Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas skunde teismui akcentuoja, kad LVAT 2020 m. gegužės 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020 yra nurodęs, jog pareiškėjo atžvilgiu sprendimas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis negali būti grindžiamas, tačiau Ambasada, priimdama Sprendimą vėl tuo pačiu pagrindu, atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Teigia, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei prieštaraujantis LVAT 2020 m. gegužės 20 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020. Pažymi, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią, o jame nustatytų faktinių aplinkybių nereikia įrodinėti.

Pareiškėjo įsitikinimu, įsiteisėjusiu LVAT sprendimu nustatytos visos aplinkybės ir jokių naujų aplinkybių bei įrodymų nebuvo, kai Ambasada iš naujo nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Todėl Ambasada, pakartotinai nagrinėdama prašymą išduoti nacionalinę vizą, negalėjo Sprendimo grįsti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

2020 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Apostille pažyma nepatvirtina ar pareiškėjas turi galiojančią C, CE kategoriją, t. y. Apostille nėra tvirtinamas dokumento turinys ar jame nurodytos informacijos tikrumas bei patikimumas. Todėl Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje negalėjo atsisakyti išduoti nacionalinės vizos tuo pagrindu, jog pareiškėjas neturi galiojančios C, CE kategorijos, nes pateikti dokumentai nėra patvirtinti Apostille pažyma. Atsakovas pakartotinai naudoja tuos pačius nepagrįstus argumentus, kuriuos atmetė LVAT 2020 m. gegužės 20 d. sprendime. Toks atsakovo elgesys laikytinas nesąžiningu. Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą vien Vizos išdavimo tvarkos aprašo 78.14 punkto pagrindu yra nepagrįstas, pareiškėjo kvalifikacija (jog turi galiojančią C, CE kategoriją) buvo pagrįsta įrodymais, t. y. buvo pateiktas vairuotojo pažymėjimas bei buvusio darbdavio išduota pažyma. Tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020 34, 36, 37 38, 39 punktuose.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad iš pirminio Užsieniečių registro vizų modulio matyti (modulio 2 puslapis), jog iš pradžių Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje pati pripažino ir nekilo abejonių, jog „Kategoriją CE, leidžianti vairuoti sunkiasvorius automobilius su priekaba pareiškėjas turi nuo 2019 m. birželio 14 d.“ (prijungta Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. eI2-1605-484/2020), tačiau paskui Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje pakeitė savo nuomonę ir jau šioje byloje pateikė Užsieniečių registro vizų modulį, kuriame jau teigia, jog visgi pareiškėjas neturi reikiamos C, CE kategorijos.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai remiasi UAB „Hegelmann transporte“ aplinkybėmis (patikrinimas, kurio metu buvo nustatyta, kad ne visada įmonė informuoja Migracijos departamentą apie neatvykusius įsidarbinti ar nutraukus darbo sutartį su užsieniečiu), kadangi tarp Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje motyvų dėl 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos nėra nurodyta, jog buvo remiamasi šia 2020 m. rugpjūčio 25 d. Migracijos departamento pateikta informacija. Be to, anksčiau nagrinėtoje byloje dėl pareiškėjo tapataus skundo dėl nacionalinės vizos neišdavimo, buvo konstatuota, jog „nagrinėjamu atveju atsakovas neišreiškė jokių abejonių dėl minėtos įmonės patikimumo ar jos vykdomos veiklos“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020, 34 punktas). Pareiškėjas teigia, kad nėra pagrindo abejoti įmonės UAB „Hegelmann Transporte“ patikimumu. Be to, 2020 m. liepos 27 d. pranešimas dėl laikino neįdarbinimo yra tik laikinas sprendimas ir tik dėl naujai įdarbinamų darbuotojų. Tuo tarpu dėl pareiškėjo I. A. (I. A.) jau yra seniai pradėtas įdarbinimo procesas, yra pateikti visi reikalingi dokumentai įdarbinimui ir trūksta tik nacionalinės vizos, kurios neišduoda Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje. UAB „Hegelmann transporte“ yra suinteresuota tuo, jog pareiškėjas I. A. (I. A.) būtų įdarbintas, juolab už jį pati sumoka žyminį mokestį, kad būtų kreipiamasi į teismą dėl sprendimų apskundimo dėl nacionalinės vizos neišdavimo.

Prašo teismo nesiremti atsakovo nurodyta teismų praktika, nes nagrinėjamu atveju, faktinės aplinkybės yra skirtingos. Juolab, tapatus šalių ginčas jau buvo išnagrinėtas ir pateiktas išaiškinimas.

