Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-03-10 · Administracinė byla Nr. I1-1642-595/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-03-10Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-02-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-10
Bylos Nr.
I1-1642-595/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04199-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Vita Valeckaitė (pirm.)
Pareiškėjas
V. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1642-595/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04199-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde, kurį patikslino, teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-12, 21-22)

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 1995 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. birželio 27 d. buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, neatitinkančiomis elementarių gyvenimo sąlygų.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Visose kamerose tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuris atskirtas sienele ne aukštesnė nei 1,5 m. ir užuolaida. Sienelė neatitinka higienos normų reikalavimų, nes nėra jokios kabinos, dėl ko jis kitų sulaikytųjų atžvilgiu jautė diskomfortą, dėl to patyrė gilius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą. Ne kartą prašė gerinti privatumo sąlygas, tačiau buvo paaiškinta, jog privatumą užtikrina užuolaida. Tačiau nurodo, kad užuolaida pilnai neužsitraukia, atsiremia į kojas, tai trukdo, be to, lieka tarpas, per kurį vis tiek lieka matomas kitiems asmenims ir prižiūrėtojams. Visi šie išgyvenimai buvo nepertraukiami, nes galėjo būti stebimas administracijos darbuotojų.

Paaiškino, jog daug kartų kreipėsi į administraciją dėl kalinimo netinkamų sąlygų, tačiau administracija to nepripažino, buvo nuolat daromi pažeidimai jo atžvilgiu, bandoma jį įbauginti psichologiškai. Nurodė, kad buvo grasinama, jog skundų rašymas atsilieps jam siekiant lygtinio paleidimo, nuteikinėjo kitus nuteistuosius prieš jį, parašius skundą, darbuotojai darydavo spaudimą, todėl tekdavo ir atsiimti skundą.

Teigia, kad jis turėjo teisę tik į pusantros valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors pusantros valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke arba už kameros ribų.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K jis ne vieną kartą neturėjo galimybės nusiprausti duše po šiltu vandeniu, kadangi nebuvo šilto vandens. Nors ir vyksta remonto darbai, tačiau kaliniams turi būti užtikrintas šiltas (karštas) vanduo praustis mažiausiai kartą per savaitę. Nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo vandens šildymo sistemų. Taip buvo pažeistos jo teisės. Administracija žinojo šią problemą, tačiau jos nesprendė. LR Seimo kontrolierius buvo konstatavęs šį faktą.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, dėl ko pūva čiužiniai, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija. Kamerose švaraus oro kiekis neatitinka higienos normų reikalavimo. Dėl to patyrė diskomfortą, emocinę depresiją, dvasines kančias, neigiamus išgyvenimus.

Paaiškino, jog kamerose nebuvo tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patekdavo į patalpas ir jų visai neapšviesdavo. Kamerose yra elektrinis apšvietimas, praktiškai visose kamerose yra įrengtos akinamą šviesą skleidžiančios lempos, šviesa labai stipri, nuo jos skaudą akis ir galvą. Naktinio apšvietimo išjungti negalima, lempa dega ištisą parą dėl to negalėdavo išsimiegoti. Tokios sąlygos lėmė jo sunkesnę emocinę būklę, dėl to patyrė nepilnavertiškumo jausmą, tapo labiau nervuotas.

Teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gyvenamojo ploto dydį. Lukiškių TI-K kamerų plotas buvo apytiksliai 7 kv. m. ir šiose kamerose buvo laikoma nuo 3-4 įkalintųjų asmenų. Kameroje buvo dviaukštės lovos, kurių apytiksliai išmatavimai 80 x 200 cm. Tokių lovų buvo keturios. Didžiąją dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai. Leistina norma buvo viršyta keletą kartų. Tarp kalinių nuolat kildavo konfliktai dėl per mažos erdvės.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija nesuteikė jam užimtumo po 8 valandas. Dažnai tekdavo sėdėti po 22.30 val., o kartais ir visą parą. Prižiūrėtojai vis tiek siūlydavo eiti į lauką, net jei lyja. Vasarą teikė mažiau užimtumo. Tuo pačiu metu buvo siūloma rinktis tik vieną iš užimtumo programų. Taikoma mažiau užimtumo programų, nei jų galėjo taikyti.

Teigia, jog visi nurodyti argumentai dėl gyvenimo sąlygų vertintini kaip jo teisių pažeidimai, sukėlę jam neigiamas pasekmes, trukę visą laiką. Todėl prašo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti (b. l. 28-34).

Atsakovės atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginti reikšti. Turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Vilniaus PN 2020 m. sausio 30 d. kartu su atsiliepimu pateikė į bylą duomenis, kuriose kamerose pareiškėjas atliko bausmę. Nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 6.22 p., suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, Lukiškių TI-K neturi galimybės pateikti išsamesnę informaciją apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 31 d. imtinai.

Nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Gyvenamosios kameros ir jose esantis sanitarinis mazgas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos norma nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Pažymėjo, jog pataisos įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodė, kad kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pažymėjo, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Toks pat, vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, 44 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-04-01 įsakymu Nr. 1R-172, 107 punktų, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Todėl remiantis nurodytais argumentais prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 1995 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. birželio 27 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo.

