- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-10
- Bylos Nr.
- I-2495-171/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01436-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Rūta Miliuvienė, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (t. I, b. l. 1–5, 109–114), kuriuose prašo: 1) priteisti valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.;
2) priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;
3) išnagrinėjus konstitucinį asmenų lygybės principą, reiškiantį jo prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais kariais ir policijos pareigūnais pensininkais, įpareigoti atsakovus išmokėti per 2010–2013 metus susidariusią pensijos nepriemoką – 56 286,72 Lt;
4) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęstas 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo ir proporcingumo principams;
5) panaikinti 2014 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) sprendimą Nr. 1D-1390(11);
6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2 460,48 Lt.
Pareiškėjas paaiškino, kad, sąžiningai laikydamasis įstatymų, gerbdamas bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei laikydamasis protingumo ir teisingumo principų, reikalavo įvykdyti teisingumą – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, t. y. mokėti visą paskirtą ir iki 1992 m. spalio 1 d. mokėtą rubliais, vėliau laikinaisiais pinigais – talonais ir nuo 1993 m. birželio 1 d. pareigūno pensiją jau nebe visą, mokėtą litais. Reikalavo grąžinti sumažintos pareigūno valstybinės pensijos dalį bei įpareigoti atsakovą mokėti užtarnautą policijos pareigūno visą pensiją litais, įstatymų nustatyta tvarka atlyginti neteisėtai padarytą turtinę bei neturtinę žalą, tačiau teismai turėjo savo nuomonę ir skundų netenkino. Neišmokėtos valstybinės pareigūno pensijos dydis yra atsakovų diskriminacinis pažeidimas, kuris neturi senaties termino, yra tęstinis, vykstantis kiekvieną dieną. Pensijos nepriemoka kasdien neišmokama iki šiol.
Nurodo, kad Vidaus reikalų ministerija 1987 m, gegužės 16 d. už ištarnautus 32 metus pareiškėjui paskyrė valstybinę policijos pareigūno pensiją iki gyvos galvos – 198,75 rublius per mėnesį. Iš objektyvių palyginimų matyti, kad metinis pareiškėjo darbo užmokestis buvo 4 350,00 rublių. Nuo šitos sumos buvo apskaičiuota pensija – 198,75 rubliai. Kadangi 1 rublis buvo lygus 1,5772 JAV dolerio, tai pensija sudarė 313,46 JAV dolerių. Pagal lito santykį su JAV doleriu pareiškėjo pensija nuo 1993 metų turėjo būti 1 429,01 Lt.
Pareiškėjas nurodo, kad yra teisėtas Lietuvos Respublikos pilietis ir jos patriotas. Per blokadą palaikė premjero G. V. kvietimą remti atkurtą Lietuvos valstybę, todėl 1992 m. kovo 26 d. iš asmeninių santaupų į Lietuvos valstybės biudžetą pervedė 5 000,00 rublių arba 7 886,00 JAV dolerius. Yra pripažintas nukentėjusiu asmeniu nuo 1939–1990 metų okupacijų. Nuo 1994 metų yra renkamas Kauno kelių policijos veteranų klubo prezidentu. 2009 m. spalio 7 d. policijos generalinio komisaro buvo apdovanotas padėkos raštu, taip pat pirmojo laipsnio pasižymėjimo medaliu „Už nuopelnus“. 2015 m. liepos 6 d. Mindaugo karūnavimo dieną buvo pagerbtas Prezidentūroje. Mano, kad šitos aplinkybės patvirtina pareiškėjo didelį pilietiškumą. Atsakovo deklaravimas aplinkybės, jog jis nepriėmė Lietuvos Respublikos policijos priesaikos ir dėl to negalima jo pripažinti teisėtu Lietuvos Respublikos policijos pensininku ar lygiu su dimisijos komisarais asmeniu, yra niekuo nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, po 1990 m. kovo 11 d. pensiją mokėjo rubliais, laikinaisiais pinigais talonais. Vėliau, 1993 m., pirmąją pareigūno pensiją gavo litais. Per visą laiką neišmokėta pensijos dalis per mėnesį sudarė didesnę dalį. Pensija pamažu didėjo. Nuo 2007 m. sausio 1 d. valstybinė policijos pareigūno pensija padidėjo iki 430,00 Lt. Neišmokėta pensijos dalis sudaro 286 918,59 Lt arba 83 097,37 Eur.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybiniu pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir kariu valstybinių pensijų įstatymas) 13 straipsnio nuostatomis ir nurodo, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos iki gyvos galvos, t. y. jeigu valstybinė pensija už tarnybą paskirta, tai ji turi būti ir mokama. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose akivaizdžiai ir aiškiai nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.
Teismas turi prisiimti pareigą pripažinti, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas kitų policijos pensininkų, buvusių komisarų inspektorių, atžvilgiu. Bylai svarbi aplinkybė yra ir ta, kad, tarnaujant policijoje, pareiškėjo eitos pareigos bei turėtas aukštesniojo karininko laipsnis, paskirta didelė pareigūno pensija, kuri priklausė nuo didelio darbo užmokesčio, atitinka policijos pareigūno, turėjusio panašias pareigas ir panašų pareiginį laipsnį, bei paskirta pensija litais atitiko abiejų pareigūnų statusą ir jų pensijų dydį. Pareiškėjo turėtas majoro laipsnis visiškai atitinka policijos komisaro inspektoriaus pareiginį laipsnį. Tai svarbus teisinis argumentas tokiai pensijai mokėti. Šituo pagrindu perskaičiuojant pensiją būtų įvykdytas teisingumas ir panaikinta pareiškėjo diskriminacija kitų policijos komisarų inspektorių, dabar pensininkų, atžvilgiu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nesutinka su valstybinės pensijos sumažinimu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Mano, kad Laikinojo įstatymo nuostatos pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir yra nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.
Atsiliepimas
Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į patikslintą skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 182). Nurodo, kad patikslinto skundo reikalavimai kildinami iš to, kad pareiškėjo pensija ginčo laikotarpiu turėjo ir turėtų būti 414 Eur (pasak pareiškėjo, vidutinė policijos pareigūno pensija), kurią apskaičiuoja pagal buvusių bendradarbių pensijas. Tačiau Vidaus reikalų ministerija skiria pensijas ne pagal analogiškas pensijas ar pragyvenimo lygius, bet pagal teisės aktus. Įstatymai nenustato tokios pensijos apskaičiavimo metodikos, kokios siekia pareiškėjas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 6–8). Nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokamos vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu, Pareigūnų ir karių valstybiniu pensijų įstatymu, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, o 2010–2013 metais – ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu. Pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai mokama sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, neprieštaraujančias Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti iš atsakovo pagrįstai ir teisėtai neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį valstybinės pensijos dalį bei atlyginti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas ir patikslintas skundas atmestini.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra du kartus nagrinėjęs pareiškėjo skundus, kurių pagrindas buvo iš esmės identiškas šiai bylai: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-154-04 ir 2006 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 pareiškėjo skundai buvo atmesti. Šiose bylose nustatyta, kad pareiškėjui pensija už ištarnautus metus paskirta 1987 m. gegužės 16 d. pagal tuo metu galiojusį TSRS Ministrų Tarybos 1985 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. 493. Nustojus galioti minėtam TSRS Ministrų Tarybos nutarimui, pareiškėjui pensija mokama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 281. Pagal šį nutarimą pareiškėjui mokama pensija priskirta prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų pareigūnų pensijų kategorijai. Šie faktai, atžvelgiant į tai, kad ginčas kilęs tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu, iš naujo nenustatinėtini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis). Taigi, dėl pareiškėjo pensijos, gautos laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d., perskaičiavimo yra konstatuota galutinėje ir neskundžiamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006.
Pareiškėjo nuomone, Vidaus reikalų ministerija, perskaičiuodama pensiją į litus, privalėjo tai daryti susiedama su JAV doleriu pareiškėjo nurodomu kursu. Tokios paskirtos pensijos perskaičiavimo tvarkos nenustato jokie galiojantys įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai. Šie motyvai yra įvertinti galutinėje ir neskundžiamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006, kurioje konstatuota, kad perskaičiuojant pareiškėjui 1987 m. gegužės 16 d. paskirtą 198,75 rublių dydžio policijos pareigūno valstybinę pensiją nebuvo pažeisti šiuos santykius reglamentavę ar šiuo metu reglamentuojantys galiojantys norminiai teisės aktai. Pareiškėjas tiek šioje byloje, tiek ir administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 teigia, kad pareigūnai, kurie išėjo į pensiją iki įstatymo įsigaliojimo, yra diskriminuojami. Šis motyvas taip pat buvo įvertintas ir atmestas galutinėje ir neskundžiamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006. Kaip matyti, pareiškėjo skundo pagrindas dėl neteisėto valstybinės pensijos perskaičiavimo yra iš esmės identiškas tam, dėl kurio konstatuota galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006.
Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija, kurios mokėjimas buvo tęsiamas nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., buvo mokama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o dėl pareiškėjo diskriminacijos ir pensijos susiejimo su JAV doleriu pareiškėjo nurodomu kursu konstatuota anksčiau minėtuose teismų sprendimuose, kurie turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.
Pareiškėjas taip pat abejoja Laikinojo įstatymo konstitucingumu ir mano, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu jam buvo perskaičiuojama netinkamai.
Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.
Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad, pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).
Taigi nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui valstybinė pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia, Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).
Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia, dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuoja, jog atsakovė Vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį. Minėtų ginčo teisės nuostatų konstitucingumas jau yra įvertintas Konstitucinio Teismo, todėl atmestinas ir pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.