- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-11
- Bylos Nr.
- I-4279-541/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 1 485 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginti (b. l. 1–3).
Skunde paaiškino, kad nuo 2019 m. kovo 19 d. iki 2019 m. birželio 17 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), kuris 2019 m. balandžio 1 d. tapo Vilniaus PN. Minėtoje įkalinimo įstaigoje pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinamas privatumas pareigūnų atžvilgiu, kadangi sanitarinis mazgas yra atskirtas užuolaida, kuri neužsitraukia sandariai ir pro likusį tarpą pareiškėją pro duryse esantį stebėjimo langelį matydavo pareigūnai. Prausiantis duše pareiškėjas buvo matomas visiškai. Pareiškėjo kalinimo sąlygas blogino ir tai, jog jis dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Kamerose aliarmo sistema neveikė, pasivaikščiojimo kiemeliuose, dušuose, mankštos kambariuose šios sistemos išvis nebuvo, tad jei būtų pasidarę bloga ar būtų prireikę į tualetą, prisišaukti pareigūnus būtų buvę neįmanoma. Jam nebuvo sudarytos sąlygos tinkamą laiko dalį praleisti ne kameroje (užsiimti skirtingo pobūdžio tikslinga veikla). Be to, pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, jis serga (duomenys neskelbtini), dėl ko turi vartoti stiprius (duomenys neskelbtini) preparatus. Dienos metu paimami patalynė ir čiužinys, todėl dienos metu pareiškėjas priverstas laiką leisti ant metalinės, surūdijusios lovos. Dėl netinkamo kamerų apšvietimo suprastėjo pareiškėjo matymas, pareiškėjas pats negalėjo reguliuoti kamerų apšvietimo, nes jose nebuvo įrengti jungikliai. Dėl išvardintų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, kankinimus.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, atsiliepime nurodytos ne tos kameros, kuriose pareiškėjas kalėjo. Pasak pareiškėjo, jis buvo kalinamas kamerose Nr. 292, Nr. 317 ir Nr. 319. Dušuose buvo neveikiantis ventiliatorius, dėl ko sudrėkdavo pareiškėjo rūbai, dušuose esantys vandens maišytuvai vos purškė vandenį, nebuvo spaudimo. Kadangi pareiškėjas buvo kalinamas vienas ir sirgo (duomenys neskelbtini), jis pareigūnų prašė būti kalinamas kameroje su dar kitu asmeniu. Vieną kartą (pareiškėjas datos nepamena), kai pareiškėjui buvo labai bloga ir jam buvo (duomenys neskelbtini), nes mirė jo mama, pareiškėjas pareigūnų prašėsi nuvedamas pas psichologę ir perkeliamas į kamerą, kurioje galėtų būti ne vienas, tačiau nors prie pareiškėjo kameros durų buvo atėję pareigūnai, pareiškėjui buvo duota vaistų, nuo kurių jis vos ne vos užmigo, ir pareiškėjas buvo nuvestas psichologę, pareiškėjas perkeltas į kitą kamerą nebuvo. Pareigūnai pareiškėjui paaiškino, kad jis kameroje turi būti kalinamas vienas.
Šalies argumentai
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–28).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 142 straipsnio 2 dalies 3 punktu, buvo skirta nuobauda – perkelti jį į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Todėl pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. atlieka nuobaudą, t. y. perkėlimą į kamerų tipo patalpas. BVK 145 straipsnyje įtvirtinta, kad nuteistieji, atliekantys nuobaudą kamerų tipo patalpose, jose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės – po du, ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus. Tualetas atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Dėl asmenų stebėjimo kamerose nurodė, kad siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Lukiškių TI-K prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Dieninis ir naktinis apšvietimas atitiko dirbtinio ir naktinio apšvietimo normas. Vadovaujantis teisės aktais, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pareiškėjas nenurodė nei vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – PĮVTT), 220 punktą, patalynė (t. y. čiužiniai, pagalvės ir antklodės) į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Dėl užimtumo atsakovės atstovas nurodė, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turėjo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Atkreipė dėmesį, kad gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovas pažymėjo, kad skundžiamuoju laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų kreipėsi į įstaigos administraciją vieną kartą.
