Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-02 · Byla Nr. Iv-624-437/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-12-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-05-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-02
Bylos Nr.
Iv-624-437/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02268-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Raimondas Blauzdžius
Pareiškėjas
R. N.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie LR VRM
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-624-437/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02268-2010-4Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. prašymą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie LR VRM dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. N. padavė teismui prašymą (b. l. 1–5), kuriame prašo priteisti jam solidariai iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (toliau – VSAT) Vilniaus rinktinės ir Lietuvos valstybės neišmokėtą 154,24 Lt darbo užmokesčio dalį už 2008 m. gruodžio mėn.

Prašyme paaiškina, kad šiuo metu jis dirba VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos Sargybų būrio specialistu. Pažymi, kad Vilniaus rinktinė, apskaičiuodama jo 2008 m. gruodžio mėn. darbo užmokestį, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą priedų ir priemokų dydžio (sumos) ribojimą, kuris negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Jo priedų ir priemokų suma viršijo šią ribą, kadangi jis dirbo viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Dalies atlyginimo neišmokėjimas jam nebuvo atlygintas kitokiu būdu, kadangi to nenumatė galioję teisės aktai.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatavo, kad: „valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus“. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštarauja Konstitucijai, tačiau kartu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymi, kad bendrąja prasme jo (kaip ir visų valstybės tarnautojų) darbdavys yra valstybė, iš kurios biudžeto yra finansuojami VSAT ir jos struktūriniai padaliniai. Mano, kad pagal CK 6.279 str. 1 d. analogiją atsakovams kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti už jo atliktą darbą.

Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d., 107 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies, Civilinio kodekso 6.273 str., Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., 23–26 str., Vidaus tarnybos statuto 36 str., 38 str. 1, 5 d., Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimu byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2004-12-30 nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004, LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A143-63/2010, Nr. A756-59/2010. Mano, kad yra galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas.

Atsiliepimas

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė VSAT Vilniaus rinktinė su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, skundą patenkinus sprendimo vykdymą prašė atidėti vieneriems metams. Atsiliepime į skundą (b. l. 18–20) paaiškina, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra ir kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03).

Nurodo, kad VSAT Vilniaus rinktinė yra netinkamas atsakovas šioje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje įtvirtintas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 d.). Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kuriuos nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to, kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę (CK 1.131 str.).

Remiasi CK 6.271 str. 1, 4 d., 6.263 str. 1 d., DK 27 str. 2, 5 d., 298 str., ABTĮ 22, 23 ir 52 str.

Teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą (b. l. 12–15), kuriame prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, o teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jo vykdymą atidėti vieneriems metams. Nesutikimą su pareiškėjo prašymu pagrindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė VSAT Vilniaus rinktinė savo atsiliepime. Papildomai nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Kadangi atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 n. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.

Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas dirba VSAT Vilniaus rinktinės specialistu ir 2008 m. gruodžio mėn. VSAT Vilniaus rinktinė pareiškėjui dėl taikyto 70 proc. pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo nesumokėjo 154,24 Lt darbo užmokesčio dalies (b. l. 6–7).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 – 26 straipsnių nuostatos, kurios pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikomos be išlygų.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal to paties straipsnio 7 dalį šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (26 str. 3 d.).

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija), kuriuo buvo pakeistas bei papildytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama į praeitį, o ne į ateitį. Konstitucinis Teismas nutraukė bylos dalį pagal prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies tiek, kiek joje tiesiogiai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, atitiktį Konstitucijai, kadangi jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.

Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse, kurio 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senatis – tais įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr.A12-219/2004; A1-638/2005).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. liepos 29 d. ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2008 m. gruodžio mėn., t. y. nepraleidęs DK 27 str. 2 dalyje nustatyto termino.

Pažymėtina, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1735/2010, 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su VSAT Vilniaus rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jo tiesioginis darbdavys, todėl pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš VSAT Vilniaus rinktinės.

Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pareiškėjo R. N. prašoma priteisti nepriemokų sumą susidarė už 2008 m. gruodžio mėn. ir šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

LR CPK 284 str. 1 d. nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjas, atsižvelgdamas į tai, kad prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo buvo pareikštas 2010 m. ir į Lietuvos valstybės turtinės padėties pokyčius nuo 2010 m., sprendžia, kad nėra pagrindo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 4 p., 127, 129 str., LR CPK 284 str. 1 d., teisėjas

nusprendė:

pareiškėjo R. N. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti R. N. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės 154,24 Lt (šimtą penkiasdešimt keturis litus ir 24 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje skundą dėl reikalavimo priteisi neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš Lietuvos valstybės atmesti.

Netenkinti prašymo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Raimondas Blauzdžius