Atsakovės atstovas, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo įstatymas numato trejų metų ieškinio senaties terminą, prašo daliai pareiškėjo pareikštų reikalavimų taikyti ieškinio senatį.

LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. nuostatos ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio termino eigos pradžios taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su objektyviąja aplinkybe, t. y. – asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą.

Nustatyta, kad pareiškėjo skundas teismui pateiktas 2019 m. gruodžio 11 d., priimtas nagrinėti teisme 2020 m. sausio 13 d. (b. l. 24-25). Pareiškėjas neturtinę žalą dėl dalies jo teisių pažeidimų kildina už laikotarpį nuo 1995 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. birželio 27 d. Teismas pažymi, kad apie neva pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimą nuo 1995 m. balandžio 5 d. pareiškėjui buvo žinoma iš karto, t. y. nuo pat 1995 m. balandžio 5 d., ir buvo žinoma visą laikotarpį. Akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių tariamą pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti jau nuo 1995 m. balandžio 5 d., kuomet, jo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodytų skunde, buvo pažeidžiamos jo teisės. Pažymėtina, kad pareiškėjas to neneigia, nurodydamas, kad pažeidimai yra tęstiniai, kiekvieną dieną. Pareiškėjas neprašo atnaujinti jam ieškinio senaties termino, nenurodo, jokių pagrįstų aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais argumentų, dėl ko yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.

Pagal CK 1.127 str. 5 d., jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo kalinimo įstaigoje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013-01-15 nutartis Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartis Nr. A146-307/2013).

Taigi, nustatyta, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo reikšti už laikotarpį nuo 1995 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 11 d.

LR CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą, bei esant atsakovės atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) reikalavimui nurodytu laikotarpiu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl neva netinkamų aukščiau nurodytų kalėjimo sąlygų laikotarpiu nuo 1995 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 11 d., atlyginimo atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

Taigi, aktualus ginčo laikotarpis šioje byloje laikytinas nuo 2016 m. gruodžio 11 d. iki 2019 m. birželio 27 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: 2017-01-01 buvo uždarytas į kamerą Nr. 35, plotas – 7,49 m² (1 asmuo kameroje); 2017-01-02 - 2019-02-18 kameroje Nr. 35 (1 asmuo kameroje); 2019-02-19 perkeltas į kamerą Nr. 94, plotas– 7,49 m² (1 asmuo kameroje); 2019-02-20 - 2019-06-26 kameroje Nr. 94 (1 asmuo kameroje); 2019-06-27 išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. Atsakovės atstovas nurodė, jog pagal Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymų Nr. V-212 6.22 p., suimtųjų (nusteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai. Todėl į bylą nėra pateikti duomenys apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 31 d. imtinai.

Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kamerų įrengimą, apstatymą baldais, sanitarinio mazgo įrengimą, plotus. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas kamerose Nr. 35, 94 visą ginčo laikotarpį buvo laikomas vienas (b. l. 29). Pagal pateiktus duomenis nenustatyta, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kurie ženkliai užimtų kamerų plotą, kameros buvo apstatytos baldais pagal teisės aktų reikalavimus. Juolab, pareiškėjas nenurodė, kad buvo perteklinių baldų, kurie galėjo mažinti kamerų plotą.

Atsakovės atstovas nurodė, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Toks gyvenamųjų kamerų, sanitarinio mazgo įrengimas, apstatymas baldais atitinka TIĮET reikalavimus.

Vertinant pareiškėjo nusiskundimą dėl tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto, pažymėtina, kad plotas, užstatytas baldais, iš bendro kameros ploto neeliminuojamas. Pareiškėjas nereiškia pretenzijų dėl kamerų apstatymo baldais.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m.), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kamerų ir sanitarinio mazgo plotus (0,56 kv. m.), atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas, kameros Nr. 35 plotas 7,94 kv. m., kameros Nr. 94 plotas 7,94 kv. m., konstatuoja, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto reikalavimą.

Vadovaujantis TIĮET 14.5 p. sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, esančio sanitarinio mazgo įrengimas pilnai atitiko keliamus teisės aktų reikalavimus, buvo įrengta 1,5 metro aukščio atitvarinė sienelė, buvo įrengta užuolaida, gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti, kuri pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Tai patvirtina ir pateiktos į bylą fotonuotraukos (b. l. 50-52). Pažymėtina, kad teismas, neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitinka keliamus teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p.). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami. Kaip minėta, sanitarinis mazgas uždengtas užuolaida. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių (kada, kokiomis aplinkybėmis buvo užtiktas besinaudojantis sanitariniu mazgu, kokio turinio jo asmenį pažeminančių replikų ir kokių pareigūnų konkrečiai yra sulaukęs ir pan.), įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad pareigūnai ir kiti asmenys galėjo jį stebėti, kad daug kartų patyrė pažeminimą, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada tokie įvykiai buvo, kaip konkrečiai pasireiškė ir pan.), nenurodė. Nenustatyta, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis dėl konkrečių jo teisių pažeidimo galimai jį stebint atliekantį gamtinius reikalus kitų asmenų per stebėjimo akutę kameros duryse. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės šiuo aspektu yra pagrįstos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, žeminantį elgesį, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Įvertinus tai, kad pareiškėjas pagal pateiktus duomenis kamerose visą ginčo laikotarpį buvo vienas, nėra pagrindo konstatuoti jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimo.

