Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-260/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.Teisminio proceso Nr. 1-74-1-00049-2011-0

2013 m. vasario 15 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu L. U. pripažintas kaltu padaręs BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką ir nustatytos tokios šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: L. U. 2011 m. kovo 1 d., apie 1 val. 30 min., savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Molėtuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė smūgius peiliu bei rankomis ir kojomis savo motinai S. U., padarydamas jai trisdešimt du trauminius poveikius, t. y. įdrėskimą kairiame antakyje, du pasmakrėje, kaklo kairiame šone, kairiame žaste, po du dešinėje ir kairėje šlaunyse, nubrozdinimus sprando kairėje, kairėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje, kraujosruvas kairiame viršutiniame voke, kairiame petyje, žastuose, kairėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje, pjautines žaizdas kairiame žande, dešinės plaštakos I-II pirštuose, kairiame žaste, dvi kairės alkūnės srityje, kairiame dilbyje, kairės plaštakos III-IV pirštuose ir kairiame kelyje, durtines-pjautines, nekiaurymines žaizdas kairėje viršraktikaulinėje srityje, pilvo dešinėje, kairiame dilbyje ir nugaros kairėje, durtines-pjautines kiaurymines žaizdas kairės krūties srityje su kairiojo VI šonkaulio ir širdies sužalojimu ir pilvo kairėje su skrandžio ir kepenų sužalojimu bei daliniu žarnų išsiveržimu, ko pasėkoje dėl durtinės-pjautinės kiaurymines žaizdos kairės krūties srityje su širdies sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu, nuo ko pastaroji mirė, ir taip tyčia nužudė savo šeimos narį – motiną S. U..

Nuteistasis L. U. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas vien tik nenuosekliais ir prieštaringais liudytojos A. U. parodymais. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio metu ši liudytoja buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, todėl jos byloje duotų parodymų patikimumas kelia abejonių. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog nukentėjusioji S. U. buvo pradėta žaloti jai gulint lovoje, antrajame aukšte esančiame kambaryje; vėliau buvo žalojama pirmajame namo aukšte, kur ir buvo rastas jos lavonas. Tačiau byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nebuvo nustatytos visos bylos teisingam išnagrinėjimui svarbios aplinkybės, o būtent tai, kokioje konkrečioje vietoje buvo nužudyta S. U., taip pat tai, kurioje vietoje ir kada buvo suduotas smūgis, po kurio nukentėjusioji pradėjo kraujuoti.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kraujo tiškalai buvo rasti ne tik ant jo, bet ir ant A. U. drabužių. Nuteistojo teigimu, mirtį sukėlę sužalojimai S. U. turėjo būti padaryti pirmajame namo aukšte, kur ir buvo rastas jos lavonas. Todėl manytina, kad suduodant mirtinus smūgius nukentėjusiajai, šalia jos buvo ir A. U.. Nuosprendį priėmęs teismas patikėjo liudytojos A. U. parodymais apie tai, kad kraujo tiškalai ant jos drabužių atsirado jai skuduru valant kraujo dėmes nuo grindų ir šį skudurą numetus vonioje, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad, kaip nustatyta įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis ir liudytojos A. U. parodymais, jokių kruvinų skudurų vonioje rasta nebuvo. Apelianto manymu, abejonių kelia ir ekspertų trasologų išvados, pagal kurias dvi dėmės kraujo tiškalų ant A. U. drabužių galėjo atsirasti jai gulint netoliese peiliu žalojamos nukentėjusiosios. Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas galimybę, jog prie S. U. nužudymo galėjo prisidėti ir A. U., neįvertino liudytojų E. P. ir L. U. parodymų dėl A. U. asmenybės. Nuteistasis nurodo, kad liudytoja E. P. pirmosios instancijos teisme teigė po S. U. nužudymo bendravusi su A. U. motina A. M., kuri sakė, kad jos dukra, paskambinusi netrukus po nukentėjusiosios nužudymo, pasakė „mama, papjovėm Sigą“. Be to, A. M. atėjus į įvykio vietą, A. U. buvo namo pirmajame aukšte, o apeliantas tuo metu miegojo antrajame aukšte esančiame kambaryje. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai E. K. ir N. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą, girdėjo L. U. sakant A. U., kad jis „viską prisiims ant savęs“, o A. U. teigė, jog S. U. nugriuvo nuo laiptų. Šias aplinkybes vertinant visumoje su kitais objektyviais bylos duomenimis – nuteistojo bei liudytojos A. U. parodymais, anot apelianto, darytina išvada, kad S. U. galėjo nužudyti abu – L. U. ir A. U.. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad įvykio metu iš S. U. piniginės dingo 10 Lt, kuriuos, apelianto nuomone, galėjo paimti A. U..

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistasis įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl visų įvykio aplinkybių neprisimena, bet duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė visas jam žinomas aplinkybes. Tačiau jo apklausos protokole yra neteisingai nurodytos aplinkybės apie tai, jog L. U. įvykio metu bėgiojo po sodą rankoje laikydamas peilį. Šią aplinkybę, anot apelianto, nurodė patys policijos pareigūnai, o ne jis. Be to, byloje nustatyta, kad S. U. buvo nužudyta ne tuo peiliu, kurį nuteistasis neva turėjo rankoje bėgiodamas po sodą.

Nuteistasis teigia, jog jis neturėjo jokio motyvo nužudyti savo motinos, kadangi su ja gerai sutarė, ji buvo parašiusi testamentą, kuriuo visas jos turtas atitenka apeliantui.

Nuteistasis L. U. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo L. U. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis L. U. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų kaip visumos vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines teisiškai reikšmingas aplinkybes. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino šališkai, ignoruodamas nuteistąjį teisinančius ir liudytoją A. U. kaltinančius įrodymus. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje esančių duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymai buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytos visos teismo nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pagrindinis argumentas, kuriuo remiantis jis prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį, yra tas, kad byloje surinkti duomenys leidžia manyti, jog nužudant S. U. dalyvavo ir liudytoja A. U.. Be to, pasak apelianto, jo kaltė nužudžius savo motiną S. U. grindžiama vien tik nenuosekliais ir nepatikimais liudytojos A. U. parodymais, kuriuos paneigia kiti byloje esantys duomenys. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad apygardos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo atmesti liudytojos A. U. parodymus kaip nepatikimus.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja A. U. parodė, kad 2011 m. vasario 28 d. ji kartu su sutuoktiniu L. U. bei jo motina S. U. savo namuose vartojo alkoholinius gėrimus. Vakare ji ir S. U. pasijuto stipriai apsvaigusios nuo alkoholio, todėl abi, palikusios L. U. virtuvėje, nuėjo miegoti į antrąjį namo aukštą. Kambarys, kuriame jos atsigulė miegoti, buvo labai mažas, todėl abi lovos buvo greta viena kitos. Naktį liudytoja išgirdo vyro riksmą ir atsimerkusi pamatė, kad šalia S. U. lovos stovi L. U., rankoje laikydamas didelį dantytą peilį. Kadangi buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, A. U. nepajėgė atsikelti, o netrukus ir vėl užmigo. Po kurio laiko ji atsibudo, nusileido į pirmąjį namo aukštą ir ten pamatė ant grindų gulinčią kruviną S. U.. Liudytoja iš karto paskambino savo motinai A. M. ir, pasakiusi, kad S. U. yra negyva, paprašė jos ateiti. Būdama šoko būsenoje skuduru pradėjo valyti kraują nuo grindų, tačiau vėliau susivokė ką daranti ir skudurą paliko vonioje (1 t. 174-176 b.l.). Iš esmės analogiškus parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių liudytoja A. U. davė ir pirmosios instancijos teisme. Šios apklausos metu ji patvirtino, kad tiksliai įsidėmėjo L. U. rankose matytą peilį, kadangi tuo metu kambaryje buvo pakankamai šviesu, - šviesa krito iš gretimo kambario ir laiptinės, be to, pats peilis buvo išskirtinis, todėl jį identifikuoti nebuvo sunku (3 t. 86-92 b.l.).

Taigi liudytoja A. U. viso proceso metu nuosekliai tvirtino mačiusi, kad L. U. savo motinai peiliu grasino antrajame namo aukšte esančiame kambaryje, kuriame žuvusioji miegojo kartu su A. U.; vėliau liudytoja užmigo, o po kurio laiko atsibudusi ir nulipusi į pirmąjį namo aukštą pamatė ant grindų gulinčią sužalotą S. U., kuri jau buvo mirusi. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, tokie liudytojos A. U. parodymai sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis. Antai, įvykio vietos apžiūros protokole (1 t. 29-34 b.l.) užfiksuoti duomenys apie kambaryje, kuriame miegojo S. U., bei lovoje rastą kraują, jo kiekį bei lokalizaciją sutampa su pirmiau aptartais liudytojos A. U. parodymais, jog L. U. savo motiną pradėjo žaloti būtent tame kambaryje, kuriame ši miegojo. Tą aplinkybę, jog L. U. prieš S. U. smurtavo ir pirmajame namo aukšte, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog gausios kraujo dėmės buvo rastos ant laiptų bei pirmajame namo aukšte, kur buvo rastas ir S. U. lavonas. Šie duomenys paneigia ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, jog byloje surinktais duomenimis nebuvo nustatyta, kur buvo pradėta žaloti S. U. ir kurioje namo vietoje ji mirė. Specialisto išvadoje Nr. MK 34/11(01) padaryta tikėtina išvada, kad S. U. buvo nužudyta įvykio vietoje rastu ir tirti pateiktu peiliu, pažymėtu Nr. 1 (1 t. 96-85 b.l.). Iš liudytojos A. U. parodymų matyti, kad peilį būtent tokia geležte (dantyta) ji matė L. U. rankoje jam stovint šalia lovoje gulinčios nukentėjusiosios.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė pakankamai priemonių nustatyti, kokiu būdu peilis dantytais ašmenimis pateko po lova, kurioje miegojo A. U.. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmosios instancijos teismas, užduodamas klausimus įvykio dalyviams, siekė šią aplinkybę išsiaiškinti, tačiau to padaryti nepavyko. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nustatyta objektyviais bylos duomenimis, to neginčija ir pats apeliantas, jo skunde minimas peilis buvo rastas būtent tame kambaryje, kuriame, pagal liudytojos A. U. parodymus bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, ir buvo žalojama nukentėjusioji. Todėl peilio suradimo vieta nepaneigia nuosprendį priėmusio teismo išvados, kad L. U. savo motiną peiliu žaloti pradėjo būtent tame kambaryje, o jame rastas peilis ir buvo S. U. nužudymo įrankis.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria ant A. U. drabužių rastoms kraujo dėmėms, kurios, anot apelianto, paneigia liudytojos aiškinimą, kad ji jokiais veiksmais neprisidėjo prie S. U. nužudymo. Iš tiesų, kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados MK 90/11 (01), ant A. U. megztinio rasta dėmių, panašių į kraują, kurios susidarė kontakto metu su kraujuotu paviršiumi, ir dėmių, kurios susidarė kraujui užtiškant, tiškimo kryptis neužsifiksavo. Ant A. U. džinsinių kelnių, dešinės klešnės priekyje, rasta ovalo formos, nusmailėjusiu galu dėmė - tiškalas, panaši į kraują. Ši dėmė susidarė kraujui užtiškant, užtiškimo kryptis iš viršaus iš viršaus žemyn, nežymiai iš kairės į dešinę (2 t. 69-89 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. S 395/11(01) konstatuota, kad ant A. U. megztinio bei džinsinių kelnių rastas žmogaus kraujas, kurio DNR profilis sutampa su S. U. DNR profiliu su 99, 999999999999 % tikimybe (2 t. 92-93 b.l.). Liudytoja A. U., apklausta pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad kraujo dėmės ant jos drabužio galėjo atsirasti tuo metu, kai ji skuduru valė kraujuotas grindis, o kraujo tiškalai ant kelnių galėjo atsirasti tuomet, kai ji gulėjo greta žalojamos S. U.. Tokie liudytojos parodymai dėl kraujo atsiradimo ant jos drabužių aplinkybių bylos duomenimis paneigti nebuvo. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu apklausta ekspertė – trasologė N. Č. patvirtino savo duotą specialisto išvadą Nr. MK 90/11 (01) ir papildomai paaiškino, kad pagal rastų kraujo dėmių kiekį ir lokalizaciją ant A. U. drabužių galima manyti, kad šių dėmių susidarymo metu ji galėjo būti tiek stovimoje, tiek gulimoje padėtyje. Tyrimo metu nustatyta, kad L. U. drabužiai žymiai gausiau sutepti S. U. kraujo tiškalais nei A. U. rūbai, ant kurių buvo rastos tik dvi tiškalų dėmės. Šios dėmės, anot specialistės, galėjo atsirasti ir A. U. gulint netoliese žalojamos nukentėjusiosios (1 t. 122-123 b.l.). Iš esmės panašiai kraujo dėmių ir tiškalų galimą susidarymo mechanizmą ant A. U. drabužių nurodė ir teisiamajame posėdyje apklausta specialistė J. Jurėnienė. Ji paaiškino, kad ant A. U. drabužių rastos kraujo dėmės, būdingos kontaktui su krauju, t.y. ji turėjo liestis prie kraujo atsisėdant ant kraujo dėmės ar pan. Tuo tarpu ant liudytojos drabužių nustatytos tik dvi kraujo dėmės, kurios atsirado dėl tiškalų. Pasak specialistės, visiškai tikėtina, kad šios dėmės galėjo susidaryti liudytojai gulint šalia žalojamos S. U., juolab, kad tiškalo kryptis yra labiau į kairę pusę, iš viršaus žemyn, nežymiai iš kairės dešinėn (3 t. 99-101 b.l.). Taigi, nuosprendį priėmęs teismas, remdamasis pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis, kurių patikimumu nėra jokio pagrindo abejoti, padarė pagrįstą išvadą, kad kraujo dėmės ant A. U. drabužių, atsiradusios dėl tiškalų, galimai susidarė šiai gulint antrajame namo aukšte esančiame kambaryje, šalia žalojamos S. U., o ne, kaip tai teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, liudytojai skuduru valant kraują nuo grindų. Kita vertus, A. U. parodymai apie tai, kad ši, pamačiusi nužudytą S. U., skuduru valė kraują nuo grindų, sutampa su jau minėtu įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad vonioje buvo rastas kruvinas skuduras.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog, priešingai nei teigiama L. U. apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad faktinės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo nustatytos netiksliai, nepagrįstai atmetant versiją, jog prie S. U. nužudymo galėjo prisidėti ir liudytoja A. U.. Tokios išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde cituojami liudytojos E. P. parodymai, kuriuose ji teigė po S. U. nužudymo bendravusi su A. U. motina A. M., kuri sakė, kad jos dukra, paskambinusi netrukus po nukentėjusiosios nužudymo, pasakė „mama, papjovėm Sigą“. Tačiau nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai tokių liudytojos E. P. parodymų nepripažino patikimu įrodymu, kadangi, pirma, ši liudytoja pati tiesiogiai įvykio nematė, antra, tokie jos parodymai prieštarauja liudytoja apklaustos A. M. parodymams. Ši liudytoja pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, jog įvykio naktį jai paskambinusi A. U. pasakė, kad L. U. užmušė motiną, ji guli negyva, todėl paprašė ateiti (3 t. 83-86 b.l.).

Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuriuo L. U. pripažintas kaltu 2011 m. kovo 1 d., apie 1.30 val., savo gyvenamajame name, tyčia savo motinai sudavęs smūgius peiliu, rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas ir tokiu būdu padarydamas jai mirtį sukėlusius sužalojimus, yra teisėtas ir pagrįstas, apelianto nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. L. U. kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nešalina apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis neturėjo motyvo nužudyti savo motinos. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti apelianto parodymus apie atminties praradimo galimybes, teismo posėdyje apklausė gydytoją narkologę S. G., kuri, įvertinusi L. U. prieš įvykį išgerto alkoholinių gėrimų kiekį, jo polinkį girtauti, padarė išvadą, jog nuteistajam galėjo būti taip sutrikusi sąmonė, kad savo veiksmų įvykio metu, taigi ir motinos žalojimo motyvų, jis galėjo neatsiminti. Kita vertus, pažymėtina, kad motyvas nėra būtinasis BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo nustatymas ar nenustatymas neturi reikšmės veikos kvalifikavimui pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį.

Bausmė L. U. paskirta baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Nuteistajam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, to tiesiogiai neprašoma ir apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. U. apeliacinį skundą atmesti.