Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 3 d. laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

pagal BK 187 str. 1 d. laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš T. V. priteista 39 803,26 Lt žalai atlyginti UAB „Panevėžio Lytagra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. kovo 17 d., tiksliai nenustatytą valandą, turėdamas tikslą įvykdyti vagystę, pasislėpęs UAB „Panevėžio Lytagra“ prekybos centro patalpose, esančiose Pušaloto g. 108, Panevėžio m., įsibrovęs į saugyklą, 2006 m. kovo 19 d. apie 19.50 val. iš vedėjo kabineto seifo pagrobė didelės vertės UAB „Panevėžio Lytagra“ priklausantį turtą - pinigus 38 575,41 Lt.

T. V. taip pat nuteistas už tai, kad, įsibraudamas į UAB „Panevėžio Lytagra“ patalpas bei pagrobdamas iš seifo pinigus, tuo pat metu tyčia sugadino seifą, kėdę, sienos konstrukciją, akmens vatos izoliaciją, lubų tinklą, vėdinimo ortakį, sunaikino tris lubų plokštes ir vazą, - iš viso sunaikino 46,80 Lt ir sugadino 1 309,05 Lt vertės UAB „Panevėžio Lytagra“ turto.

Civilinio ieškovo atstovė atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovas nesutinka su bausmės laiko T. V. sutrumpinimu, nes neįžvelgia realių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat nurodo, kad T. V. teisiamas ne pirmą kartą, materialinės žalos, padarytos jų įmonei, neatlygino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pagrįstai jį nuteisė pagal BK 178 str. 3 d. bei 187 str. 1 d., ko apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis. Jo kaltė įrodyta liudytojų bei paties nuteistojo T.V. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis, parodymų patikrinimo vietoje protokolais bei kitais apygardos teismo nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais. Nuteistasis apeliaciniu skundu iš esmės ginčija paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, teismas pripažinęs T. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimus bei nuoširdžiai dėl to gailisi, kitų T. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad iš jo pinigų buvo atlyginta nedidelė padarytos žalos dalis, yra nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad T. V. būtų atlyginęs bent dalį žalos, padarytos UAB „Panevėžio Lytagra“. Lengvinančia aplinkybe gali būti pripažintas toks žalos ar jos dalies atlyginimas, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atsilygino iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu atliekant kratas, iš T. V. tik buvo paimti 320 Lt (t.2, b.l. 76-78, 88-92), kurie, kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino pats T. V. , buvo likę iš pagrobtų ir UAB „Panevėžio Lytagra“ priklausančių pinigų (t.3, b.l. 113). Taigi teismas, vadovaudamasis BPK 94 str. 1 d. 5 p., 108 str., pagrįstai nusprendė šią pinigų sumą po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti teisėtam savininkui – UAB „Panevėžio Lytagra“. Toks iš T. V. paimtų UAB „Panevėžio Lytagra“ priklausančių pinigų grąžinimas jų teisėtam savininkui, nėra savanoriškas nusikaltimu padarytos žalos ar žalos dalies atlyginimas. Todėl ši nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė nėra pagrindas švelninti T. V. bausmę.

Nuteistasis teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo, jog pagal BK 61 str. teismas, skirdamas bausmę, įvertina atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį ir motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį bei skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BK 61 str. 2 d., be atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, teismas taip įvertina kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. V. padarė du - vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimus (BK 11 str.), jo pagrobto turto vertė viršija BK 190 str. numatytą 250 MGL ribą, nuo kurios turtas laikomas didelės vertės, dėl ko viena jo veikų ir buvo kvalifikuota pagal BK 178 str. 3 d. Didesnį jo veikų pavojingumą rodo ir tai, kad nusikaltimus suplanavo ir jiems pasirengė iš anksto. Be to, nusikaltimų padarymo metu nedirbo, anksčiau yra teistas už tyčinius nusikaltimus. Kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, T. V. už abu nusikaltimus teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kiek švelnesnes už jo nusikalstamas veikas numatančių straipsnių sankcijų vidurkius – pagal BK 178 str. 3 d laisvės atėmimą trejiems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 187 str. 1 d. – devynių mėnesių laisvės atėmimą.

Nuteistasis neteisus, apeliaciniame skunde teigdamas, kad trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra lygiai pusė BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytos bausmės, t.y. straipsnio sankcijos bausmės vidurkis. Pagal BK 61 str. 3 d., nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu. Šis minimalus laisvės atėmimo bausmės rūšies dydis numatytas BK 50 str. 2 d., kur nurodyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių. BK 178 str. 3 d. už didelės vertės svetimo turto pagrobimą numato vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios maksimalus dydis – septyneri metai. Vadinasi, bausmės vidurkis už BK 178 str. 3 d. numatytą nusikaltimą skaičiuojamas maksimalų BK 178 str. 3 d. numatytą bausmės dydi – septynerių metų laisvės atėmimą - sudedant su minimaliu laisvės atėmimo terminu – trim mėnesiais – ir padalijant pusiau. Taigi, T. V. pagal BK 178 str. 3 d. paskirta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė iš tiesų yra kiek švelnesnė, negu sankcijoje numatytos bausmė vidurkis.

Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 2 d. 5 d. 2 p., už T. V. padarytus nusikaltimus paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu (griežtesne bausme apimant švelnesnę) ir galutinę bausmę paskyrė trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimą. Tokiu būdu, T.V. paskirta bausmė nėra per griežta. Skirdamas bausmę, apygardos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.