuburo sveikatos problemos, dėl kurių A. M. visada vaikšto svirduliuodamas, ką iš dalies patvirtina ir A. M. nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, neduoda pagrindo išvadai, kad E. J. ir D. J. nurodomos aplinkybės yra melagingos ar, kaip teigiama skunde, „sugalvotos“. Teisėjų kolegijos nuomone, visiškai suprantama, kad asmens eisena svirduoliuojant, objektyviai gali sudaryti neblaivaus asmens įspūdį, net jei tas asmuo yra visiškai blaivus. Todėl E. J. ir D. J. parodymai dėl A. M. girtumo, nevertintini kaip melagingi. O tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog A. M. jam smogė „rankoje turėtu kažkokiu daiktu“ ir šią aplinkybę apylinkės teismas iš kaltinimo taip pat pašalino, konstatuodamas, kad A. M. nukentėjusiajam smūgį į veidą sudavė kumščiu, nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiojo pateikta įvykių seka, kurią be kita ko patvirtina ir liudytojos D. J. parodymai.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas A. M. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 straipsnio, 41 straipsnio nuostatų, pareikšto civilinio ieškinio priteisimo klausimas išspręstas taip pat teisingai. Atsižvelgiant į tai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.