Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dirbančio VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriumi, skundą dėl 2013 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo, kuriuo V. P. skundas dėl administracinės nuobaudos panaikinimo netenkintas, administracinė nuobauda – 750 Lt dydžio bauda, pagal Lietuvos Respublikos ATPK 214¹ straipsnio 3 dalį, paskirta Vilniaus miesto savivaldybės saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutarimu, palikta nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pavelas Frolovas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas V. P. skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus nutarimo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo. Pastaruoju nutarimu V. P. buvo pripažintas kaltu, įvykdęs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje ir nubaustas 750 Lt bauda.

2013 m. gruodžio 30 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas priėmė nutarimą, kuriuo V. P. skundas dėl administracinės nuobaudos panaikinimo netenkintas, administracinė nuobauda – 750 Lt dydžio bauda, pagal Lietuvos Respublikos ATPK 214¹ straipsnio 3 dalį, paskirta Vilniaus miesto savivaldybės saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutarimu, palikti nepakeista.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo prašo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2011 m. kovo 16 d. priimto sprendimo Nr. 1-2068 "Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo" 4 p. dalies, numatančios, jog "leidimui įrengti išorinę vaizdinę reklamą prilyginama: Savivaldybės ir reklamos skleidėjų reklamos Įrengimo ir eksploatavimo sutartys, pasirašytos iki 2006 m. sausio 8 d." atitikimo Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d., ta apimtimi, kiek kiti Vilniaus m. savivaldybės ir reklamos veiklos subjektų terminuoti susitarimai, pasiekti iki 2011 m. kovo 16 d. nėra pripažįstami (prilyginami) reklamos leidimais. Taipogi apeliantas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti ir apelianto skundą dėl administracinės nuobaudos panaikinimo patenkinti.

.

Teigia, kad ant namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje išorinės vaizdinės reklamos konstrukcija yra įrengta dar 2006 metais ir jos įrengimas buvo suderintas su Vilniaus m. savivaldybės administracija, ką patvirtina konstrukcijos suderinimo projektas, kuris Vilniaus m. savivaldybės administracijos buvo patvirtintas 2006 m. gruodžio 1 d., nurodant, kad konstrukcijos įrengimas yra suderinamas "Sutarties laikotarpiui". Pažymi, kad paskutinis išorinės vaizdinės reklamos vaizdo pakeitimo projektas suderintas 2009 m. lapkričio 2 d. anot apelianto, pagal konstrukcijos įrengimo ir suderinimo metu galiojusių Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2005 m, gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1-998 patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 4.5 p. tokie patvirtinti reklamos įrengimo projektai yra prilyginami reklamos leidimams. Nurodo, kad kaip matyti iš pateiktos (duomenys neskelbtini) pažymos, sutartis su šia (duomenys neskelbtini) nėra pasibaigusi ir galioja iki šiol, VšĮ "(duomenys neskelbtini)" šios sutarties pagrindu moka nuomą, kas, apelianto įsitikinimu, reiškia, kad negalima laikyti, jog VšĮ "(duomenys neskelbtini)" įrengė reklaminę konstrukciją be nustatyta tvarka suderinto leidimo, nes įrengimo metu suderintas projektas buvo prilyginamas reklamos leidimui.

