Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-04 · Administracinė byla Nr. I-1536-789/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-04
Bylos Nr.
I-1536-789/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04462-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1536-789/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04462-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3). Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015-04-30 iki 2016-11-14 buvo laikomas Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Tiek karantino kameros, tiek baudos izoliatoriaus kameros, tiek miegamosios patalpos būdavo nuolat perpildytos, jose nebuvo užtikrintas minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Laikant karantino kameroje, būdavo leidžiama tik vieną valandą į dieną pasivaikščioti gryname ore tinkamai neįrengtoje patalpoje. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip baudimą kankinant. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–13). Paaiškino, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu Vilniaus PN buvo laikomas su pertraukomis. Karantino patalpose asmenys laikomi trumpą laiką, kol bus atliktas sveikatos patikrinimas, sanitarinis švarinimas ir kiti privalomi veiksmai. Be to, karantino patalpose laikomų asmenų skaičius nuolat kintą, o dažnai būna užimtos ne visos miegamosios lovos. Šios patalpos dienos metu nėra rakinamos, todėl jose laikomi asmenys gali laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) buvo įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Šis reikalavimas buvo tinkamai įgyvendinamas. Vilniaus PN teritorijoje yra specialiai įrengta pasivaikščiojimo vieta, skirta pasivaikščioti nuteistiesiems, esantiems karantino patalpose.

Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje. Tačiau net ir esant užimtoms visoms baudos izoliatoriaus kamerose, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir kt. gyvenamosiose patalpose įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, speciali komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems nuteistiesiems skiriama miegamoji vieta. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Šioje patalpoje yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė. Dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Todėl net ir esant gyvenamosios patalpos ploto trūkumui, jis negalėtų lemti neturtinės žalos, kadangi joje nuteistasis privalo būti tik nakties metu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija butų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Atsižvelgiant į Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatas, sanitarinis mazgas, esantis baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose, neturėtų būti teismo įvertintas kaip atskira patalpa. Vilniaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose esantis inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privaloma įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto, netinkamų gyvenimo sąlygų. Todėl jo teiginiai laikytini abstrakčiais. Pareiškėjas taip pat nepagrindė prašomos priteisti 9 000 Eur sumos, nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, patvirtinančių, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.

Atsiliepimas

Pareiškėjas pateikė teismui 2017-01-30 atsikirtimą į atsiliepimą, kuriame nesutiko su atsakovės atstovo atsiliepime į jo skundą išdėstytais argumentais. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos, kuriose jis buvo laikomas, būdavo perpildytos bei užstatytos baldais, kurie neturi būti įskaitomi į kameros plotą. Todėl Vilniaus PN atsiliepime pateikti duomenys yra klaidinantys. Taip pat Vilniaus PN pastatas yra avarinės būklės. Pasivaikščioti leidžiama tik vieną valandą per parą, nors reikalaujama leisti tris valandas pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimui skirtas kiemelis buvo itin prastos būklės (b. l. 46–47).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri atsirado pareiškėją laikant Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Aplinkybė, kad kalinamas nepriimtinomis sąlygomis asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog Vilniaus PN administracija neužtikrindavo teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimo. Minimalaus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punkte. Tiek iki 2015-08-30 galiojusios, tiek nuo 2015-09-01 įsigaliojusios Vidaus tvarkos taisyklių redakcijos (2015-08-20 įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) 11¹ punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2.).

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, būtina atmesti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pažymėtina, kad LVAT, aiškindamas Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, dėl gyvenamosios patalpos ploto pažymėjo, jog Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (LVAT 2016-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016, 2016-06-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2899-575/2016). Tačiau EŽTT naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Tačiau toje pačioje byloje nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais ir būtina įvertinti, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Todėl vertinant pareiškėjui tenkantį kameros plotą būtina atsižvelgti į sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau nėra reikalaujama atimti baldų užimamą plotą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog jo buvimo Vilniaus PN metu jis buvo laikomas 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 301, 5 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 309. Atsiliepime į skundą, atsakovės atstovas įvardino tas pačias patalpas, todėl nėra pagrindo netikėti šiais duomenimis. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad 4 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 301 plotas yra 35,26 kv. m ir joje yra įrengta 11 (b. l. 18) miegamųjų vietų, o 5 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 309 plotas yra 19,11 kv. m ir įrengtos 6 miegamosios vietos. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje Nr. 301 buvo laikoma 11 žmonių, o gyvenamojoje patalpoje Nr. 309 buvo 6 lovos, kurios visą laiką buvo užimtos. Taigi pareiškėjo ir atsakovo nurodytos aplinkybės dėl šiose gyvenamosiose patalpose laikomų asmenų kiekio sutampa. Minėtose patalpose nėra įrengtų sanitarinių įrenginių. Jie įrengti atskirai koridoriaus gale (b. l. 18). Įvertinus pateiktus duomenis, matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui būnant 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 301 jam galėjo tekti ne mažiau nei 3,2 kv. m ploto, o 5 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 309 – ne mažiau nei 3,18 kv. m ploto. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjui būnant nurodytose Vilniaus PN 4 ir 5 būrio gyvenamosiose patalpose, minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.