LVAT 2020 m. gegužės 20 d. sprendime konstatavo, kad profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamas tik reikalavimas turėti C, CE kategorijas, todėl siekiant nustatyti, ar užsienietis atitinka tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamus reikalavimus, reikia įvertinti užsieniečio pateiktų C, CE kategorijų turėjimą patvirtinančius dokumentus.

Pažymi, kad pareiškėjas kartu su Prašymu kaip C, CE kategorijų turėjimą patvirtinančius dokumentus pateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, kurios tikrumas nėra paliudytas dokumentų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos, ir Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimą turėjimą.

Atsakovė pabrėžia, kad prašymai išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą nagrinėjami remiantis Vizų kodekso bei Vizų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2017 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Vizų išdavimo tvarkos aprašas) nuostatomis, kurio 78.14 punktas nustato, kad dokumentas, patvirtinantis užsieniečio kvalifikaciją, turi būti patvirtintas pažyma (Apostille) arba legalizuotas; dokumento legalizavimas ar patvirtinimas pažyma Apostille reikalingas tam, kad vienoje valstybėje išduoti oficialūs dokumentai galiotų kitoje valstybėje. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant pareiškėjų Uzbekistane pateiktus prašymus išduoti vizą yra nustatoma nemažai galimai padirbtų ar suklastotų patvirtinamųjų dokumentų, todėl Uzbekistane išduodamų dokumentų tvirtinimas pažyma Apostille konsuliniam pareigūnui leidžia įsitikinti pateiktų dokumentų autentiškumu.

Pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o pateikta Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažyma apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nėra patvirtinta Apostille, todėl teigia, kad pareiškėjo dokumentai neatitinka vizos išdavimo tvarkos aprašo reikalavimų. Sprendžia, kad pareiškėjas nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų turėjimo fakto.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2020 m. liepos 27 d. uždarosios akcinės bendrovės „Hegelmann transporte“ (toliau – ir Bendrovė) viešame informaciniame pranešime nurodyta, kad asmenų iš Uzbekistano Respublikos atvykimas į Bendrovę yra laikinai sustabdytas.

Pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui pripažįsta, kad jokių naujų aplinkybių bei įrodymų nebuvo, kuomet Ambasada pakartotinai nagrinėjo jo Prašymą, todėl daro išvadą, kad pareiškėjas nei pateikdamas Prašymą, nei iki Sprendimo priėmimo nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, pateikė Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą, nepatvirtintą Apostille.

Atsakovė remiasi 1961 m. spalio 5 d. Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio nuostatomis, 2016 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1091 patvirtinto Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) tvarkos aprašo 4 punkto nuostatomis, Vizų išdavimo tvarkos aprašo 78.14 punkto nuostatomis, atsakovės pateikta ir svetainėje patalpinta informacija, kurioje nurodytos valstybės, kurių išduoti oficialūs dokumentai tvirtinami pažyma Apostille ir pažymi, kad pareiškėjas nesilaikė reikalavimų, nustatytų paminėtuose teisės aktuose, ir pateikė tik vairuotojo pažymėjimo kopiją ir pažymą iš buvusios darbovietės (be nustatyta tvarka atliktų vertimų į lietuvių kalbą). Atsakovės teigimu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu buvo konstatuota, kad su Prašymu pateikti dokumentai neatitinka Vizos išdavimo tvarkos aprašo reikalavimų, kas reiškia, kad pareiškėjas nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų turėjimo fakto.

2020 m. lapkričio 17 d. atsakovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad po LVAT 2020 m. gegužės 20 sprendimo konsulas turėjo besąlygiškai išduoti vizą. Pagal Lietuvos Respublikos Konsulinio statuto 10 straipsnio 2 dalį diplomatinės atstovybės vadovas yra atsakingas už konsulinių funkcijų atlikimo organizavimą ir priežiūrą. Taigi, Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje vadovas, siekdamas įvykdyti 2020 m. gegužės 20 d. LVAT įpareigojimą ambasadai iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, pavedė išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. spalio 22 d. Prašymą išduoti nacionalinę vizą Užsienio reikalų ministro paskirtam dirbti Ambasadoje Užsienio reikalų ministerijos diplomatui konsuliniam pareigūnui U. L., kuris ir priėmė Sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui. LVAT neperėmė ir negali perimti konsulinio pareigūno, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcijų dėl vizos išdavimo.

Atsakovas Užsienio reikalų ministerija nei 2019 metais, nei 2020 metais nesprendė pareiškėjo 2019 m. spalio 22 d. Prašymo išduoti nacionalinę vizą, taigi atsakovas nekeitė savo nuomonės dėl pareigos pareiškėjui kartu su Prašymu išduoti nacionalinę vizą pateikti vairuotojo pažymėjimo originalą arba notarine tvarka paliudytą jo nuorašą bei Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą patvirtintą pažyma Apostille. Pagal Konsulinio statuto 30 straipsnio 2 dalį dokumentai tvirtinami pažyma (Apostille) vadovaujantis 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo. Dokumentų legalizavimo ar tvirtinimo pažyma (Apostille) nereikalaujama, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar ES teisės aktus dokumentas yra atleistas nuo legalizavimo ar tvirtinimo pažyma (Apostillej (Įstatymo 30 straipsnio 3 dalis).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Ambasados Pirminiu sprendimu, su skundu kreipėsi į VAAT, kuris 2020 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino (Administracinės bylos Nr. eI2-1605-484/2020 medžiaga).

LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2020 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020, kuriuo patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino VAAT ir Ambasados sprendimus bei įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą. Teismas sprendime konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje surinkta medžiaga patvirtina ir dėl to ginčas tarp šalių nekyla, kad pareiškėjas pateikė Ambasadai prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, siekdamas įsidarbinti UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (nagrinėjamu atveju atsakovas neišreiškė jokių abejonių dėl minėtos įmonės patikimumo ar jos vykdomos veiklos) bei reikiamus dokumentus, be kita ko, patvirtinančius, kad pareiškėjas turi teisę vairuoti C (nuo 2009 m. birželio 15 d.) ir CE (nuo 2019 m. birželio 14 d.) kategorijos transporto priemones (LVAT sprendimo 34 punktas); teismas pažymėjo, kad atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą dėl to, kad pareiškėjas neturi reikiamos profesijos įgūdžių. Tokią išvadą atsakovas padarė įvertinęs pareiškėjo buvusios darbovietės – įmonės „Guzal“ pažymą apie pareiškėjo darbą bei nustatęs, jog įmonės „Guzal“ veikla – krovinių gabenimas autotransportu, tačiau CE kvalifikaciją pareiškėjas įgijo tik 2019 m. birželio 14 d., o atleistas iš darbo netrukus – 2019 m. birželio 20 d. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą papildomai nurodė, kad šios pažymos tikrumas nepatvirtintas žyma Apostille (LVAT sprendimo 35 punktas); iš minėtos pažymos turinio nustatė, jog pareiškėjas buvo priimtas dirbti įmonėje „Guzal“ (teikiančioje krovinių gabenimo autotransportu paslaugas) 2014 m. gruodžio 5 d., 2019 m. birželio 20 d. atleistas. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas turėjo teisę vairuoti C kategorijos transporto priemones nuo 2009 m. birželio 15 d., o CE – nuo 2019 m. birželio 14 d., t. y. ir darbo minėtoje įmonėje metu. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo realiai atlikti pažymoje nurodytas vairuotojo darbo funkcijas ir, atitinkamai, įgyti reikalingų profesinių įgūdžių. Duomenų, paneigiančių šias išvadas, byloje nėra, priešingai, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų dokumentų pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo profesiniai įgūdžiai buvo testuojami prieš pasiūlant jam darbą, be to, prieš gaudamas vairuotojo liudijimą, leidžiantį dirbti ES šalyse, jis bus dar papildomai apmokomas (LVAT sprendimo 36 punktas). LVAT taip pat nurodė, kad pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 78.14 punktą vizų tarnyba turi teisę pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio pažymos pateikimas nėra privalomas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas šią pažymą Ambasadai pateikė savanoriškai, siekdamas pagrįsti įgytą darbo patirtį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Ambasada būtų reikalavusi pareiškėjo pateikti atitinkamai patvirtintą pažymą, o šis atsisakė tai padaryti (LVAT sprendimo 37 punktas).

Ambasada, vykdydama LVAT sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo Prašymą ir priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Sprendimu buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – kai užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Šis skundžiamo sprendimo pagrindas buvo nurodytas, nes pareiškėjas nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o pateikta Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažyma apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nėra patvirtinta pažyma Apostille, todėl Ambasada sprendė, kad pareiškėjo dokumentai neatitinka vizos išdavimo tvarkos aprašo reikalavimų, t. y. pareiškėjas nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų turėjimo fakto.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti jo Prašymą.

Skunde teismui pareiškėjas akcentuoja, kad Ambasada negalėjo atsisakyti išduoti vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes šio pagrindo taikymo galimybes paneigė LVAT 2020 m. gegužės 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020. Pareiškėjo teigimu, Ambasados priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir prieštarauja LVAT 2020 m. gegužės 20 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020.