Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-01-21 nuosprendžio, kuriuo Ž. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. laisvės atėmimu 4 metams ir 1 mėnesiui.

Į bausmės laiką įskaitytas kardomajam kalinime ir sulaikyme prabūtas laikas nuo 2009-01-08 iki 2009-01-21.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. P. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. sausio 8 d. apie 14.30 val., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), nuo prekystalio pagrobė padėklą su jame buvusiais 160 vienetų auksinių žiedų, kurių bendra vertė 49305 Lt, t. y., pasikėsino pagrobti didelės vertės individualiai A. P. įmonei priklausančio turto, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas individualios įmonės savininko A. P..

Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. P. prašo sušvelninti jam paskirtą per griežtą bausmę.

Skunde apeliantas teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad žala nepadaryta, kad jis savanoriškai grąžino 8 žiedus, kuriuos buvo įsidėjęs į kišenę, ir atidavė sniege rastus išbyrėjusius 4 žiedus. Taip pat nurodo, kad bėgdamas su žiedų padėklu, įsidėjęs kelis žiedus į kišenę, pastarąjį su likusiais žiedais išmetė, norėdamas grąžinti savininkui didžiąją dalį žiedų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo atsižvelgti, kad jis yra jauno amžiaus, gyvena su mama ir dviem mažametėmis seserimis, kurioms, atlikdamas bausmę, nebegalės padėti, o taip pat tvirtina, kad gailisi dėl nusikaltimo padarymo.

Be to apeliantas skunde teigia, kad jis neplanavo pagrobti didelės vertės turtą, nemanė, kad ten žiedų bus tiek daug, viskas įvyko netikėtai ir jis nesuvokė, jog daro sunkų nusikaltimą. Tuo pačiu nuteistasis tvirtina, kad pats A. P. sukurstė pagundai padaryti nusikaltimą, ištraukdamas ir padėdamas ant stalo visą padėklą su žiedais, nors prašė parodyti tik vieną žiedą, ir nueidamas pas kitus klientus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo Ž. P. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas neginčija jo veikos kvalifikacijos pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d., tačiau apeliaciniame skunde, teisindamas save, tvirtina, jog didelės vertės turto pagrobti neplanavo, padėklą su auksiniais žiedais iš parduotuvės išsinešė spontaniškai, nes pats A. P. savo elgesiu sugundė padaryti nusikaltimą.

Be abejonės, pripažįstant asmenį kaltu dėl pasikėsinimo pagrobti didelės vertės svetimą turtą, būtina nustatyti nusikalstamo sumanymo turinį, ar kaltininko tyčia buvo nukreipta pagrobti būtent tokios vertės turtą (veikimas apibrėžta tyčia). Teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde Ž. P. teigė, kad eidamas į juvelyrinių dirbinių parduotuvę pagrobti didelės vertės turtą neplanavo, tačiau byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad, visgi, nuteistasis iš parduotuvės pabėgo su visu padėklu, tai yra su 160 vnt. auksinių žiedų. Konkrečiu atveju nėra būtina nustatyti, kad Ž. P. iš anksto buvo sumanęs pagrobti didelės vertės svetimą turtą. Faktas tas, kad toks pasiryžimas jam atsirado apžiūrinėjant žiedus ir šį nusikalstamą sumanymą jis nedelsiant įgyvendino – pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Taigi, nuteistojo elgesio dinamika visos nusikalstamos veikos darymo metu aiškiai atskleidžia tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius ir byloja apie tikrąjį nuteistojo nusikalstamą sumanymą – pagrobti didelės vertės jam nepriklausantį turtą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. P. nusikalstamą veikimą kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d.

Nuteistojo skunde įvardijamas liudytojo A. P. elgesys neturi įtakos Ž. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tačiau būtina apsvarstyti, ar tai negalėjo paskatinti apelianto padaryti nusikaltimą. Iš nuteistojo, liudytojų A. P. ir J. P. parodymų (b. l. 131-133) akivaizdu, kad Ž. P. į juvelyrinių dirbinių parduotuvę užėjo kaip klientas ir paprašė parodyti žiedus. A. P., kaip pardavėjas, išreiškė elementarų, įprastą dėmesį galimam pirkėjui, iš vitrinos ištraukė vieną padėklą su žiedais ir padėjo ant prekystalio. Kolegijos nuomone, sunku būtų numatyti, kad žmogus, besidomėdamas juvelyriniais dirbiniais, esant prekybos salėje ir prekiautojams, ir kitiems klientams, dienos metu griebs visą padėklą su 160 auksinių žiedų nuo prekystalio ir spruks iš parduotuvės. Kolegijos nuomone, A. P. neturėjo ir negalėjo numatyti, kad jo elgesys paskatins Ž. P. nusikalstamai elgtis, nes, iš esmės, be dėmesio pastarojo palikęs nebuvo. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad A. P. pastebėjo iš parduotuvės su juvelyriniais dirbiniais išbėgantį Ž. P., ėmė jį vytis ir pasivijo. Taigi, liudytojo A. P. elgesys nė kiek Ž. P. baudžiamosios atsakomybės nelengvina.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas šių nuostatų nepažeidė.