Tiek atsakovės atstovas, tiek pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad jis buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 5 ir Nr. 18. Kameros Nr. 5 plotas yra 14,08 kv. m ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos (pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas su dviem asmenimis), o kameros Nr. 18 plotas yra 30,47 kv. m ir joje įrengtos 7 miegamosios vietos (pareiškėjo teigimu, šioje kameroje kartu su juo buvo laikomi 6 asmenys) (b. l. 19). Iš pateiktų duomenų matyti, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5 sanitarinis mazgas užima 1,67 kv. m (b. l. 18), todėl vertintina, kad kameros gyvenamasis plotas yra 12,41 kv. m, o pareiškėjui galėjo tekti ne mažiau nei 4,13 kv. m ploto. Taip pat, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 sanitarinis mazgas užima 1,71 kv. m, todėl pareiškėjui galėjo tekti ne mažiau nei 4,1 kv. m ploto (28,76 kv. m padalinus iš 7). Taigi, laikant pareiškėją baudos izoliatoriaus kamerose, jo teisė į nustatytą 3,6 kv. m plotą nebuvo pažeista.

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad buvo laikomas karantino patalpoje, tačiau neįvardino jos numerio. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Vilniaus PN yra įrengtos dvi karantino patalpos. Iš patiektų duomenų (b. l. 15) nustatyta, kad karantino patalpos Nr. 108 plotas yra 14,39 kv. m ir joje įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 16), o patalpos Nr. 109 plotas yra 19,78 kv. m ir joje įrengtos 6 miegamosios vietos (b. l. 17). Kadangi pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas su 5 asmenimis, darytina išvada, kad ginčui aktuali karantino patalpa Nr. 109. Šioje patalpoje pareiškėjui galėjo tekti nemažiau nei 3,29 kv. m ploto. LVAT laikosi pozicijos, kad pagal savo pobūdį karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl, vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,6 kv. m (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-1003-858/2015). Taigi, šioje patalpoje pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas. Tačiau, pažymėtina, kad EŽTT 2001-07-24 sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) konstatavo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad dienos metu karantino patalpos nebuvo rakinamos, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas, būdamas karantino patalpose, galėjo naudotis judėjimo laisve, kuri kompensavo dėl nedidelio patalpos ploto patirtus nepatogumus.

Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad jam būnant karantino patalpoje buvo suteikiama tik viena valanda per parą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimui skirta vieta buvo itin prastos būklės. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jam turėjo būti suteikiamos trys valandos per parą pasivaikščioti gryname ore. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, 2016-04-30 atvykęs į Vilniaus PN, buvo laikomas karantino patalpoje. Vilniaus PN direktoriaus 2015-05-05 įsakymu Nr. 7-133 pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 25). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio pakeitimai, kuriais įtvirtinta, jog pataisos namuose paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas, įsigaliojo nuo 2016-04-01 (2015-06-23 įstatymas Nr. XII-1818). Pareiškėjo buvimo karantino kameroje metu Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnyje nebuvo nustatytos konkrečios pasivaikščiojimo trukmės. To paties teisės akto 103 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, jog nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Ginčui aktualus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015-11-01) 11 punktas, kuriame nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Taigi, atsakovės atstovas, suteikdamas pareiškėjui teisę būnant karantino patalpose kasdien pasivaikščioti vieną valandą, nepažeidė ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

Byloje nėra duomenų apie karantino patalpose laikomiems asmenims skirtas pasivaikščiojimo gryname ore vietas. Tačiau pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (žr. pvz. LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2350-520/2015). Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad pareiškėjas jo buvimo karantino patalpose laikotarpiu turėjo naudotis prastos būklės pasivaikščiojimo erdve, nesudaro pagrindo konstatuoti intensyvų jo teisių pažeidimą, galintį būti pagrindu neturtinei žalai priteisti. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo vietų būklės atmestini.

Apibendrinant tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Vilniaus PN administracija nepažeidė pareiškėjo teisės į orumą užtikrinančias kalinimo sąlygas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, kaip būtinosios neturtinės žalos atlyginimo sąlygos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė