Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kisieliaus, Jurgitos Mačionytės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 7 (septyniems) mėnesiams, įpareigojant nuo 21.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, mokytis, neatlygintinai išdirbti 24 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Nuosprendžiu konfiskuotas automobilis Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti S. S., A. B., L. B. ir E. Š., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl E. S. dalyvavimo pasikėsinant pagrobti svetimą turtą - automobilį

Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmestinas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei E. S. vaidmenį pasikėsinant pagrobti svetimą turtą ir pagrįstai E. S. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje.Apeliantas ginčija pirmosios instancijos išvadas vertinant surinktus įrodymus ir jų pagrindu prieitas teismo išvadas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kurio paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, pripažįsta, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) numatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik E. S. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų visumos vertinimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma liudija, kad apeliantas, kartu su savo draugais E. Š. ir L. B., važiuodami pro (duomenys neskelbtini) kaimą, pamatė paliktą stovėti automobilį VW Passat ir jame buvusį magnetofoną. Nors apeliantas teigia, buvęs jauniausias ir negalėjęs daryti įtakos vyresniems draugams, būtent apeliantas paskambino savo draugui A. B., kad šis padėtų išimti, t. y., pagrobti, iš automobilio jame buvusį magnetofoną. Šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu nurodė ne tik pats E. S., bet ir nuteistieji E. Š. bei L. B. (t. 1, b. l. 107-109). Šias aplinkybes apeliantas pripažįsta ir savo apeliaciniame skunde. Taigi, byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybių, kurios aiškiai rodo, jog apeliantas kartu su E. Š. ir L. B., pamatę pakelėje stovintį automobilį, susiformavo siekį padaryti nusikalstamą veiką – pagrobti iš automobilio svetimą turtą – jame buvusį magnetofoną. Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų kaltinamųjų parodymų matyti ir tai, kad po E. S. pokalbio su A. B., apeliantas, kartu su E. Š. ir L. B., nuvyko pas A. B. ir prie automobilio VW Passat sugrįžo penkiese: E. S., E. Š., L. B., A. B. ir E. S.. Iš nuteistųjų parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad tuo metu, t. y. atvykus prie automobilio, tai yra esant ir E. S., visiems kartu susiformavo sumanymas pagrobti ne tik magnetofoną, bet ir automobilį: E. Š. nurodė, jog: „atvažiavome prie to automobilio, stovėjo šalikelėje, buvo atrakintas, rakteliai buvo palikti viduje, tada sugalvojome užkurti, nepavyko, <....> iš pradžių reikėjo tik magnetofono, o paskui pamatėme mašinoje raktelius, pabandėme, mašiną užkurti, bet neišėjo“ (t. 2, b. l. 108);L. B. nurodė, jog: „visų sumanymas buvo, kad reikia automobilį užkurti“ (t. 2, b. l. 108);A. B. nurodė, jog: „šiaip tai visų mintis buvo užkurti tą automobilį. Ketinome parduoti. E. Š. jau buvo susitaręs (turima omenyje - parduoti) su kažkokiu (duomenys neskelbtini). Tikėjomės, kad niekas neieškos to automobilio (t. 2, b. l. 109);Iš apelianto duotų parodymų teisme, taip pat apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis, nors ir nebuvo prie pat automobilio VW Passat, bet matė, jog šį automobilį jo draugai bando užvesti, matė šviečiančias VW Passat žibintų šviesas ir pan. (t. 2, b. l. 109). Šios aplinkybės, šios nutarties 7 punkte jau aptartų kitų nuteistųjų parodymų kontekste, aiškiai liudija, kad apeliantas, būdamas kartu iš esmės pritarė savo draugų veiksmams. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis pritaria teismo išvadai, kad būdamas šalia jis jokiais veiksmais ar žodžiais neparodė savo neigiamos pozicijos dėl draugų veiksmų siekiant pagrobti ne tik magnetofono, bet ir bandant užvesti automobilį, tačiau kategoriškai neigia pats bandęs lįsti į automobilį VW Passat. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo sutinka, tačiau konstatuoja, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako ne tik tas asmuo, kuris tiesiogiai atliko nusikalstamus veiksmus, bet ir jo bendrininkai. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.) Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017 ir kt.). Nagrinėjamoje situacijoje E. S., atvyko į įvykio vietą puikiai suprasdamas ketinimą daryti nusikalstamus veiksmus – grobti svetimą turtą. Jis pats skambino A. B., kuris galėtų padėti pagrobti magnetofoną, matė kaip atvykus prie automobilio jo draugai siekia pagrobti svetimą turtą, braunasi į automobilį, bando jį užkurti, taigi veikia taip, kaip ir buvo susitarta atvykstant į įvykio vietą – siekiama pagrobti svetimą turtą, taigi savo pasyviu elgesiu jiems pritarė bei veikė bendra ir vieninga tyčia. Prokuroras visiškai pagrįstai teigia, kad šioje nusikalstamos veikos stadijoje pasikėsinimas pagrobti automobilį jau buvo įvykdytas, nesvarbu, kad nuteistieji buvo palikę grobiamą automobilį siekiant atsivežti kuro ir kad nuteistasis E. S., buvęs vienas iš trijų asmenų inicijavusių turto grobimą, kartu su visais prie automobilio negrįžo. Taigi, visų penkių nuteistųjų veiksmai iki jų išvykimo vertintini kaip pasikėsinimas pagrobti automobilį, nesvarbu, kad E. S. pats nebandė užkurti automobilio ir tik stebėjo ką darė jo draugai, teisės prasme jie laikytini bendrininkais. Teismas vertina apelianto siekį ateityje dirbti, tačiau vien tik aplinkybė, jog teistumas gali užkirsti galimybę jam dirbti norimą darbą, negali lemti išvados, kad E. S. veiksmai nebuvo nusikalstami ir, kad jie neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Dėl apeliantui paskirtos bausmės

Pagal BK 81 straipsnio 1 dalį asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, taikomos nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, numatytų BK XI skyriuje, nuostatos. Teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK VIII skyrius) ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės (BK XI skyrius) ir bausmės skyrimo (BK 91 straipsnis) ypatumais. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė remiasi teisėtumo, teisingumo, bausmės neišvengiamumo, asmeninės atsakomybės už kaltai padarytą veiką, humanizmo bei kitais principais. Apeliantas nuteistas už tai, kad pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, už kurią įstatymų leidėjas numato baudą, arba areštą, arba laisvės apribojimą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Teismas pastebi, kad E. S. yra moksleivis, neteistas, taip pat nebaustas administracine tvarka. Šių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paskyrė nuteistajam laisvės apribojimo bausmę, kuri nėra susijusi fiziniu asmens laisvės ribojimu, t. y. neskyrė nei laisvės atėmimo, nei arešto bausmės, taip pat neskyrė finansinės bausmės, t. y. baudos, kurios skyrimo galimybes riboja BK 90 straipsnio 3 dalis ir tai, kad nuteistasis yra moksleivis. Nagrinėjamoje byloje, teismas nustatė vieną E. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad E. S. dalyvavimas bendrininkų veiksmuose nebuvo aktyvus, bandant pagrobti automobilį, jis stovėjo nuošaly, o po išvažiavimo atsivežti kuro prie jo negrįžo ir netęsė nusikalstamų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas ir į kitų nuteistųjų asmenybes, E. S. paskyrė švelnesnę bausmę ir įpareigojimus nei kitiems bendrininkams. Teismas, apeliantui paskyrė laisvės apribojimo bausmę 7 mėnesiams, bei įpareigojo E. S.: mokytis; būti namuose nuo 21 val. iki 6 val. ir neatlygintinai išdirbti 24 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes tokie įpareigojimai yra pagrįsti: E. S. yra moksleivis ir tolesnis mokymasis gali turėti teigiamą naudą, jo elgesiui ateityje; pareiga vėlyvu paros metu būti namuose gali sulaikyti nuteistąjį nuo bendravimo su teisės pažeidimus darančiais asmenimis ir apriboti galimybes daryti nusikalstamas veikas; darbas sveikatos priežiūros ir kitose panašiose įstaigose gali padaryti teigiamą auklėjamąjį poveikį ir nesudaryti nebaudžiamumo už nusikalstamą elgesį įspūdžio. Šiuo atveju, šis įpareigojimas iš esmės yra minimalus, tad taip pat nėra per griežtas (BK 90 straipsnio nuostatos neriboja BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punkte numatyto įpareigojimo dydžio, tačiau BK 85 straipsnis numato galimybę nepilnamečiui paskirti nuo 20 iki 100 val. tokių auklėjamojo pobūdžio darbų).Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendis, kuriuo E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.