Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjui K. M., jo atstovui Laimonui Jakui, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovui Vincui Zaliauskui, Lietuvos kariuomenės atstovui Andriui Ūsui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovams Lietuvos kariuomenei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos kariuomenės Karinėms jūrų pajėgoms, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo pakeitimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos kariuomenės vadas 2014-04-28 įsakymu Nr. PK-588 išleido K. M. 2014-05-23 iš profesinės karo tarnybos į atsargą.

Pareiškėjas, sutikus Lietuvos kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos atstovams, teismo posėdyje patikslino skundą, atsisakė 2014-06-23 patikslinto skundo visų kitų reikalavimų, prašo tik pakeisti Lietuvos kariuomenės vado 2014-04-28 įsakymo Nr. PK-588 1-ame punkte nurodytą atleidimo datą „2014 m. gegužės 23 d.“ į atleidimo datą „2014 m. gegužės 30 d.“. Šį patikslintą pareiškėjo 2015-03-12 skundą teismas posėdyje priėmė nagrinėti.

Lietuvos kariuomenės vadas pažeidė ne tik pareiškėjo teises, tačiau tokiu būdu nepagrįstai neapmokėjo už atostogų laikotarpį pareiškėjui priklausančius maistpinigius ir butpinigius. Mano, kad viena iš priežasčių, kuri nulėmė tokio skundžiamo įsakymo priėmimą ir pareiškėjo teisių nepaisymą, yra pareiškėjo sąskaita neteisėtais būdais vykdomas lėšų taupymas už neišmokėtus atostogų metu pareiškėjui priklausančius privalomus išmokėti maistpinigius ir butpinigius. Lietuvos kariuomenės vado 2014-04-28 įsakymu Nr. PK-588 pareiškėjas buvo išleistas į atsargą ligos metu, liko neišnaudotos 55 dienos kasmetinių atostogų. Jam buvo išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, nors Karo tarnybos įstatymas nenumato kompensacijų už nepanaudotas atostogas.

Atleidus pareiškėją iš profesinės karo tarnybos ligos metu, galėjo būti pažeistas Konstitucijos 52 straipsnis. Karo tarnybos įstatymo 39 straipsnio 3 dalis nurodo, kad karys gali būti atleistas iš profesinės karo tarnybos ir jo ligos (laikinojo nedarbingumo) metu, jeigu jis atleidžiamas, vadovaujantis Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Ši įstatymo norma gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams, bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos, darnios pilietinės ir teisinės valstybės principams.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas paaiškino, kad yra įgijęs 19 metų 11 mėnesių 29 dienas tarnybos stažą. Iki termino, kuriam suėjus gali būti skiriama kario pensija, pareiškėją išleidus į atsargą buvo likusios 2 dienos. Tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės ir teisėti lūkesčiai.

Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.)

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas

Šios bylos ginčo dalykas yra Lietuvos kariuomenės vado 2014-04-28 įsakymo Nr. PK-588 teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas turi spręsti, ar pagrįstai pareiškėjas į atsargą buvo išleistas 2014-05-23.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas K. M. privalomąją karo tarnybą atliko nuo 1994-04-05 iki 1995-05-03, nuo 1995-06-12 iki 2014-05-23 Karinėse jūrų pajėgose tarnavo kaip profesinės karo tarnybos karys. Bendras įgytas tarnybos stažas sudaro 19 metų 11 mėnesių 29 dienas (Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų N1 Personalo skyriaus 2014-08-12 raštas Nr. PP-47).

2013-05-18 vieneriems metams buvo pratęsta pareiškėjo ir Krašto apsaugos ministerijos sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis.

2013-10-18 pareiškėjas pateikė prašymą Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų vadui Flotilės admirolui K. M. pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį vieneriems metams.

2013-12-19 Lietuvos kariuomenės vadas sprendimu Nr. TRS-26 nusprendė pareiškėjui nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties (9.1 punktas).

Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų vadas, atsižvelgdamas į srž. K. M. profesinės karo tarnybos sutarties termino pabaigą, 2014-04-16 įsakymu Nr. P-175 atleido 2014-05-17 iš pareigų K. M., Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų Karo laivų flotilės Patrulinių laivų diviziono patrulinio laivo „Aukštaitis“ (P14) Navigacinės kovinės dalies Vairininkų komandos vadą.

Lietuvos kariuomenės vadas 2014-04-28 įsakymu Nr. PK-588 išleido K. M. 2014-05-23 iš profesinės karo tarnybos į atsargą (1 punktas); panaikino Krašto apsaugos ministerijos 2011-12-02 išduotą leidimą Nr. SL-718, suteikiantį teisę dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „konfidencialiai“ 2014-05-23 (2 punktas); pavedė Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadui įrašyti pareiškėją į karinę įskaitą pagal gyvenamąją vietą (3 punktas).

2014-05-07 pareiškėjas pateikė prašymą suteikti kasmetines atostogas nuo 2014-05-19 iki 2014-07-12 įskaitytinai, nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į pirmą darbo dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos.

Iš teismui pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad nuo 2014-04-21 iki 2014-04-30 pareiškėjas atostogavo, nuo 2014-05-01 iki 2015-05-23, t.y. kai buvo atleistas turėjo laikinąjį nedarbingumą. Į bylą pateikta medicininė pažyma patvirtina, kad pareiškėjui laikinasis nedarbingumas buvo suteiktas nuo 2014-05-01 iki 2014-06-04.

2014-05-21 pareiškėjas pakartotinai pateikė prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo ir atleidimo datos nukėlimo į pirmą dieną po laikinojo nedarbingumo pabaigos ir atostogų paskutinės dienos.

Šiuo atveju pareiškėjas ginčo nekelia dėl to, kad su juo buvo nepratęsta profesinės karo tarnybos sutartis ir dėl to buvo atleistas iš pareigų, kad buvo išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Pareiškėjas ginčija Lietuvos kariuomenės vado 2014-04-28 įsakymo Nr. PK-588 teisėtumą tuo aspektu, kad į atsargą buvo išleistas likus dviem dienom iki termino, kurio sulaukus gali būti skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, nes jo išleidimo į atsargą dieną tarnybos stažas sudarė 19 metų 11 mėnesių 29 dienas.

Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai pasibaigia profesinės karo tarnybos <...> sutarties terminas <...>, jeigu tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Pagal KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią profesinės karo tarnybos karių išleidimą į atsargą, kai profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama šio įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais pagrindais, išskyrus nurodytus šio straipsnio 2 dalyje, arba kai pasibaigia profesinės karo tarnybos sutarties terminas ir ji toliau nepratęsiama, karys atleidžiamas iš pareigų, jas perduoda ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų atleidžiamas iš profesinės karo tarnybos.

Iš aptartų KASOKTĮ normų matyti, kad įstatymas numato maksimalų terminą (14 kalendorinių dienų), per kurį karys turi būti atleidžiamas iš profesinės karo tarnybos po to, kai buvo atleistas iš pareigų. Vis dėlto, KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nebūtų pažeistas karį išleidus į atsargą ir jo atleidimo iš pareigų ir pareigų perdavimo dieną. Šiuo atveju K. M. iš pareigų atleistas 2014-05-17, į atsargą išleistas – 2014-05-23, t.y. į atsargą išleistas praėjus 6 kalendorinėms dienoms po atleidimo iš pareigų. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 14 kalendorinių dienų terminas nebuvo pažeistas, todėl ginčijamas įsakymas šiuo aspektu yra formaliai teisėtas.

Teismas pažymi, viešojo administravimo subjekto priimami aktai turi atitikti ne tik teisėtumo, bet ir teisingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Teisingo sprendimo priėmimui taikytini ne tik teisės aktai, bet turi būti remiamasi teisingumo bei protingumo kriterijais. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004-12-13 nutarime yra nurodęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui. Konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise. Asmens pasitikėjimas valstybe ir teise bei teisėtų lūkesčių apsauga, kaip konstitucinės vertybės, yra neatskiriami nuo teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos.

Teismas laiko, kad ginčijama įsakymo atleidimo data, kai iki stažo, tinkamo valstybinės kario pensijos gavimui, buvo likusios tik dvi kalendorinės dienos nedera ir su Europos Sąjungos teise, kurioje galioja teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

Teismo vertinimu, pareiškėją išleidžiant į atsargą turėjo būti atsižvelgta į jo turimą tarnybos stažą, kad būtų užtikrintas teisėtų lūkesčių gauti valstybinę kario pensiją principas. KASOKTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos kariai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, o tie iš jų, kurie yra ištarnavę įstatymo nustatytą metų skaičių ir išleisti į atsargą, įgyja teisę gauti valstybinę kario pensiją. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos profesinės karo tarnybos kariams, ištarnavusiems <...> krašto apsaugos sistemose, <...> 20 ir daugiau metų. Kaip minėta, pareiškėją išleidžiant į atsargą jo tarnybos stažas sudarė 19 metų 11 mėnesių 29 dienas. Iki stažo, tinkamo valstybinės kario pensijos gavimui, buvo likusios tik dvi kalendorinės dienos.

Taigi ginčijamo įsakymo priėmimas likus dviem dienom iki termino, kuriam suėjus pareiškėjas įgytų teisę į valstybinės kario pensijos gavimą, iš esmės pažeidžia teisinės valstybės principus, svarbiausius jos elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisių tikrumą ir teisinį saugumą. Šią teismo poziciją sustiprina dar ir tai, kad vėlesnis įsakymo dėl išleidimo į atsargą priėmimas nebūtų pažeidęs ir KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto 14 kalendorinių dienų termino. Pareiškėjas, turėdamas daugiau nei 19 metų stažo pagrįstai galėjo tikėtis, kad į atsargą bus išleistas sukakus amžiui, būtinam pensijai gauti. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas, pagal kurį turi būti garantuojamos ir ginamos pareiškėjo teisėtai įgytos subjektinės teisės atsirasti sąlygoms gauti priklausančią pareigūno pensiją už ištarnautą laiką, todėl teismas sprendžia, kad Lietuvos kariuomenės vado 2014-04-28 įsakymo Nr. PK-588 1 punktas yra neteisingas, todėl keistina jame nurodyta išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą data iš „2014 m. gegužės 23 d.“ į „2014 m. gegužės 30 d.“. Toks datos pakeitimas atitinka ir KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Pažymėtina ir tai, kad byloje, be kita ko, nustatyta, jog pareiškėjas ant susipažinimo su sprendimu nepratęsti kario profesinės karo tarnybos sutartį lapu pasirašė tik 2014-05-12. Kaip matyti iš 2014-05-12 V. B. paaiškinimo, būtent šis asmuo 2013-12-27 pasirašė vietoj pareiškėjo, nes, kaip paaiškinime nurodė, pareiškėjas atostogavo ir prašė nueiti paimti minėtą dokumentą. Pareiškėjas su ginčijamu įsakymu buvo supažindintas tik 2014-05-07. Tokie veiksmai nėra pateisinamai pareiškėjo atžvilgiu, tačiau pareiškėjas ginčo dėl atleidimo iš pareigų ir išleidimo atsargą nekelia, todėl teismas plačiau dėl šių aplinkybių nepasisako.

Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo reikalavimas tenkinamas, Lietuvos kariuomenės vado 2014-04-28 įsakymas keičiamas, nukeliant išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą datą į „2014 m. gegužės 30 d.“.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 2 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo K. M. skundą tenkinti.

Pakeisti Lietuvos kariuomenės vado 2014-04-28 įsakymo „Dėl srž. K. M. išleidimo į atsargą“ Nr. PK-588 1 punkte nurodytą išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą datą iš „2014 m. gegužės 23 d.“ į „2014 m. gegužės 30 d.“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.