Nuteistasis skundu apeliuoja į tai, kad jis savanoriškai atidavė pagrobtus žiedus, didelę dalį žiedų grąžino savininkui, yra jauno amžiaus, padeda motinai ir mažametėms seserims, nuoširdžiai gailisi dėl tokio nusikalstamo savo elgesio.

Byloje nėra jokių duomenų apie apelianto darbo santykius. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis nedirba (b. l. 131). Iš kitų bylos duomenų matyti, kad nuteistasis nėra oficialiai dirbęs (b. l. 102), tik 2004 metais buvo registruotas darbo biržoje (b. l. 103). Būdamas 15 metų Ž. P. pirmą kartą buvo nuteistas (Jonavos rajono apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu), po to buvo teisiamas dar 9 kartus, 2009-12-04, atlikus bausmę, buvo paleistas iš pataisos namų ir praėjus vos mėnesiui padarė skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad Ž. P. teiginiai apie jo teikiamą pagalbą motinai ir mažametėms seserims yra niekuo nepagrįsti deklaratyvūs pareiškimai, o jo amžius (24 metai), konkrečiu atveju, nei kiek jo kaltės nemenkina.

Iš tikrųjų, civilinis ieškinys dėl padarytos žalos byloje nebuvo pareikštas, tai įvertino apylinkės teismas ir jokios turtinės/neturtinės žalos iš apelianto nepriteisė. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina nuteistojo teiginių apie jo gerą valią, siekiant išvengti žalos padarymo savininkui. Pažymėtina, kad Ž. P. negrąžino savininkui, o, tiesiog, numetė į sniegą didžiąją dalį žiedų, prieš tai dar į kišenę įsidėjęs 8 žiedus, nes pastarasis jį vijosi – persekiojo. A. P., sulaikęs apeliantą, liepė Ž. P. ieškoti išbyrėjusių žiedų sniege, pastarasis kelis rado ir atidavė savininkui, tačiau tuo pačiu vėl bandė pasprukti su 8 žiedais, kuriuos buvo įsidėjęs į kišenę ir kurie buvo išimti tik policijoje asmens kratos metu (b. l. 27). Nėra jokio pagrindo tokių nuteistojo veiksmų vertinti, kaip savanoriškų, nes jis buvo priverstas taip elgtis dėl ankščiau aptartų liudytojo A. P. ir policijos pareigūnų veiksmų. Taigi, aptartas Ž. P. elgesys nešvelnina jo atsakomybės.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. P. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 10 kartų, dominuoja vagystės (b. l. 77-81). Tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas padarė neišnykus teistumui, todėl apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad Ž. P. yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.). Nusikaltimų recidyvas yra siejamas su asmeniu, vėl padariusiu tyčinį nusikaltimą ir keliančiu didesnį pavojų visuomenėje ir tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. P. paskyrė vienintelę BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės terminą, įvertino tai, Ž. P. nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, atsižvelgė į apelianto skunde nurodytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nenustatė Ž. P. atsakomybės sunkinančių aplinkybių ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, šiek tiek mažesnę, nei BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (vidurkis 4 metai 1 mėnuo 15 dienų), todėl dar sykį vertinti tas pačias aplinkybes ir tuo pagrindu švelninti bausmę – nėra teisinio pagrindo. Be to kas paminėta, kolegija atkreipia dėmesį, kad atlikęs laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu, praėjus vos mėnesiui, vėl pasikėsino padaryti sunkų tyčinį nusikaltimą. Akivaizdu, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtos laisvės atėmimo, arešto bausmės, jo teisinę padėtį lengvinančių institutų taikymas (bausmės vykdymo atidėjimas; Amnestijos įstatymas; lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos) Ž. P. pozityvaus poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėja įstatymus, kas byloja apie aiškias nuteistojo antivisuomenines nuostatas ir rodo, kad padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis neigiamas poelgis – tai dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys.

Įvertinus visas išdėstytas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir savo dydžiu nėra aiškiai per griežta.

Tokiu būdu, tenkinti nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą, jame nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą atmesti.