Atsakovės atstovo įsitikinimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Atsakovės atstovo Vilniaus PN atstovas teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Atsakovės atstovui apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 53–54).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2019 m. kovo 19 d. iki 2019 m. birželio 17 d. Vilniaus PN, atlyginimo.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, Nr. A822-619/2009).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog jam naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas pareigūnų atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – HN 134:2015) patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – TIĮET), 14.2 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šių taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, Nr. 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; Nr. 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017).
Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas šiose kamerose: Nr. 209, Nr. 292, Nr. 364, Nr. 319 (b. l. 16–30). Atsakovės atstovas taip pat pateikė Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. pranešimą „Dėl A. B. skundo“, kuriame nurodoma, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 34 –37). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Nors teisės aktai nenustato, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Taigi kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Teismo vertinimu, įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, sanitarinį mazgą įrengiant jį atitveriant sienele ir užuolaidomis. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų.
Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovės atstovas nurodė ne tas kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, atmestini kaip nepagrįsti, nes neįrodyti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę, duše neveikė ventiliacija, iš dušuose esančių purkštukų silpnai bėgo vanduo.
HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Pranešime taip pat pažymėta, kad Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (b. l. 34–37).
Dėl pareiškėjo galimybės praustis duše dažniau nei kartą per savaitę, teismas pažymi, kad LVAT praktikoje yra nurodyta, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra rekomendacinio pobūdžio, todėl šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (LVAT 2017 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vadovaujantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamu atveju iš duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę (b. l. 65–71) nenustatyta, jog jam būtų buvę nustatyti sutrikimai, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau, nei numatyta higienos normose, t. y. ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Byloje esantys šalių paaiškinimai ir įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę buvo užtikrinta. Teismas daro išvadą, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos.
Pranešime pažymėta, kad Lukiškių TI-K dušų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 34–37), todėl pareiškėjo argumentai, kad dušuose neveikė ventiliatorius ir kad iš purkštukų silpnai bėgo vanduo, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad jam prausiantis duše buvo pažeistas jo privatumas pareigūnų atžvilgiu, kadangi dušų patalpų duryse yra įrengtas langelis.
Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras ar užuolaidėles.
Pranešime pažymėta, kad Lukiškių TI-K dušuose privatumui užtikrinti buvo įrengtos pertvaros (b. l. 34–37).
Teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).
Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Lukiškių TI-K įrengtas dušo patalpas. Nors byloje esančiame Pranešime nurodyta, kad privatumui užtikrinti dušuose yra įrengtos pertvaros, tačiau, remiantis ginčui aktualia anksčiau minėta LVAT praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose pareigūnų iškvietimo sistema neveikė, o pasivaikščiojimo kiemeliuose, dušuose bei mankštos patalpose tokios sistemos išvis nebuvo.
Teismas pažymi, kad TIĮET 14.4 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Atsakovės teigimu, kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti, nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema, kuri veikė, ir visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, ginčo laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnai privalo prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Teismas pažymi, kad TIĮET nenustato pareigos įrengti aliarmo mygtukus pasivaikščiojimo kiemeliuose, mankštos kambariuose ar dušuose.
Teismas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius dėl nesuteiktos galimybės išsikviesti pareigūnų aliarminio iškvietimo pagalba. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Teismas akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti ir jai atlyginti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildino iš to, jog nebuvo užtikrinta teisė praleisti nustatytą laiką už kameros ribų užsiimant įvairia tikslinga veikla. Be to, kameroje buvo kalinamas vienas, nors pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), dėl ko pareiškėjas nuolat vartoja stiprius vaistus.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui paskirta nuobauda Vilniaus PN direktoriaus – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams.
BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės – po du, ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti (straipsnio redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu).
Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kai jam vieną kartą (datos nepamena) buvo pasidarę bloga, buvo (duomenys neskelbtini), todėl jis kreipėsi į pareigūnus su prašymu pareiškėją nuvesti pas psichologą ir perkelti į kamerą, kurioje galėtų būti ne vienas. Pareiškėjas teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad buvo nuvestas pas psichologą, pareiškėjui buvo duota vaistų, tačiau pareigūnai jam paaiškino, kad jis kameroje turi būti kalinamas vienas. Taigi, tiek iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu, tiek iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjui psichologo (psichiatro) pagalba buvo suteikta (b. l. 70). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, dėl to, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas vienas, nenustatyta.
Lukiškių TI-K nuteistųjų (suimtųjų) socialinė reabilitacija buvo organizuojama teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Atsakovės atstovo teigimu, gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Lukiškių TI-K periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Atsakovės atstovo teigimu, įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, dalyvavo atsakingi skyriai, bendravimas su nuteistaisiais buvo vykdomas nuolat – tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Teismas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Iš atsakovės paaiškinimų matyti, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Nuteistajam buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.
Pareiškėjas skunde nenurodė, o ir byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais į įkalinimo įstaigos administraciją būtų kreipęsis dėl to, kad jam trūko užimtumo. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN paaiškinimu dėl užimtumo, todėl daro išvadą, kad Vilniaus PN veiksmai, užtikrinant kalinamųjų užimtumą yra teisėti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nėra užtikrinamas tinkamas kamerų apšvietimas, nuo kamerose įrengto apšvietimo šviesa labai stipri ir nuo jos skauda akis, suprastėjo rega.
Pagal HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. TIĮET 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele; 14.3 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. PĮĮET 16.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas; 16.9 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Vilniaus PN esančiose kamerose buvo įrengiamas vadovaujantis teisės aktais. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo kamerų apšvietimo atmeta kaip nepagrįstus.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokiose kamerose ir kuriomis konkrečiomis dienomis jo teises galėjo pažeisti įjungtas naktinis apšvietimas, neužtikrintas natūralus apšvietimas bei įrengtas dirbtinis apšvietimas, buvęs per stiprus. Todėl tokiu atveju Vilniaus PN tektų pernelyg didelė pareiga paneigti šiuos bendro pobūdžio pareiškėjo teiginius. Teismas pabrėžia, kad higienos normų reikalavimai nedraudžia naudoti apšvietimą nakties metu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų dėl kamerų apšvietimo.
Pareiškėjo vertinimu, patalynės ir minkštojo inventoriaus paėmimas dienos metui sudaro sąlygas ir prielaidas kankinti jį, nes jis, neturėdamas patalynės, priverstas leisti laiką ant kietos metalinės surūdijusios lovos.
PĮVTT 220 punktas (Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nustato, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.
Ši nuostata, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, atsirado pakeitus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktą teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. spalio 20 d., iki tol Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte jos nebuvo.
BVK 173 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė; nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Iš šios nuostatos matyti, kad patalynei priskiriama ir antklodė, čiužinys ir pagalvė. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (nuo 2017 m. sausio 1 d. išdėstyto nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132) patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“ patalynei yra priskiriami šie daiktai: antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) ir rankšluostis.
Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad pagal PĮVTT 220 punkto nuostatą iš perkeltų į kamerų tipo patalpas nuteistųjų rytais paimama ir antklodė, čiužinys, pagalvė, t. y. minkštasis inventorius (kas yra minkštasis inventorius, šiuo metu galiojančiose teisės normose nėra apibrėžiama, tačiau iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minkštajam inventoriui priskiriama antklodė, čiužinys ir pagalvė).
Teismas vertina, kad pareiškėjo skundas šiuo aspektu grindžiamas tik abstrakčiais argumentais ir nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Vien ta aplinkybė, jog 2018 m. spalio 19 d. teisingumo ministro įsakymu nustačius teisinį reglamentavimą, pagal kurį ribojama asmenų teisė naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, teismas pažymi, kad nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta, todėl pareiškėjo argumentai atmetami.
Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 92 dienas. Taip pat visą kalinimo laikotarpį galėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas buvo vedamas maudytis vieną kartą per savaitę po 15 min. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (lot. be kita ko), į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo pataisos įstaigos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju priteistina maksimali 150 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.