Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-03-29 · Administracinė byla Nr. A-801-143/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-02-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-03-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-29
Bylos Nr.
A-801-143/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03464-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-801-143/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03464-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 53–54), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5694 ,,Dėl atsisakymo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir atsisakymo nagrinėti prašymą“ bei 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4524 ,,Dėl 2014 m. balandžio 8 d. prašymo“ ir priteisti 3 990,61 Eur negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija buvo paskirta 2007 m. rugsėjo 25 d. Pažymėjo, jog 2014 m. balandžio 8 d. jis kreipėsi į atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius), prašydamas informuoti, kokiu pagrindu jam buvo sumažinta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pateikti apskaičiavimus, kokia pensijos dalis buvo neišmokėta, bei ją išmokėti. 2014 m. balandžio 17 d. raštu buvo informuotas, kad jam paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis, jo senatvės pensija buvo mažinama du kartus. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam buvo neišmokėta daugiau kaip 13 000 Lt suma. Siekdamas apginti savo teises, kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, prašydamas išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Jo prašymą VSDFV teritorinis skyrius persiuntė nagrinėti VSDFV, kuri 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4524 atsisakė nagrinėti prašymą, nurodydama, kad buvo praleistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas 3 metų kreipimosi į VSDFV terminas, ir pasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus dėl termino praleidimo. VSDFV ginčijamu 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5694 neatnaujino pareiškėjui termino ir jo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo atsisakė nagrinėti. Pareiškėjas nesutiko, jog praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjo teigimu, VSDFV neteisingai taiko senaties termino pradžią, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d., nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Tokia skaičiavimo tvarka yra nepagrįsta, nes tuo metu nebuvo teisinio pagrindo nevykdyti Laikinojo įstatymo, kadangi dar nebuvo jo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pažymėjo, kad nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo priėmimo, t. y. nuo 2012 m. vasario 6 d., jis sužinojo apie savo pažeistą teisę, todėl nuo šios datos ir turi būti skaičiuojamas 3 metų terminas. Paaiškino, kad yra pensininkas, senyvo amžiaus, priklauso socialiai pažeidžiamų žmonių kategorijai, nuoširdžiai tikėjo, kad institucija, priėmusi neteisėtus antikonstitucinius sprendimus, pati ištaisys pažeidimus ir išmokės jam priklausančios pensijos dalį. Pareiškėjas pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo poziciją grindė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 20–22, 71–75) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, jog pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad jam mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas, VSDFV teigimu, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pažymėjo, jog pareiškėjas su skundu dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo į VSDFV kreipėsi tik 2014 m. balandžio 8 d. Atsakovo nuomone, pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4524 pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. birželio 8 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir nurodė, jog skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas 2014 m. birželio 9 d. prašymu kreipėsi į VSDFV dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. birželio 9 d. prašymą, atsisakė atnaujinti praleistą terminą bei nagrinėti jo 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. birželio 9 d. prašymus dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo. VSDFV savo poziciją gynė remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.

Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 33–36, 76–77) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Panevėžio skyrius iš esmės nurodė analogiškus argumentus, kaip ir atsakovas VSDFV savo atsiliepime.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 88–92) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 3 990,61 Eur negautą senatvės pensijos dalį, o kitą pareiškėjo patikslinto skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4524 ir 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5694 teisėtumo ir pagrįstumo bei neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo. Pažymėjo, jog teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nes bylų aplinkybės iš esmės analogiškos, o ginčo teisiniams santykiams taikytinos tos pačios teisės normos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo mažinama nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl apie savo galbūt pažeistas teises jis sužinojo būtent 2010 m. sausio mėn., pirmą kartą gavęs pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą senatvės pensiją. Šiuo atveju pareiškėjo VSDFV Panevėžio skyriui 2014 m. balandžio 8 d. paduotas 2014 m. balandžio 8 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darytina išvada, jog pareiškėjas, paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jam pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta pensija. Todėl, teismo vertinimu, skunde nurodytas pareiškėjo nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20, 31 punktais. Pažymėjo, jog toks reglamentavimas reiškia, kad, prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, VSDFV turi nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus. Tik tada, kai per nustatytą terminą įrodymai nebuvo pateikti, ar pateikus, pripažinti nepagrįstais, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės. Taigi, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad VSDFV ginčijamais sprendimais tinkamai laikėsi Taisyklėse reglamentuotos procedūros. Teismo vertinimu, atsakovas teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas termino kreiptis į jį praleidimo priežastis ir pagrįstai nusprendė pareiškėjo prašymų nenagrinėti, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamus VSDFV sprendimus. Pareiškėjo reikalavimą dėl VSDFV sprendimų panaikinimo teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Atkreipė dėmesį, jog, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Skundžiamu 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5694 VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. birželio 9 d. prašymą dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, taigi pastarasis liko iš esmės VSDFV, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, neišnagrinėtas. ABTĮ 101 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad byla nutraukiama, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 95–97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad nekelia ginčo, jog prašymą (skundą) išmokėti neišmokėtą pensijos dalį pateikė atsakovui pavėluotai, praleidęs nustatytą 3 metų terminą. Tačiau teismas neteisingai aiškino, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą. Netgi ir tuo atveju, jeigu ir nebūtų pagrindo atnaujinti 3 metų terminą skundui paduoti, teismas neteisingai aiškino, kad nepasinaudota ikiteismine ginčų tvarka. Šia tvarka pasinaudojo ir prašymo išmokėti neišmokėtos pensijos dalį atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius nepatenkino. Pažymi, kad neturėjo pagrindo abejoti priimto įstatymo teisėtumu ir nesikreipė dėl pensijos sumažinimo. Įstatymų leidėju pasitiki, yra lojalus valstybės pilietis, politika nesidomi, neturi teisinio išsilavinimo, yra senyvo amžiaus. Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą, kuriuo sumažinta pensija, antikonstituciniu ir negaliojančiu, tikėjosi, kad patys įstatymų leidėjai ištaisys savo klaidą ir grąžins neišmokėtą pensijos dalį, kaip nusavintos nuosavybės dalį. 3 metų senaties terminas yra akivaizdžiai per trumpas, ir reikalavimui pareikšti dėl pensijų atkūrimo nebuvo teisinio pagrindo iki pat Konstitucinio Teismo sprendimo. Teismas turėjo pripažinti, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose (2014 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1025/2014), konstatuota, kad VSDFV atsisakius nagrinėti skundus iš esmės yra laikoma, jog pasinaudota ikiteismine skundų nagrinėjimo procedūra, todėl jis pareiškė ir pagrindinį reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi išnagrinėjo analogišką administracinę bylą Nr. A143-816/2014, todėl remiasi šioje byloje suformuota teismine praktika. Akcentuoja, kad šioje byloje pažeista jo konstitucinė teisė ir jos apgynimas yra svarbesnis, negu įstatymo nustatytas 3 metų terminas teisminei gynybai. Teisingumą vykdo tik teismas, todėl ikiteisminės ginčų sprendimo institucijos nutarimas taikyti praleisto termino institutą užkerta kelią ginčą nagrinėti teisme, tai prieštarauja teisinės valstybės principams.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 117–122) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

