- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-08
- Bylos Nr.
- I1-3484-423/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00512-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Asta Urbonienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-3).
Atsiliepimas
Neturtinę žalą kildino iš to, jog nuo 2018-06-12 iki 2019-08-07 buvo kalinamas Pravieniškių PN 1, 2 ir 3 sektoriuose netinkamomis, žeminančiomis sąlygomis. Skunde ir atsikirtime į atsiliepimą nurodė bei teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose trūko ploto, jos buvo apleistos, drėgnos, sienos ir lubos apipelijusios, veisėsi buitiniai parazitai, nebuvo tinkamo apšvietimo. Teigė, jog pataisos namuose klesti smurtas, pažeminimai, subkultūros. Siekdamas išvengti smurto ir patyčių, pareiškėjas ne kartą kreipėsi į pataisos namų administraciją su prašymais jį izoliuoti, tačiau jo prašymai ne tik nebuvo tenkinami, bet apskritai nebuvo registruojami. Pareiškėjas taip pat žodžiu kreipėsi į būrio viršininką, tačiau šis pareiškėjo prašymus taip pat ignoravo. Be to, pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, tačiau buvo priverstas gyventi drauge su rūkančiais nuteistaisiais vienoje patalpoje. Papildomai pažymėjo, kad baudos izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, todėl juose tebuvo galima stovėti, bet ne vaikščioti. Taip pat nurodė, kad atliekų konteineriai buvo pastatyti per arti gyvenamųjų patalpų, todėl jose nuolat jautėsi nemalonus kvapas.
Dėl visų minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, emocinį stresą, sveikatos sutrikdymą, kurių būtų nepatyręs, jei atsakovės atstovas jį būtų kalinęs tinkamomis sąlygomis ir užtikrinęs jo saugumą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 20-27) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl galėjo laisvai vaikščioti lokalinio sektoriaus teritorijoje ir užsiimti kita leistina veikla, dienotvarkėje numatytu laiku. Pareiga valyti gyvenamąsias patalpas yra numatyta patiems jose gyvenantiems nuteistiesiems, tam jiems yra išduodamos valymo priemonės. Kenkėjų kontrolės paslaugas pataisos namams teikia UAB „Utenos deratizacija“, kuri reguliariai atlieka kenkėjų naikinimo darbus. Atliekų konteineriai yra tvarkingi, higieniški, atliekos išvežamos pagal nustatytą grafiką. Įstaigoje užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, gavus pranešimus apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos. Patalpos remontuojamos pagal poreikį bei atsižvelgiant į skiriamus asignavimus. Pataisos namų kiemuose įrengtos specialios rūkymo vietos, o gyvenamosiose patalpose rūkyti negalima. Už rūkymą neleistinose vietose nuteistiesiems skiriamos nuobaudos. Teisės aktuose nėra reglamentuojamas minimalus plotas vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl šs pareiškėjo argumentas nepagrįstas. Savo argumentų dėl kastų bei subkultūrų susidarymo ir pareigūnų netinkamo elgesio pareiškėjas nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, nedetalizavo, kur, kada ir kaip pasireiškė šie veiksniai, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Nėra ir duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos specialistus dėl skundo dalyko. Pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018-06-12 iki 2019-08-07.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN patalpose neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktai nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis (b. l. 35-37, 41), jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas šiose patalpose: karantino patalpoje, kurios plotas buvo 36,43 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto; 5 būrio 4 patalpoje, kurios plotas – 60,29 kv. m, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, faktiškai gyveno 16 asmenų, todėl pareiškėjui teko 3,7 kv. m ploto; 1 būrio 6 patalpoje, kurios plotas – 26,97 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos, faktiškai gyveno 7 asmenys, pareiškėjui teko 3,8 kv. m ploto; 1 būrio 3 patalpoje, kurios plotas – 37,03 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų, faktiškai gyveno 9 asmenys, todėl pareiškėjui teko 4,11 kv. m ploto; 16 būrio 12 patalpoje, kurios plotas – 13,95 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,65 kv. m ploto; 6 būrio 1 patalpoje, kurios plotas – 15,61 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,20 kv. m ploto; 2 būrio 5 patalpoje, kurios plotas – 11,64 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 5,82 kv. m ploto; 11 būrio 1 patalpoje, kurios plotas – 15,46 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 5,15 kv. m ploto.
Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl karantino patalpoje gyvenusių asmenų skaičiaus atitinka atsakovės atstovo pateiktus duomenis, todėl šioje dalyje ginčo nėra. Tačiau pareiškėjas teigia, jog gyveno 1 būrio 2 patalpoje (nenurodo tikslaus laikotarpio) su dar 6 asmenimis, todėl ji buvo perpildyta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kalinamas minėtoje patalpoje. Iš atsakovės atstovės pateiktos Pirmojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus vyriausiosios specialistės pažymos (b. l. 35) matyti, kad laikotarpiu nuo 2018-10-29 iki 2019-03-15 pareiškėjas buvo kalinamas tik 1 būrio 6 ir 3 patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, kadangi pareiškėjas jokių objektyvių juos paneigiančių įrodymų nepateikė.
Skunde taip pat teigiama, jog 1 būrio 3 patalpoje pareiškėjas buvo laikomas su dar 12 asmenų, tačiau minėtoje atsakovės atstovo pateiktoje pažymoje yra tiksliai nurodytas faktinis nuteistųjų skaičius, ginčo laikotarpiu buvęs pareiškėjo gyvenamosiose patalpose (1 būrio 3 patalpoje – 9 asmenys). Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių savo teiginį pagrindžiančių įrodymų, nedetalizavo, su kokiais konkrečiais asmenimis buvo kalinamas. Pareiškėjo pateikti kitų nuteistųjų raštiški paliudijimai yra abstraktūs, aplinkybės juose nurodomos nedetalizuotai, vien konstatuojant, kad pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis ir kad jo skundas yra pagrįstas. Šie liudijimai nelaikytini objektyviais skundą pagrindžiančiais įrodymais, ypač atsižvelgiant į tai, kad šiuos asmenis ir pareiškėją sieja ta pati teisinė padėtis (nuteistieji). Preziumuotina, šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai negalėtų būti laikomi patikimais bei objektyviais.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko daugiau nei 3,1 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose ir ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto karantino patalpoje, todėl minimalios ploto normos pažeidimas nenustatytas.
Teisės aktuose nėra reglamentuojamas minimalaus ploto reikalavimas vienam asmeniui pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Dėl buitinių kenkėjų
Pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai kenkėjai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys (b. l. 43-50) patvirtina, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Ši bendrovė reguliariai atlikdavo vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose.
Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta ir pats pareiškėjas neteigė, kad būtų kreipęsis į gydytoją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų sukeltos žalos. Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų veisimosi atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis
Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistieji gali rūkyti pataisos namų kiemeliuose (b. l. 41-42), tačiau gyvenamosiose patalpose rūkyti draudžiama. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme į vietų, kuriose uždrausta rūkyti, sąrašą nėra įtraukti pataisos namų pasivaikščiojimo kiemeliai. Tačiau, šiuo atveju taip pat vertinama, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Nenustačius tokių aplinkybių, vertinama, jog pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista ir pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų konstatuoti nėra pagrindo (žr., pvz., LVAT 2017-06-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017, 2018-01-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018).
Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kitų asmenų rūkymo neleistinose vietose ar būtų prašęs jį perkelti gyventi su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjo pateiktas prašymas Kauno tardymo izoliatoriui, kuriame pareiškėjas paršo jį apgyvendini su nerūkančiais asmenimis, nelaikytinas aktualiu nagrinėjamu atveju, kadangi minėtas prašymas buvo reikštas ne Pravieniškių PN administracijai. Byloje taip pat nepateikta jokių duomenų, kad kitų nuteistųjų rūkymas pasivaikščiojimo kiemelyje paveikė pareiškėjo sveikatą ar sukėlė kokius kitus padarinius, t. y. ar dėl pareiškėjo pasivaikščiojimų metu kartu su kitu rūkančiu nuteistuoju pablogėjo jo sveikata, ar pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą su skundais dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su jo buvimu kartu su rūkančiu asmeniu. Byloje pateiktoje pareiškėjo sveikatos istorijoje tokių duomenų nėra. Be to, pareiškėjas skunde nedetalizavo, kur, kada, kuriose patalpose ir kokie nuteistieji rūkė neleistinoje vietoje, nepaaiškino, kokias neigiamas pasekmes jam tai galėjo sukelti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai šioje dalyje nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimo ir atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Dėl subkultūrų ir pareigūnų elgesio
Pareiškėjas teigė, jog pataisos namuose klesti subkultūros, kiti nuteistieji iš pareiškėjo tyčiojasi, smurtauja prieš jį, o pareigūnai nereaguoja į pareiškėjo nusiskundimus ir prašymus jį izoliuoti, neleistinai naudoja prieš jį fizinio poveikio priemones.
Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, jog pataisos namuose nuteistieji nėra skirstomi į kastas, o priskiriami grupėms, numatytoms Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę dėl kastų susidarymo, jų toleravimo iš pataisos namų administracijos pusės, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN paaiškinimais neturi pagrindo.
Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pataisos įstaigos administracija toleravo kalinių subkultūrą, netinkamai su juo elgėsi. Pareiškėjas nedetalizavo, kada, kokie konkretūs nuteistieji ar pareigūnai prieš jį smurtavo, nenurodė jokių konkrečių įvykių aplinkybių, o tik deklaratyviai konstatavo patiriantis subkultūrų egzistavimo neigiamas pasekmes. Taip pat deklaratyviai pažymėjo, kad pareigūnai prieš nuteistuosius neteisėtai naudoja fizinio poveikio priemones („Tazer“), bet nepaaiškino, kur, kada ir koks pareigūnas taip su pareiškėju pasielgė. Teismo vertinimu, atsakovės atstovui kiltų neproporcinga pareiga paneigti tokius nekonkrečius ir nedetalizuotus pareiškėjo argumentus.
Byloje nėra jokių šias skundo aplinkybes patvirtinančių duomenų. Priešingai, pateiktame Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2019-01-18 rašte Nr. 2S-326, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, konstatuojama, kad nėra faktinių duomenų, jog pataisos namų pareigūnai pažeidė pareiškėjo teises ir prieš jį smurtavo, o 2019-08-21 rašte Nr. 2S-3568 konstatuota, kad pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyrius neturi jokių duomenų apie realią pareiškėjui kylančią grėsmę pataisos namuose, dėl ko jį būtų būtina izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Pareiškėjas šių Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos sprendimų teismui neskundė. Pagal byloje surinktus duomenis nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo saugumo neužtikrinimo ar pareigūnų netinkamo elgesio. Papildomai pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog dėl galimo pareiškėjo sumušimo buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, tačiau jų metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų dėl padarytos nusikalstamos veikos prieš pareiškėją. Taigi, ir šių duomenų pagrindu negalima konstatuoti, kad pataisos namų administracija pareiškėjui sudarė netinkamas kalinimo sąlygas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas.
Dėl kitų higienos ir buities sąlygų
Skunde nurodoma, kad gyvenamosios patalpos buvo apleistos, netvarkingos, drėgnos, sienos ir lubos apipelijusios, nebuvo tinkamo apšvietimo.
Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka (34 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).
Atsakovės atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2019-02-08 raštą Nr. (2-22 4.80)2-1091 ir 2018-12-21 raštą Nr. (2.22 4.80)2-55988, kuriuose užfiksuoti patikrinimų, atliktų pataisos namuose pagal pareiškėjo skundus, rezultatai. Nustatyta, kad 11 būrio 1 patalpoje drėgmės lygis ir apšvietimas atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Taip pat nustatyta, kad elektros šviestuvų gaubtai buvo nešvarūs, kas neatitiko Higienos normos HN 134:2015 34 punkto reikalavimo, o nuteistiesiems, atsakingiems už patalpų valymą, nebuvo išduodami valikliai. Nustatyta, kad patalpos buvo nešvarios, sklido nemalonus kvapas. Taip pat užfiksuota, jog 1 būrio pastatas senas, neremontuotas, inventorius susidėvėjęs.
Nors patikrinimų metu taip pat buvo užfiksuota, kad 1 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje veisėsi pelėsiai, o apšvietimas nesiekė 200lx, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas šioje patalpoje gyveno. Atsižvelgiant į tai, šios patikrinimų metu nustatytos aplinkybės nagrinėjamam ginčui nėra aktualios.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, jog ginčo laikotarpiu jam iš dalies nebuvo užtikrinamos tinkamos higienos sąlygos (patalpų švara, techniškai tvarkingas inventorius).
Teismas pripažįsta, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Pareiškėjo sveikatos istorijoje yra duomenų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į gydytoją dėl nemigos, dirglumo, tačiau iš minėtų įrašų negalima daryti vienareikšmės išvados, jog šios pasekmės pareiškėjui atsirado būtent dėl nustatytų Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų.
Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, negu laikini nepatogumai, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta jokių kitų skunde nurodomų pažeidimų, nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo G. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo G. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo pažeista skirtingais laikotarpiais nuo 2018-06-12 iki 2019-08-07, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.