Pažymi, kad pagal Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2010 09 29 d. sprendimo Nr. 1-1713 "Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų patvirtinimo" 2.2 p., anksčiau išduoti leidimai galiojo iki 2011 m. sausio 1 d., jei jų pagrindu nebuvo išduoti patvirtintos formos nauji leidimai, pagal šio sprendimo 31 p., po 2011 m. sausio 1 d. išduoti leidimai už reklamos eksponavimą ne ant Vilniaus m. savivaldybei priklausančių pastatų apmokestinami vietine rinkliava, kas nebuvo taikoma iki šio sprendimo priėmimo. Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2011 m. kovo 16 d. priimto sprendimo Nr. 1-2068 "Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo" 4 p. dalis, numato, jog ir po šio Tarybos sprendimo priėmimo "leidimui įrengti išorinę vaizdinę reklamą prilyginama: Savivaldybės ir reklamos skleidėjų reklamos įrengimo ir eksploatavimo sutartys, pasirašytos iki 2006 m. sausio 8 d. ". Tai, anot apelianto, reiškia, kad kai kurių reklamos veiklos subjektų individualūs susitarimai su Vilniaus miesto savivaldybe (pasiekti iki 2006 m. sausio 8 d.) iki šiol iki tokių susitarimų galiojimo termino pabaigos yra prilyginami leidimams, nepriklausomai nuo to, kad jie nėra kreipęsi dėl naujų leidimų išdavimo ir nemoka Vilniaus miesto savivaldybės nustatyto dydžio vietinės rinkliavos už reklamą (arba moka ženkliai mažesnę rinkliavą). Teigia, kad jo atveju taip pat yra individualus susitarimas su Vilniaus m. savivaldybe dėl terminuoto mano leidimo galiojimo (iki nuomos sutarties su reklaminės erdvės nuomotoju pabaigos), tačiau jis pasiektas 2006 m. gruodžio 1 d., t. y. po 2011 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimo 4 p. nurodytos datos. Apelianto įsitikinimu, tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 4 p. įtvirtino privilegijas atskirai grupei reklamos veiklos subjektų, kurie turėjo pasirašytas terminuotas sutartis ar susitarimus iki tam tikro termino, tuo diskriminuodama kitus reklamos subjektus, turinčius analogiškus susitarimus, pasirašytus po 2006 m. sausio 8 d.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus įgaliotas asmuo K. S. pateikė teismui atsiliepimą. Atsiliepimu prašo palikti Vilniaus apylinkės teismo nutarimą nepakeistą ir V. P. apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, taip pat Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnio nuostatomis, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimu pagrįstai nutarė V. P. pripažinti kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje ir skyrė jam 750 Lt baudą.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje yra nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teismas pažymi, kad, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.

Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, pažymi, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino V. P. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmos instancijos teismo išvadomis, be to, jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, teismui nepateikė ir apeliantas.

V. P. padarytas administracinės teisės pažeidimas įrodytas byloje surinkta medžiaga: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2013 m. vasario 25 d. pastato daryta fotonuotrauka, 2013 m. kovo 14 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 6 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš 2013 m. kovo 14 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, kad jame yra užfiksuotas administracinis teisės pažeidimas, kurį padarė V. P., nurodyta pažeidimo esmė bei nustatytos pažeidimo aplinkybės. Tuos pačius duomenis patvirtina ir 2013 m. gegužės 6 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame taipogi nurodytos V. P. padaryto pažeidimo aplinkybės.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas teisingai įvertino byloje esančių duomenų visumą bei pagrįstai pripažino juos V. P. kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje, patvirtinančiais įrodymais.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad dėl išorinės reklamos leidimo ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gavimo į Vilniaus miesto savivaldybę VšI „(duomenys neskelbtini)“ iki 2011 m. sausio 1 d. nesikreipė. Dėl šios aplinkybės, ankščiau suderintas projektas neteko galios. Šias aplinkybės, remiantis byloje esančiais objektyviais duomenimis, pagrįstai nurodė ir apylinkės teismas. Pažymėtina, kad vadovaujantis išorinės vaizdinės reklamos Taisyklių 13.1. punktu, draudžiama skleisti išorinę reklamą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą, patikrinto ir patvirtinto reklamos projekto ar kito Taisyklių 12 punkte nurodyto dokumento arba pasibaigus šių dokumentų galiojimo laikui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad V. P., neturėdamas įstatymų numatyto leidimo įrengti išorinę reklamą, nesiimdamas priemonių gauti atitinkamą leidimą arba nuimti jau įrengtą išorinę reklamą, kurios įrengimo sąlygos neatitiko įstatyme numatytos tvarkos, iš tikrųjų padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą.