Pareiškėjo nurodyti skunde argumentai, kad jį buvo bandoma įbauginti, kad nerašytų skundų, kad patyrė psichologinį spaudimą ir pan. visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Pagal byloje esančią medžiagą tokie faktai nenustatyti. Pats pareiškėjas konkrečiai neidentifikavo jokio konkretaus įvykio ar situacijos konkrečiomis aplinkybėmis, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog jo atžvilgiu buvo panaudotas psichologinis spaudimas, įbauginimas ir pan. Tai, kad pareiškėjas atsiėmė savo skundą, nėra pagrindas šiam pažeidimui konstatuoti, kadangi tokie duomenys neužfiksuoti (b. l. 41-43). Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Suimtųjų, nuteistųjų prašymų, skundų, pasiūlymų registracijos žurnalo išrašo matyti, kad pareiškėjo skundai įvairioms institucijoms buvo registruojami, priimami (b. l. 53-56).

Dėl pareiškėjo nusiskundimo pasivaikščiojimo teise, pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtos 952 - ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d., 10 straipsnio 3 dalies 2 punktu, taip pat 27 straipsnio 1 dalimi, kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Asmenų, laikomų kalinimo įstaigose, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams. Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Kaip pats pareiškėjas skunde nurodo, 1,5 val. per dieną buvo leidžiama pasivaikščioti, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų gryname ore teismas nenustatė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo karšto (šilto) vandens, buvo apribota galimybė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę. Nurodė, kad net kelis kartus negalėjo prausti viso kūno šiltu vandeniu vieną kartą per savaitę.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)). Atsakovės atstovas nurodė, kad vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 "Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo", įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas reikšdamas šį nusiskundimą, konkrečiai nenurodė, kada ir kiek kartų tiksliai ir dėl kokių konkrečių priežasčių jis negalėjo prausti viso kūno šiltu vandeniu vieną kartą per savaitę. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas šio savo teisių pažeidimo išsamiau nekonkretizuoja. Nors nurodė, kad šį teisės pažeidimą fiksavo LR Seimo kontrolierius, tačiau pareiškėjas nepateikė Seimo kontrolieriaus išvados, kurią teismas galėtų vertinti šioje byloje siekiant nustatyti pareiškėjo konkretų teisės pažeidimą. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas šiuo aspektu skunduose ar prašymuose Lukiškių TI-K administracijai, kitoms institucijoms. Todėl remiantis išdėstytais argumentais nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo ir šiuo aspektu.

Dėl pareiškėjo nurodyto nusiskundimo dėl drėgmės, ventiliacijos atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, oro šalinimo sistemą. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostata, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). TIĮET 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis). PĮVTT 16.7 punkte numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dirbtinės naktinės apšvietos.

Pagal byloje turimus įrodymus, nenustatyta, kad būtų nustatyti, fiksuoti tam tikri pataisos įstaigos kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, mikroklimato, tame tarpe, oro drėgmės, apšvietimo pažeidimai pagal pareiškėjo nurodytus skunde argumentus. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad su tokio turinio skundais, prašymais pareiškėjas būtų kreipęsis į kompetentingas įstaigas ar įstaigos administraciją dėl kamerų mikroklimato neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Byloje nėra pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų su fiksuotais mikroklimato pažeidimais. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė neva jo teisių pažeidimą įtakojusius veiksnius. Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei kilti yra būtina nustatyti visas jos kilimo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmų, priežastinį ryšį ir kilusią žalą. Taigi, byloje nėra pateikta jokių kitų duomenų ir įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamo mikroklimato kamerose, nėra nustatytų atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo vertinti pareiškėjo argumentų dėl jo pablogėjusios sveikatos būklės, neva susijusios su nurodomais nusiskundimais.

Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, jog atsakovės atstovas jam neužtikrino pakankamai užimtumo. Tačiau, kaip matyti iš skundo, pareiškėjas neneigia, jog Lukiškių TI-K jam buvo sudarytos galimybės dalyvauti užimtumo programose, kad jis jose dalyvavo. Teismo vertinimu, šie skundo argumentai pateikti subjektyviai ir deklaratyviai, nesukonkretinti ir išsamiau netgi neapibūdinti. Pareiškėjas nenurodė skunde konkrečiai, kada ir kokiose socialinės reabilitacijos priemonėse, programose ar kitoje laisvalaikio veikloje jam buvo apribotos teisės dalyvauti, dėl kokių priežasčių ir pan. Taigi, nenustatyta, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, depresiją, pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, pablogėjo jo sveikata. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. R. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Vita Valeckaitė