VSDFV nurodo, kad teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota tokio pobūdžio bylose. Pažymi, kad skunde teismui dėl praleisto termino pareiškėjas iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir 2014 m. birželio 9 d. prašyme VSDFV, kurie nesudaro pagrindo teigti, jog Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad VSDFV ginčijamais sprendimais tinkamai laikėsi Taisyklių reglamentuotos procedūros, teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas termino kreiptis į ją priežastis ir pagrįstai nusprendė pareiškėjo prašymų nenagrinėti, todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamus VSDFV sprendimus. Akcentuoja, jog, prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir ja nebegalima pasinaudoti. Vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 8 punktu, teismas pagrįstai nusprendė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Apeliaciniame skunde termino praleidimą apeliantas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skunduose VSDFV ir pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113–116) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Panevėžio skyrius nurodo, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn., kada jam buvo išmokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija, yra skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, turėjo kreiptis su skundu į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas, 2014 m. balandžio 8 d. paduodamas skundą VSDFV Panevėžio skyriui dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjo teiginys, kad tik po Konstitucinio Teismo sprendimo atsirado teisė reikalauti grąžinti nepagrįstai sumažintas pensijas bei kad savo reikalavimo teisę po Konstitucinio Teismo sprendimo realizavo per 3 metus, todėl svarstytina, ar yra praleidęs įstatymo nustatytą terminą dėl svarbios priežasties, yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Panevėžio) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 233,41 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu kelis kartus buvo didinamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2014 m. balandžio 8 d. pareiškėjas padavė VSDFV Panevėžio skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 37);

3) VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjo yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2014 m. birželio 8 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 29-30);

4) 2014 m. birželio 9 d. prašymu pareiškėjas, reaguodamas į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, po to tikėjosi, kad valstybė geranoriškai grąžins jam nesumokėtos pensijos dalį (b. l. 25-26);

5) pareiškėjo šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2014 m. birželio 27 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti iš esmės pareiškėjo paduotą prašymą (b. l. 58-59).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Panevėžio skyriui paduotas 2014 m. balandžio 8 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jam pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) bei jo nurodyti asmeniniai lūkesčiai dėl pensijos grąžinimo geruoju praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažinti (laikomi) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta iš esmės teisinga išvada. Pasisakydama dėl pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų dėl jo sveikatos būklės, kolegija, viena vertus, pažymi, kad šie įrodymai nebuvo pareiškėjo pateikti VSDFV, todėl jie negali turėti įtakos, sprendžiant klausimą dėl paminėto VSDFV 2014 m. birželio 27 d. sprendimo pagrįstumo. Kita vertus, kolegija pažymi, jog, atsižvelgiant į pakankamai ilgą (3 m.) terminą iškelti ginčą dėl paminėto pensijos sumažinimo teisėtumo, šiuose medicininiuose dokumentuose nurodyti pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimo laikotarpiai negali būti pripažinti reikšmingais ta prasme, kad tai būtų galima pripažinti pakankamu pagrindu atnaujinti aptariamą 3 metų terminą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasDainius RaižysVirginija Volskienė