Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-655-238-2014;

Teisėjas: Saulius Mikšys Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00165-2014-8;

2014 m. rugsėjo 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Inesai Gulbinienei, nuteistajam R. P., jo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei, viešame teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausmė sumažinta 1/3 ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo mėnesio pabaigoje, nakties metu, tikslesnis laikas nenustatytas, Jurbarko m., Tilžės g. 15, sugadinęs durų spyną, įsibrovė į A. E. individualiosios įmonės „Rainelė“ ūkinį pastatą, iš kur slapta pagrobė D. E. priklausantį metalinį vežimėlį, 240 Lt vertės, aliuminį bidoną, 120 Lt vertės, kirvį, 70 Lt vertės, taip padarė nukentėjusiajam 430 Lt turtinę žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas neginčija kaltės ir jo nuteisimo pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tačiau šis nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra, nes teisėjų kolegijos manymu, nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias anksčiau paminėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį, pobūdį, vertino aplinkybes, kad yra nustatyta asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltinamasis visiškai pripažįsta kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, į kaltinamojo asmenybę (anksčiau teistas penkis kartus, teistumai neišnykę, baustas už padarytus administracinius teisės pažeidimus, bedarbis), į pavogtojo turto vertę. Nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, nusikalstama veika baigta. R. P. nusikaltimą padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo, taigi jis yra recidyvistas, o recidyvistui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 straipsnio 1 dalis). Visa tai rodo, jog ankstesni teistumai ir skirtos bausmės įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, jis išvadų nedaro ir linkęs nusikalsti. Todėl įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tik realios terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus, t. y. sulaikyti R. P. nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino visų anksčiau aptartų aplinkybių reikšmę nustatydamas bausmės rūšį ir dydį. Už LR BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki 6 metų, taigi už padarytą nusikalstamą veiką nuteistajam skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu buvo sumažinta 1/3, yra žymiai mažesnė, negu LR BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Kolegija konstatuoja, kad paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydį mažinti.

Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2014-09-23 gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir joje nurodyta, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu byloje teisinę pagalbą nuteistajam R. P. teikė advokatė Loreta Daukšienė ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-09-23 sudaro advokato užmokestis 120 litų. Pažymoje nurodyta, kad ši suma priteistina valstybei.

Kolegija daro išvadą, kad pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktą pažymą nėra įstatyminio pagrindo priteisti valstybei 120 litų iš nuteistojo R. P.. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad minėta norma (BPK 106 straipsnio 2 dalis) numato išieškojimą išlaidų, kai jos susidaro. Šiuo atveju pateiktas tik apskaičiuotas advokato darbo užmokestis, kuris dar nėra jam sumokėtas ir bus sumokėtas tik ateityje, todėl tai negalima traktuoti kaip „susidariusias išlaidas“, apie kurias kalbama BPK 106 straipsnio 2 dalyje. Susidariusias išlaidas ir apmokėjimą advokatui už darbą gali patvirtinti tik Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buhalteriniai dokumentai, kurie patvirtintų faktą, kad pinigai advokatui tikrai sumokėti. Pažymėtina, kad išlaidos tai įmonės padarytos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį piniginės išlaidos, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat atsiradusios skolos, susijusios su įmonės ūkine veikla. Tai reiškia išleidžiamos lėšos. Sąvoka „išlaidos“ yra išleisti arba išleidžiami pinigai (arba kitos gėrybės), kurias keičiame į kokį nors kitą turtą (pavyzdžiui, perkame prekes, apmokame paslaugas). Arba trumpiau apibrėžiant, išlaidomis galima vadinti pinigus ar kitą turtą, išleistą neuždirbant pajamų. „Sąnaudos“ - ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą“ (Buhalterinės apskaitos įstatymas), kitais žodžiais tariant, sąnaudos tai bet kokio turto sumažėjimo arba skolų padidėjimo dalis, kuri buvo sunaudota, ataskaitinio laikotarpio metu parduotai produkcijai pagaminti arba paslaugoms suteikti.

Konstatuojama, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė duomenis apie tai, kad advokato darbo užmokestis sudaro 120 litų. Tačiau nepateikė duomenų, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba už antrinę teisinę pagalbą R. P. byloje advokatei L. Daukšienei apmokėjo 120 litų ar šią sumą pervedė jai ir dėl to jau susidarė išlaidos. Taip daroma išvada, kad valstybė dar neturėjo išlaidų ir valstybei neatsirado nuostolių, kurių pagrindu būtų galima spręsti klausimą dėl priteisimo ar nepriteisimo išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Esant šioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma nesudaro pagrindo spręsti išlaidų išieškojimo klausimą, todėl valstybei minėta suma iš nuteistojo nepriteisiama, minėtas klausimas paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.