Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-08-06 · Administracinė byla Nr. AS-146-801-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-06
Bylos Nr.
AS-146-801-14
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00613-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Garliavos taksi“, uždarosios akcinės bendrovės „Sabaridana“, V. L.
Atsakovas
Kauno rajono savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybės administracijai
Administracinė byla Nr. AS146-801/2014Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00613-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugpjūčio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Garliavos taksi“, uždarosios akcinės bendrovės „Sabaridana“, V. L. individualios įmonės, G. R. individualios įmonės, uždarosios akcinės bendrovės „Paulimatas“, uždarosios akcinės bendrovės „Kafra“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Garliavos taksi“, uždarosios akcinės bendrovės „Sabaridana“, V. L. individualios įmonės, G. R. individualios įmonės, uždarosios akcinės bendrovės „Paulimatas“, uždarosios akcinės bendrovės „Kafra“ skundą atsakovams Kauno rajono savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Garliavos taksi“, UAB „Sabaridana“, V. L. individuali įmonė (toliau – ir IĮ), G. R. IĮ, UAB „Paulimatas“, UAB „Kafra“ (toliau – ir pareiškėjai) 2014 m. balandžio 18 d. padavė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 2–6), kuriame prašo panaikinti Kauno rajono savivaldybės Kauno rajono keleivinio kelių transporto organizavimo ir kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 4 dalį dėl UAB „Garliavos taksi“, UAB „Sabaridana“, V. L. IĮ, G. R. IĮ, UAB „Paulimatas“, UAB „Kafra“ aptarnaujamų maršrutų keitimo.

Kauno apygardos administraciniame teisme 2014 m. gegužės 21 d. buvo gautas pareiškėjų prašymas (I t., b. l. 146–148) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Kauno rajono savivaldybės administracijai įgyvendinti Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 4 dalį dėl UAB „Kafra“, UAB „Sabaridana“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ, V. L. IĮ. Prašyme nurodyta, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, sprendimo vykdymas pasunkės, nes susidarys papildomi kaštai, įmonės bus priverstos keisti darbo organizavimą ir kt. Ginčijamas Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 4, nors ir apskųstas administraciniam teismui, jau yra įgyvendinamas, t. y.: Kauno rajono savivaldybės 2013 m. gruodžio 19 d. sutartis dėl keleivių pervežimo Nr. S-1599 su UAB „Sabaridana“ nutraukta nesutikus pasirašyti sutarties pakeitimą, susijusį su maršruto keitimu nuo 2014 m. liepos 1 d., yra paskelbtas konkursas naujų vežėjų paieškai; kitos įmonės susitarimus dėl 2013 m. gruodžio 19 d. sutarčių dėl keleivių pervežimo sąlygų keitimo 2014 m. balandžio 1 d. pasirašė tik dėl susiklosčiusios situacijos, t. y. norėdamos išsaugoti darbo vietas; yra sudaromi pakeistų maršrutų Nr. 95, 99, 97, 102, 105 tvarkaraščiai, kurie bus iš anksto paskelbti bendruomenei, pareiškėjams pasiūlyta teikti savo siūlymus dėl tvarkaraščių pakeitimo. Dėl išvardytų priežasčių būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti, teisinio ginčo apimtis didėja, iškils būtinybė ginčyti naujus sandorius.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi (I t., b. l. 157–158) pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatytos tokios reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšys: uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas arba ginčijamo akto laikinas sustabdymas. Pagal to paties straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad pagal nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo normas būtina sąlyga skundo reikalavimo užtikrinimui taikyti – būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimas arba negalimumas jį vykdyti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų pritaikytos. Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą. Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslingumo klausimą bei vertinant tokio pareiškėjo pareikšto prašymo pagrįstumą, pačių ginčijamų aktų teisėtumo klausimas neanalizuotinas, teismas neturi teisės iš anksto vertinti ir pasisakyti dėl bylos baigties. Tačiau šiuo atveju nustatytina, ar galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo, kuriuo būtų tenkinamas pareiškėjų reikalavimas, įvykdymas tuomet, jeigu nebūtų imtasi įstatyme numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Tik esant realiai grėsmei, t. y. konstatavus konkrečias aplinkybes, faktus, leidžiančius daryti prielaidą, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, jos gali būti taikomos.

Šalies argumentai

Pareiškėjai prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Kauno rajono savivaldybės administracijai įgyvendinti Keleivinio kelių transporto organizavimo ir kontrolės komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 4 dalį dėl UAB „Kafra“, UAB „Sabaridana“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ, V. L. IĮ.

