Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-744-319/2013;

Teisėja Sigita Meškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00675-2013-7;

2013 m. rugpjūčio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Algimanto Smolsko, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, gynėjai advokatei Ramutei Noreikienei, nukentėjusiosios atstovei J. E., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. E. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laika nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš D. E. nukentėjusiajai I. V. priteista 25 000 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiosios I. V. pilnametystės nustatyta jos atstovė pagal įstatymą J. E..

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. E. pagal BK 150 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią kitokio sąlyčio būdu atimdamas galimybę jam priešintis, o būtent: 2013 metų gegužės mėn. 20 dieną apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini), namų miegamajame kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, parvertęs nukentėjusiąją savo nepilnametę podukrą I. V. ant lovos ir neleisdamas jai atsistoti bei ją užguldamas, tuo atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, ją glamonėdamas, bučiuodamas, laižydamas jos nugarą bei lytinius organus, kišdamas savo rankos pirštus į nukentėjusiosios makštį, šiais veiksmais tenkino savo lytinę aistrą prieš I. V. valią.

Nuteistasis D. E. Kauno apygardos teismui skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendį ir prašo jį pakeisti, taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir sušvelninti bausmę. Mano, kad teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Neatsižvelgė į tai, kad apeliantas baudžiamojon atsakomybėn patrauktas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas. Įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas, apelianto teigimu, prieštarauja teisingumo principui. Nurodo, kad gailisi, siekia pasikeisti, todėl prašo skiri mažesnę bausmę. Teigia, jog neturėjo tikslo tenkinti lytinę aistrą ar seksualiai susijaudinti, smurtinių veiksmų neatliko ir visą laiką davė nuoseklius parodymus. Nukentėjusiosios parodymus galėjo įtakoti artimųjų poveikis. Pažymi, jog negavus sutikimo tenkinti lytinę aistrą dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle, veika gali pasireikšti neatsargia kalte. Esant tokiam psichiniam santykiui, apelianto teigimu, jo veika turėjo būti pripažinta ne tyčine, o neatsargia. Nuteistasis teigia, jog paskirtoji bausmė savo rūšimi yra per griežta, nes, atsižvelgiant į veikas ir tikslus, tai aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Elgesys su nukentėjusiąją nebuvo agresyvus, smurto nenaudojo, negrasino, o tai sąlygoja mažesnį veikos pavojingumo laipsnį. Nuteistasis taip pat teigia, jog kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Tai atlieka išreikšdamas nuoširdų gailestį dėl padaryto nusikaltimo, atsiprašęs nukentėjusiosios ir tai galėtų būti vertinama kaip nuoširdus gailėjimasis. Nuteistojo veikos pavojingumas, atsižvelgiant į kilusius padarinius (nei nukentėjusiosios kūne, nei lytiniuose organuose sužalojimų nėra, nekaltybės plėvė nepažeista, nukentėjusioji nesipriešino), yra mažesnis nei rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas. Įvertinus pasekmes bei tai, kad veika pasireiškė bučiavimu ir kūno glamonėjimu, nuteistojo suvokimu, jo veiksmai buvo ant nusikalstamos veikos ir nenusikalstamos veikos ribos. Apeliantas teigia nusikaltęs pirmą kartą, atsiprašė, padėjo išlaikyti šeimą ir tai rodo, jog jo asmenybės pavojingumas nėra didelis. Nusikalstamą veiką paskatino atsitiktinio pobūdžio situacija. Nukentėjusioji dėl jų šeimos gyvenimo būdo ir tai, kad jie gyvena vieno kambario bute, dažnai matė nuteistąjį tik dalinai apsirengusį, todėl jokios baimės dėl nuteistojo veiksmų nejautė ir nerodė. Teismas turėjo įvertinti apelianto šeimos tarpusavio santykį. Apeliantas mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti skyrus trumpesnę laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, jog jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. E. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantas neginčija jo nuteisimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, baudžiamoji byla apeliacine tvarka patikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas skunde nurodo, jog jo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai galisi, prašo atsižvelgti į šeimos tarpusavio santykius, veikos pavojingumą ir skirti švelnesnę bausme BK 62 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Be to, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė reikalauja nustatyti dar ir nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos pasekmes. Tokių aplinkybių šioje byloje pagrįstai nenustatyta. D. E. nors ir pripažino atlikęs dalį objektyvių jam inkriminuotų veiksmų, tačiau nepripažino esminių veikos aplinkybių, tai yra to, jog nukentėjusiosios valia buvo palaužta dėl jo veiksmų ir nepripažino subjektyviosios pusės požymio – kaltės, nepripažino, jog jis suvokė, kad daro nusikalstamą veiką, nors šios aplinkybės nustatytos ir įrodytos pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtais bei teismo teisingai įvertintais įrodymais. Pažymėtina, jog net ir skunde apeliantas nurodydamas argumentus dėl jo prisipažinimo, nėra nuoseklus, teigia, jog jo veika balansuoja tarp nusikalstamos veikos ir nenusikalstamos veikos ribos, nurodo, jog jo veika buvo neatsargi, nes nukentėjusioji neišreiškė jokio pasipriešinimo. Šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti. BK 150 str. 3 d. numatyta veika gali būti padaryta tik tyčia. Byloje nėra duomenų, kurie leistų įtarti, jog nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo nesuprasti savo veiksmų pobūdžio ar negalėjo jų valdyti. Nėra duomenų, kad būtų sirgęs psichinių sutrikimu, galėjusiu jam sutrukdyti suprasti savo veiksmų esmę ir prasmę. D. E. veikos padarymo metu buvo subrendęs vyras, todėl jis neabejotinai suvokė savo atliekamų veiksmų draudžiamumą ir pavojingumą, neabejotinai žinojo ir suvokė nukentėjusiosios amžių, tai yra veikė tyčia. Esant šioms aplinkybėms, byloje pagrįstai D. E. prisipažinimas nelaikytas išsamiu, nuoširdžiu ir nepripažinta tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

D. E. prašo skirti švelnesnę bausmę pritaikius BK 62 straipsnio nuostatas, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šios normos taikymui nėra faktinio pagrindo.

BK 62 str. 1 dalis nustato, jog teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Skirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 d. būtina sąlyga yra, jog asmuo pats turi atvykti ir pranešti apie šią nusikalstamą veiką. Be to, taip pat būtina, jog asmuo prisipažintų bei nuoširdžiai gailėtųsi arba padėtų ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti šią nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis buvo sulaikytas iš karto po nusikalstamos veikos padarymo. Jis neneigė padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tai negali būti prilyginama savanoriškam atvykimui ir pranešimui apie padarytą veiką. Be to, nenustatytas ir nuteistojo nuoširdus gailėjimasis. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, D. E. prisipažinimas nebuvo išsamus, jis nepripažino esminių veikos aplinkybių, siekdamas sušvelninti atsakomybę dalį padarytos veikos pateikė neteisingai, be to, D. E. nepripažino esminės aplinkybes - subjektyviosios pusės požymio – kaltės, nepripažino suvokęs, kad daro nusikalstamą veiką, nors tai byloje neabejotinai įrodyta teismo išsamiais aptartais bei teisingai įvertintais įrodymais.

BK 62 str. 2 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi, būtina sąlyga šioje dalyje numatytu pagrindu švelninti skirtąją bausmę – bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nors viena iš nurodytų alternatyvių sąlygų, tačiau byloje pagrįstai nenustatyta nei viena D. E. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, nenustatyta nei viena iš BK 62 str. 2 d. 1-6 p. numatytų sąlygų. Dėl šių aplinkybių apelianto prašymas švelninti bausmę BK 62 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.

Skirti švelnesnę bausmę pagal BK 54 str. 3 d. taip pat nėra pagrindo, nes nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios ypatingai teigiamai charakterizuotų nuteistąjį ar mažintų jo veikos pavojingumą, kad būtų galima teigti, jog sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas bei prieštarautų teisingumo principui. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės dėl to, jog nebuvo vartotas fizinis smurtas, dėl apelianto manymu nekilusių sunkių pasekmių, nepakankamos teigti, jog D. E. padaryta veika pasižymėjo tokiu mažu pavojingumu, jog laisvės atėmimo bausmės skyrimas būtų akivaizdžiai neteisingas.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skirti švelnesnę bausmę, nei sankcijoje numatyta, nėra pagrindo, tačiau D. E. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka nuteistojo bei veikos pavojingumo, yra per griežta ir turi būti mažinama.

BK 54 str. įtvirtinta nuostata, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas skirdamas bausmę tik formaliai nurodė, jog atsižvelgia į veikos padarymo aplinkybes, kilusias pasekmes, netinkamai įvertino veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, nuteistojo asmenybę, todėl skyrė per griežtą bausmę. Byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sukinančių aplinkybių, tačiau tai nereiškia, jog kaltininkui turi būti skiriama sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė, nes įstatymas reikalauja skiriant bausmę įvertinti kiekvienos iš BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę, jų tarpusavio santykį.

Byloje nustatyta, jog D. E. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo ypatingai fiziškai grubūs, jokių sužalojimų ar kitų fizinių pasekmių dėl to nekilo. Nukentėjusioji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog buvo pasimetusi, tačiau tėčiui nieko nesakė, kai nepavyko nukentėjusiosios paversti ant pilvo, jis jos nebarė, tik pasakė, kad užsispyrėlė. Teismo medicinos specialisto išvada Nr.(duomenys neskelbtini) nustatyta, kad I. V. kūno paviršiuje, lytinių organų srityje sužalojimų nėra, tiriamosios mergystės plėvėje sužalojimų nėra (b. l. 59), sužalojimų ant D. E. kūno taip pat nenustatyta. Nukentėjusioji aktyviai nesipriešino ir net nebandė priešintis dėl savo psichologinių savybių (paklusnumo, patiklumo), santykių su artimaisiais pobūdžio (nuteistasis jai buvo patėvis). Be to, nukentėjusioji tuo metu nors ir buvo nepilnametė, tačiau jai jau buvo 15 metų, ėjo į septintą klasę. Iš jos parodymų matyti, jog suprato su ja atliekamų veiksmų prasmę, tačiau, nepaisant to, nesipriešino ir net nieko nesakė, išskyrus tai, kad jautru. Nukentėjusiosios, liudytojų parodymais byloje nustatyta, jog po įvykio nukentėjusioji jautėsi blogai, yra sutrikusi, blogai miega, sapnuoja košmarus, gali tekti keisti mokyklą, nes apie įvykį sužinojo mokykloje, tačiau pažymėtina, jog šie parodymai duoti praėjus labai nedideliam laiko tarpui po įvykio (veika padaryta 2013-05-20, parodymai teisme duoti 2013-05-29), medicininių duomenų apie didesnę žalą mergaitės psichikai byloje nėra, taip pat nėra patikimų duomenų ir dėl šių įvykių poveikio mergaitės ateities gyvenimo kokybei. Visas šias aplinkybes įvertinus, darytina išvada, jog D. E. veikos pavojingumas, net ir atsižvelgiant į tai, kad tai tyčinė veika, padaryta prieš artimą asmenį, yra mažesnis nei rūšinis BK 150 str. 3 d. numatytos veikos pavojingumas. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog D. E. anksčiau nebuvo nuteistas, praeityje baustas administracine tvarka du kartus, tačiau nuobaudos seniai negaliojančios, atlygino dalį neturtinės žalos. D. E. linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, tačiau nei žmona J. E., nei kartu gyvenanti jos motina O. A. V. D. E. neigiami necharakterizavo, nurodė, jog santykiai šiuo metu yra įtemti tik dėl šio įvykio. Šios aplinkybės rodo, jog D. E. nėra linkęs pažeidinėti įstatymus, ar daryti panašaus pobūdžio neteisėtas veikas, tai atsitiktinio pobūdžio nusikalstama veika, dalį veikos objektyviųjų požymių nuteistasis pripažino ir visa tai rodo mažesnį nuteistojo pavojingumą visuomenei. Todėl įvertinus visas aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog paskirtoji bausmė, net ir atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra aiškiai per griežta, neatitinka veikos bei nuteistojo pavojingumo, todėl prieštarauja teisingumo principui. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, jų visumą, darytina išvada, jog būtent mažesnis nei rūšinis veikos pavojingumas ir nuteistojo pavojingumas turi lemiamą reikšmę skiriant bausmę ir leidžia pagrįstai teigti, jog bausmės tikslams pasiekti skirtina žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis, tačiau didesnė nei minimali sankcijoje numatyta, terminuota laisvės atėmimo bausmė.

Apibendrinant, konstatuojama, jog D. E. neteisingai paskirta bausmė, todėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas, skiriant D. E. naują bausmę (BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., kolegija

nusprendžia:

Nuteistojo D. E. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti, skiriant D. E. naują bausmę.

D. E. už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą skirti bausmę – terminuotą laisvės atėmimą trejiems metams.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.