Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Priteista iš V. R. bei nuteistojo D. J. solidariai UAB (duomenys neskelbtini) 12 465,35 Lt žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 23 d. laikotarpiu nuo 22.41 val. iki 22.45 val. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su D. J. bei asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta, išlaužiant UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio spaudos kiosko sandėlio duris, įsibrovė į patalpą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį sandėlį Nr. (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 14640 Lt vertės svetimą turtą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. R. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė iš dalies paties nuteistojo, liudytojų N. P., L. J. parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Nuteistasis savo apeliaciniu skundu kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos bei jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl paskirtos bausmės ir kitų nuteistojo skundo argumentų.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. R. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė apysunkį nusikaltimą, nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl Lietuvos Respublikos BK 27 str. prasme yra laikomas recidyvistu.

Nuteistojo V. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 str. 1 d. 3 p.), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tą aplinkybę, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Prašydamas sumažinti jam paskirtos bausmės dydį apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme jis savo kaltę pripažino, nurodė visas įvykio aplinkybes, nuoširdžiai apgailestavo dėl savo veiksmų, parodymų patikrinimo vietoje metu patvirtino savo parodymus, atsiprašė nukentėjusiųjų, jo artimieji rūpinosi žalos atlyginimu, ir prašo jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdų gailėjimąsi pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Vadovaujantis susiformavusia teismų praktika, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi galima pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tuomet, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir nuoširdžiai gailisi. Asmuo laikomas prisipažinusiu padaręs nusikalstamą veiką tada, kai jis savo noru, laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.) Taigi, norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu pirmąjį kartą apklausiamas įtariamuoju V. R. savo kaltės nepripažino (t. 1, b. l. 89-90), o kitos apklausos metu bei teisiamajame posėdyje teigdamas, kad savo kaltę pripažįsta, nurodė ne visas jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, taipogi nuteistasis jau ne kartą teistas, nusikalto teistumui neišnykus, išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, dėl ko jo gailėjimasis laikytinas deklaratyviu. Taigi, nenustačius nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi, teismas pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Nuteistasis skunde nurodo, kad jis su niekuo iš anksto nesitarė daryti nusikaltimo, jo veiksmai nusikaltimo padaryme buvo antraeiliai ir spontaniški, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje.

Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Kadangi byloje nustatyta, jog UAB (duomenys neskelbtini) priklausantis turtas buvo pagrobtas bendrais V. R., D. J. ir asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta, veiksmais: V. R. savo vairuojamu automobiliu, ant kurio buvo uždėti skirtingi valstybiniai numeriai, nuvežė nusikaltimo bendrininkus prie mados ir laisvalaikio centre (duomenys neskelbtini) esančio UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio spaudos kiosko sandėlio, laukė, kol pastarieji sudės pagrobtas dėžes su cigaretėmis į jo automobilį, pastebėjęs ateinantį apsaugos darbuotoją, dideliu greičiu išvažiavo iš įvykio vietos, pagrobtas cigaretes nuvežė nusikaltimo bendrininkams, kurie, kaip teisiamajame posėdyje nurodė pats nuteistasis, jam už pagalbą davė keletą „blokų“ cigarečių, konstatuojama, jog V. R. suprato D. J. ir asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta, veiksmų esmę ir pats sąmoningai dalyvavo padarant šią veiką, betarpiškai prisidėdamas realizuojant nusikalstamą ketinimą pagrobti svetimą turtą. Kadangi V. R. veikė bendrais tyčiniais veiksmais, jis turi atsakyti kaip vagystės bendravykdytojas. Esant paminėtoms aplinkybėms, teigti, jog apelianto veiksmai nusikaltimo padaryme buvo antraeiliai, nėra pagrindo.

V. R. skunde nurodytas teiginys, jog nuteistasis D. J. jį apkalbėjo tikėdamasis sau palankesnio teismo sprendimo, yra deklaratyvus, jo nepatvirtina jokie bylos duomenys. Be to, minėtą nuteistojo teiginį kolegija laiko visiškai nepagrįstu, kadangi bendrininkavimas yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl D. J. prisipažinimas padarius bendrus nusikalstamus veiksmus kartu su V. R. tik pasunkino jo teisinę padėtį, dėl ko D. J. neturėjo jokio pagrindo jį apkalbėti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad V. R., nuteistasis D. J. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, veikė bendrais suderintais veiksmais, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, t. y. kartu realizavo objektyviuosius vagystės sudėties požymius, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir minėtą aplinkybę pagrįstai pripažino V. R. atsakomybe sunkinančia aplinkybe.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. R. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams – savo dydžiu yra mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų) ir nėra aiškiai per griežta. Apelianto skundo argumentai, kad jo žmona dirba užsienyje, o nepilnametė dukra yra viena likusi be tėvų priežiūros, kas gali neigiamai atsiliepti jos moralei bei mokslams užsienyje, nėra pakankamas pagrindas mažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. O tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina šeimos padėtį ir negali pakankamai pasirūpinti savo nepilnamečiu vaiku, priklauso nuo jo paties elgesio – nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

Taipogi nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodė, kad jis niekur nedirbo ir taip pasunkino jo, kaip kaltinamojo, padėtį. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, V. R. - V. K. PPĮ (duomenys neskelbtini) dirbo tik nuo 2001-02-19 iki 2001-04-04, o duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas dirbo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, nėra. Iš Šiaulių darbo biržos pažymos matyti, kad V. R. joje buvo įregistruotas tik 2009 m. kovo 16 d., t. y. jau po nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo (t. 1, b. l. 128; t. 2, b. l. 105). Tai, jog po nusikaltimo padarymo apeliantas išvyko į užsienį ir ten įsidarbino (t. 2, b. l. 130, 131), esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms nėra pakankamas pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę.

Dėl civilinio ieškinio.

Nuteistasis prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo UAB (duomenys neskelbtini) priteista 12465,35 Lt žalos atlyginimo arba prašo priteisti iš jo UAB (duomenys neskelbtini) 1/3 dalį šios sumos.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuostolius privalo atlyginti. Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (CK 6.279 str. 1 d.). Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, tais atvejais, kai žala padaryta bendrais kaltinamojo ir kito asmens, dėl kurio byla išskirta į atskirą procesą, veiksmais, visa žala priteisiama iš nuteisto asmens. Vėliau, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį asmeniui, kurio byla buvo išskirta, iš jo žalos atlyginimas priteisiamas solidariai su ankstesniu nuosprendžiu nuteistu asmeniu. Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti nuostolių atlyginimo iš visų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičiavus jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.280 str.). Esant tokioms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai žalos atlyginimą UAB (duomenys neskelbtini) priteisė iš nuteistojo D. J., kurio atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2010 m. vasario 3 d. ir yra įsiteisėjęs (t. 2, b. l. 142-147, 148-151) bei V. R. solidariai, o ne vien iš apelianto, kaip pastarasis nurodė savo skunde. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį civilinio ieškinio dalyje taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

n utaria:

Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.