Iš byloje pateikto Komisijos 2014 m. vasario 25 d. posėdžio protokolo Nr. 4 teismas nustatė, kad buvo svarstytas klausimas dėl vietinių (priemiestinių) reguliaraus susisiekimo maršrutinių taksi pertvarkos, tarp jų ir dėl UAB „Kafra“, UAB „Sabaridana“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ, V. L. IĮ aptarnaujamų maršrutų keitimo. Komisijos 2014 m. vasario 25 d. posėdžio protokolo Nr. 4 dalyje dėl UAB „Kafra“, UAB „Sabaridana“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ, V. L. IĮ taip pat nurodyta, jog, vežėjams nesutikus su maršrutų keitimais, bus siūloma Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriui pasirašyti susitarimus dėl 2013 m. gruodžio 19 d. sutarčių nutraukimo nuo 2014 m. liepos 1 d.

Iš byloje pateiktų dokumentų teismas taip pat nustatė, kad ginčijamas nutarimas yra įgyvendintas, tai yra: pareiškėjai UAB „Kafra“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ, V. L. IĮ 2014 m. balandžio 1 d. su Kauno rajono savivaldybės administracija yra pasirašę susitarimus dėl maršrutų keitimo, kaip tą numato Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 4; be to, Kauno rajono savivaldybės administracija 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. SD-974 nuo 2014 m. liepos 1 d. vienašališkai nutraukė 2013 m. gruodžio 19 d. sutartį su UAB „Sabaridana“.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo (ABTĮ 71 str. 1 d., 4 d.).

III.

Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą (I t., b. l. 165–167), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės –prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikyti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, netenkindamas reikalavimo užtikrinimo priemonės, savo nutartį motyvavo tuo, jog Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 4 yra įvykdytas. Tačiau pareiškėjai pažymi, kad atskirojo skundo padavimo dienai minėtas nutarimas dar nebuvo įvykdytas, jį rengiamasi vykdyti nuo 2014 m. liepos 1 d. Uždraudus įgyvendinti 2014 m. vasario 25 d. nutarimą Nr. 4, nebus įgyvendinami 2014 m. balandžio 1 d. pasirašyti susitarimai ir neįsigalios sutarties nutraukimas su UAB „Sabaridana“, kurių priėmimo pagrindas buvo ginčo nutarimas Nr. 4.Teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje neišsprendė reikalavimo dėl UAB „Garliavos taksi“ prašymo, nors UAB „Garliavos taksi“ taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose” nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (lot. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Šiuo atveju teismas neįvertino to, kad bus pažeidžiami UAB „Sabaridanos“ bei jos darbuotojų interesai, nes ji privalės atleisti darbuotojus. Šio nutarimo galiojimas pažeis ir kitų vežėjų interesus. Sprendimo vykdymas akivaizdžiai gali pasunkėti taip pat ir dėl to, kad teisinio ginčo apimtis didėja, iškils būtinybė ginčyti naujus sandorius.Pareiškėjų nuomone, skundžiama teismo nutartis yra be motyvų, joje apsiribota tik konstatavimu, kad ginčo nutarimas įvykdytas. Visiškai nepasisakyta dėl kitų pareiškėjų argumentų, logiškumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų, dėl įmonėms atsirasiančios žalos, darbo organizavimo priverstinio keitimo, bendruomenės interesų.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m. liepos 2 d. taip pat gautas pareiškėjų prašymas (II t., b. l. 12–14), kuriame pareiškėjai papildomai nurodo, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. jau yra vykdomas ginčijamas Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 4: pakeisti vežėjų maršrutai, atsakovas atėmė didelę dalį licencijų, dėl to vežėjų įmonėse susidarė kebli situacija, didelė dalis maršrutinių taksi negali išvažiuoti į darbą vežioti keleivių. Iš vežėjų jau yra atimta ir dalis leidimų, 2014 m. birželio 25 d. jiems dar kartą buvo pateikiami nauji maršrutų grafikai, daromas psichologinis spaudimas, keleiviai piktinasi dėl vežėjų ir savivaldybės darbo, nesureguliuotų klausimų teisminio proceso metu.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija nesutinka su pareiškėjų atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie nesutikimo su pareiškėjų atskiruoju skundu argumentai:

Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones siejamas su Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 4, kuris šiuo metu yra įvykdytas ir jokių teisinių pasekmių pareiškėjų teisėms ir pareigoms nesukelia. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. vasario 27 d. raštais Nr. SD-560, Nr. SD-561, Nr. SD-569, Nr. SD-570, Nr. SD-562, Nr. SD-563, Nr. SD-564, Nr. SD-567 priėmė sprendimus, kuriais nutarė: 1) pakeisti vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutus nuo 2014 m. liepos 1 d.; 2) nuo 2014 m. liepos 1 d. nustatyti naujo maršruto trasą; 3) nesutikus vežėjui aptarnauti naujojo maršruto, nutraukti sutartį su vežėju nuo 2014 m. liepos 1 d. Šių savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimų pagrindu buvo sudaryti 2014 m. balandžio 1 d. susitarimai su pareiškėjais, tačiau nei minėtiems savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimams, nei susitarimams pareiškėjai neprašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių. Atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėjai 2014 m. birželio 18 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame kelia naujus reikalavimus, susijusius su 2014 m. balandžio 1 d. susitarimų panaikinimu, bei prašo taikyti su šiais susitarimais susijusias naujas reikalavimo užtikrinimo priemones. Tai rodo, kad patys pareiškėjai mano, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės dėl Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 4 vykdymo sustabdymo nesukels jokių teisinių padarinių.Tai, kad teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė UAB „Garliavos taksi“, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas neišsprendė klausimo dėl UAB „Garliavos taksi“, nes jis atmetė visą pareiškėjų atstovės prašymą, o ne jo dalį.Dėl pareiškėjų teiginių, kad sprendimo vykdymas akivaizdžiai gali pasunkėti, nes su UAB „Sabaridana“ 2013 m. gruodžio 19 d. sutartis dėl keleivių pervežimo nutraukta ir yra paskelbtas konkursas naujų vežėjų paieškai, atsakovas pažymi, jog tokiu atveju pareiškėjai turėtų prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ne Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimui Nr. 4, o prašyti sustabdyti sutarties nutraukimo su UAB „Sabaridina“ faktą. Tačiau pareiškėjai tokio prašymo nereiškia.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija 2014 m. rugpjūčio 5 d. taip pat pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškimą dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo, kuriame papildomai nurodo (bei pateikia tai patvirtinančius įrodymus), kad, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, 2013 m. gruodžio 19 d. sutartis su vežėju UAB „Sabaridana“ nebuvo nutraukta, 2014 m. birželio 30 d. savivaldybė su UAB „Sabaridana“ pasirašė susitarimą Nr. S-746 dėl 2013 m. gruodžio 19 d. sutarties 1 priedo pakeitimo, t. y. pratęsė sutartinius santykius, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nurodytu pagrindu nebeteko prasmės.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija nesutinka su pareiškėjų atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie nesutikimo su pareiškėjų atskiruoju skundu argumentai:

Uždraudimas Kauno rajono savivaldybės administracijai įgyvendinti Keleivinio kelių transporto organizavimo ir kontrolės komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimą Nr. 4 nesukeltų jokių teisinių pasekmių, kadangi nutarimas, kuris, be kita ko, yra tik rekomendacinio pobūdžio, jau yra įgyvendintas, t. y. į jį jau buvo atsižvelgta priimant individualius teisės aktus pareiškėjų atžvilgiu ir pan. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad skundžiama teismo nutartis yra be motyvų, ir kad joje neišspręstas UAB „Garliavos taksi“ prašymas, bei mano, jog iš nutarties turinio yra visiškai aišku, kodėl teismas nutarė visą pareiškėjų (įskaitant UAB „Garliavos taksi“) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti. Be to, pareiškėjų (įskaitant UAB „Garliavos taksi“) atskirajame skunde nėra pateikta jokio savarankiško UAB „Garliavos taksi“ prašymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Skundžiama 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi Kauno apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjų 2014 m. gegužės 21 d. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – uždraudimo atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai įgyvendinti Kauno rajono savivaldybės Kauno rajono keleivinio kelių transporto organizavimo ir kontrolės komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 4 dalį dėl pareiškėjų UAB „Kafra“, UAB „Sabaridana“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ, V. L. IĮ.

Įvertinęs ginčijamo Komisijos nutarimo Nr. 4 turinį, teismas nustatė, kad 2014 m. vasario 25 d. Komisijos posėdyje buvo svarstytas klausimas dėl vietinių (priemiestinių) reguliaraus susisiekimo maršrutinių taksi pertvarkos, tarp jų ir dėl UAB „Kafra“, UAB „Sabaridana“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ, V. L. IĮ aptarnaujamų maršrutų trasų keitimo. Komisijos 2014 m. vasario 25 d. posėdyje dėl UAB „Kafra“, UAB „Sabaridana“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ, V. L. IĮ nutarta, jog, vežėjams nesutikus aptarnauti pakeistų maršrutų, Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriui bus siūloma pasirašyti susitarimus dėl 2013 m. gruodžio 19 d. sutarčių nutraukimo nuo 2014 m. liepos 1 d.

Iš byloje pateikto Komisijos 2014 m. vasario 25 d. posėdžio protokolo Nr. 4 (I t., b. l. 141–145) svarstomosios dalies taip pat matyti, jog Komisijos sprendimą dėl priemiesčio maršrutinių taksi maršrutų trasų pakeitimo/nepakeitimo sąlygojo šios objektyvios aplinkybės: 1) Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 2 d. raštas Nr. (33.200)R-3 (šiame rašte (I t., b. l. 32–34) Kauno miesto savivaldybės administracija, atsižvelgdama į vietinio susisiekimo autobusų, troleibusų, maršrutinių taksi maršrutų tinklo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje pertvarkymą, pasiūlė Kauno rajono savivaldybės administracijai atitinkamai pakeisti tam tikrų maršrutinių taksi maršrutus nuo 2014 m. birželio 1 d., su galimybe keitimą atidėti iki liepos 1 d., esant svarbioms priežastims); 2) kai kurių maršrutinių taksi maršrutai iš dalies dubliuojasi su priemiesčio autobusų maršrutais; tai didina priemiesčio autobusų nuostolius, kuriuos tenka mokėti iš savivaldybės biudžeto.

Į administracinę bylą pateikti dokumentai (I t., b. l. 149–156; II t., b. l. 138–143) patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad ginčijamas Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 4 yra įgyvendintas, kadangi pareiškėjai UAB „Kafra“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ, V. L. IĮ 2014 m. balandžio 1 d. pasirašė su Kauno rajono savivaldybės administracija susitarimus dėl 2013 m. gruodžio 19 d. sutarčių 1 priedų, kuriais įtvirtintas detalus maršrutų trasos aprašymas, keitimo, t. y. nurodyti vežėjai faktiškai sutiko aptarnauti pakeistus maršrutus, kaip tai yra numatyta ginčijamame Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarime Nr. 4. Be to, Kauno rajono savivaldybės administracija kartu su 2014 m. rugpjūčio 5 d. pareiškimu pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad 2014 m. birželio 30 d. Kauno rajono savivaldybės administracija pasirašė atitinkamą susitarimą dėl 2013 m. gruodžio 19 d. sutarties 1 priedo pakeitimo ir su UAB „Sabaridana“. Išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. sutartiniai santykiai su vežėjais (pareiškėjais) buvo pakeisti (pratęsti) Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarime Nr. 4 nurodytomis sąlygomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad prašymas dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-280/2013, 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-698/2014, 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-798/2014).

Atsižvelgiant į nurodytą administracinių teismų praktiką, nagrinėjamu atveju nustačius aplinkybę, jog ginčijamas Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 4 yra įgyvendintas priimant atitinkamus individualius teisės aktus pareiškėjų atžvilgiu (2014 m. balandžio 1 d. ir 2014 m. birželio 30 d. susitarimai su Kauno rajono savivaldybės administracija dėl 2013 m. gruodžio 19 d. sutarčių keitimo), pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo. Vien paminėto fakto, kad aplinkybės, dėl kurių prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jau yra įvykusios, teisėjų kolegijos vertinimu, pakanka pareiškėjų 2014 m. gegužės 21 d. prašymui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti. Todėl negalima sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kurioje nėra pasisakyta dėl kitų pareiškėjų nurodytų argumentų, yra nemotyvuota ar nepagrįsta.

Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjų argumentai, kuriais jie grindė savo 2014 m. gegužės 21 d. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, – t. y. tikimybė, kad įmonės patirs papildomų išlaidų dėl darbo organizavimo pakeitimo, ir (ar) kad padidės teisinio ginčo apimtis, nes iškils būtinybė ginčyti naujus sandorius, – administracinių teismų praktikoje paprastai nelaikytini ABTĮ 71 straipsnio taikymo prasme tinkamu pagrindu skundo reikalavimui užtikrinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008, 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-682/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012 ir kt.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Taigi, netenkinus pareiškėjų 2014 m. gegužės 21 d. prašymo ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjų (juridinių asmenų) galbūt patirtos turtinės žalos atlyginimo klausimas galėtų būti sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka kreipiantis dėl žalos atlyginimo.