Pažymėtina, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ 2.1. p. nustatyta, kad visi reklaminės veiklos subjektai, įrengę ir eksploatuojantys reklamą ne ant Savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų pagal nustatytą tvarką patikrintus ir patvirtintus reklamos projektus be Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintos formos galiojančio leidimo, privalo iki 2010 m. lapkričio 1 d. kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl leidimo gavimo. To paties sprendimo 2.2. punkte nurodyta, jog suderinti reklamos projektai, nurodyti 2.1. punkte, be patvirtintos formos galiojančio leidimo galioja iki 2011 m. sausio 1 d. kaip matyti, iš teismui pateiktos medžiagos, V. P. nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl reikiamo leidimo gavimo. Tokių duomenų teismui nepateikė ir pats apeliantas. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus miesto reklamos registro duomenys, kuriuose nurodyta, nėra duomenų, kad VšI „(duomenys neskelbtini)“ būtų įregistruota ir šiai įmonei būtų išduotas tinkamos formos leidimas skleisti išorinę reklama. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad V. P. nesiekė gauti įstatymo numatyto leidimo išorinei reklamai įrengti, nors toks reikalavimas buvo numatytas aukščiau minėtuose teisės aktuose. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, jog V. P., būdamas VšI „(duomenys neskelbtini)“ savininku, privalėjo imtis veiksmų dėl jau įrengtos išorinės reklamos suderinimo su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nevykdydamas šios prievolės ir neatlikdamas minėtų veiksmų, V. P. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus eismo departamento Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnų buvo oficialiai nustatytas 2012 m. vasario 25 d. Teismas pažymi, jog dėl išvardintų aplinkybių, apelianto nurodytas argumentas, kad negalima laikyti, jog VšĮ "(duomenys neskelbtini)" įrengė reklaminę konstrukciją be nustatyta tvarka suderinto leidimo, nes įrengimo metu suderintas projektas buvo prilyginamas reklamos leidimui, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino V. P. teiginį, jog jam nebuvo žinoma apie Vilniaus m. savivaldybės 2011 m. kovo 16 d. priimtą sprendimą dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių pakeitimo, ir, kad subjektai privalėjo iš naujo kreiptis į savivaldybę dėl leidimo gavimo. Teismui pateiktoje medžiagoje yra duomenų, kad apie 2013 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimą 2011 m. kovo 26 d. buvo paskelbta viešai spaudoje – Vilniaus m. savivaldybės tinklapyje (duomenys neskelbtini). Be to, apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog susitarimas su (duomenys neskelbtini) liečia tik bendradarbiavimą su šia įmone ir tokios sutarties sudarymas bei jos vykdymas nepašalina įpareigojimo V. P. laikytis Vilniaus miesto savivaldybės nustatytos tvarkos dėl leidimo turėjimo vykdant aukščiau minėtą ūkinę veiklą.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos numato Vilniaus miesto savivaldybės tarybai teisę spręsti klausimus susijusius su Vietinės rinkliavos už leidimą įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą. Šią aplinkybę skundžiamame nutarime pagrįstai nurodė apylinkės teismas bei pagrįstai pažymėjo, kad V. P. nurodytas teiginys, jog 2011 m. kovo 16 d. sprendimas prieštarauja galiojančių norminių reikalavimų, yra nepagrįstas. Taipogi nepagrįstas ir atmestinas yra apelianto teiginys, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 4 p. įtvirtino privilegijas atskirai grupei reklamos veiklos subjektų, kurie turėjo pasirašytas terminuotas sutartis ar susitarimus iki tam tikro termino, tuo diskriminuodama kitus reklamos subjektus, turinčius analogiškus susitarimus, pasirašytus po 2006 m. sausio 8 d., nes, kaip jau buvo minėta, teisė spręsti klausimus susijusius su Vietinės rinkliavos už leidimą įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą įstatymų yra numatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybai.

Apeliantas skundu prašo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2011 m. kovo 16 d. priimto sprendimo Nr. 1-2068 "Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo" 4 p. dalies, numatančios, jog "leidimui įrengti išorinę vaizdinę reklamą prilyginama: Savivaldybės ir reklamos skleidėjų reklamos Įrengimo ir eksploatavimo sutartys, pasirašytos iki 2006 m. sausio 8 d." atitikimo Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d., ta apimtimi, kiek kiti Vilniaus m. savivaldybės ir reklamos veiklos subjektų terminuoti susitarimai, pasiekti iki 2011 m. kovo 16 d. nėra pripažįstami (prilyginami) reklamos leidimams. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos aplinkybes bei teismui pateiktą medžiagą, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra tikslinga kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su juo atžvilgiu taikoma administracine atsakomybe bei jam paskirta bauda, laikytina jo subjektyvia nuomone ir neduoda teisinio pagrindo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai V. P. pripažino kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje. Skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.