Pareiškėjai nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčijamo Komisijos nutarimo vykdymas sukels jų įmonėms tokią didelę žalą, kad jos kompensavimas, teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, būtų apskritai neįmanomas ar itin sudėtingas. Net savo 2014 m. liepos 2 d. pateiktame Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašyme (papildomuose paaiškinimuose prie atskirojo skundo) (II t., b. l. 12–14) nurodytoms aplinkybėms dėl vežėjams kilusių pasekmių nuo 2014 m. liepos 1 d. vykdant ginčijamą Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimą Nr. 4 pagrįsti (t. y. kad iš vežėjų yra atimta dalis licencijų ir leidimų, dėl to dalis maršrutinių taksi negali vežti keleivių) pareiškėjai nepateikė jokių rašytinių įrodymų.

Be to, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad byloje yra pateikta prima facie argumentų ir įrodymų, kurie akivaizdžiai rodytų ginčijamos Kauno rajono keleivinio kelių transporto organizavimo ir kontrolės komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 4 dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju negali būti grindžiamas prima facie argumentais dėl ginčijamo akto neteisėtumo.

Dėl pareiškėjų atskirojo skundo argumento, kad teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje neišsprendė reikalavimo dėl UAB „Garliavos taksi“ prašymo, nors UAB „Garliavos taksi“ taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pastebėtina, jog pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, paduoto Kauno apygardos administraciniam teismui 2014 m. gegužės 21 d. (I t., b. l. 146–148), įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis teikiamas visų šešių pareiškėjų (t. y. UAB „Garliavos taksi“, V. L. IĮ, UAB „Sabaridana“, G. R. IĮ, UAB „Paulimatas“, UAB „Kafra“) vardu, tačiau prašymo rezoliucinėje dalyje išdėstytas konkretus prašymas uždrausti Kauno rajono savivaldybės administracijai įgyvendinti Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 4 dalį reiškiamas tik dėl penkių pareiškėjų (t. y. UAB „Kafra“, UAB „Sabaridana“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ ir V. L. IĮ), be to, prašymo dėstomojoje dalyje nėra pateikta jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog prašymas teikiamas kartu ir dėl UAB „Garliavos taksi“. Iš to, kas nurodyta, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo savo iniciatyva pripažinti, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra pareikštas visų šešių pareiškėjų (kartu su UAB „Garliavos taksi“) vardu. Kita vertus, kaip teisingai pažymi savo atsiliepimuose į atskirąjį skundą atsakovai, teismas tais pačiais argumentais atmetė visą pareiškėjų prašymą, o ne jo dalį. Todėl tai, kad teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nepasisakė atskirai dėl UAB „Garliavos taksi“, nekeičia skundžiamos nutarties esmės. Kartu pastebėtina ir tai, kad į administracinę bylą yra pateiktas 2014 m. balandžio 1 d. UAB „Garliavos taksi“ pasirašytas susitarimas su Kauno rajono savivaldybės administracija dėl 2013 m. gruodžio 19 d. sutarties 1 priedo, nustatančio detalų maršruto trasos aprašymą, pakeitimo nuo 2014 m. liepos 1 d. (II t., b. l. 138), kuris, kaip matyti iš šio susitarimo turinio, yra visiškai analogiškas kitiems 2014 m. balandžio 1 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos pasirašytiems susitarimams su kitais vežėjais dėl 2013 m. gruodžio 19 d. sutarčių 1 priedų pakeitimo. Todėl apeliacinės instancijos teismui nekelia jokių abejonių tai, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog ginčijamas Komisijos 2014 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 4 yra įgyvendintas, apima ne tik 2014 m. balandžio 1 d. susitarimus dėl maršrutų trasų keitimo, pasirašytus su UAB „Kafra“, UAB „Paulimatas“, G. R. IĮ ir V. L. IĮ, bet ir atitinkamą 2014 m. balandžio 1 d. susitarimą, pasirašytą su UAB „Garliavos taksi“.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų atskirojo skundo, todėl jis atmetamas, paliekant Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį nepakeistą.

Kartu pažymėtina, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą. Nagrinėjamu atveju administracinės bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjai tokia galimybe pasinaudojo 2014 m. birželio 19 d. pateikdami teismui patikslintą skundą bei 2014 m. liepos 7 d. šalindami jo trūkumus (II t., b. l. 20–26, 149–155), tai yra pareiškėjai pateikė teismui naują prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Iš bylos dokumentų matyti, kad pastarasis prašymas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartimi (II t., b. l. 161–163) taip pat buvo atmestas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Garliavos taksi“, uždarosios akcinės bendrovės „Sabaridana“, V. L. individualios įmonės, G. R. individualios įmonės, uždarosios akcinės bendrovės „Paulimatas“, uždarosios akcinės bendrovės „Kafra“ atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė