Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės I. P. ir nuteistojo J. B. gynėjo advokato A. B. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 272 str. 1 d. ir jam paskirta 80 MGL, t. y. 3012,80 Eur, bauda, ją sumokant per vienus metus. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2014-02-28 iki 2014-03-02, vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL baudai, laikant, jog J. B. yra sumokėjęs 4 MGL, t. y. 150,64 Eur baudos. Priteista iš J. B. Lietuvos Respublikos apsaugos ministerijos Panevėžio regiono Aplinkos apsaugos departamentui 3174,23 Eur žalai atlyginti ir 35,53 Eur valstybei proceso išlaidų. A. J. pagal BK 272 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. A. J. pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistojo skundas atmetamas, o prokurorės skundas tenkinamas, skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama, o kita skundžiamo nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 str. 1 d. 3 p., 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismui suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas bei savo procesinį sprendimą grįsti naujais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.

BPK 20 str. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Baudžiamojo proceso įstatymas aiškiai reglamentuoja, jog įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.). Įrodymais gali būti ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tariamas versijas. Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai ir kt.), gavimo šaltinį (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Tik įvertinus visus įrodymus, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami tam tikri duomenys. Proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, išsamiai išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinius skundus, ištyrusi byloje esančius įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, atmeta nuteistojo J. B. gynėjo skundo argumentus dėl nepagrįsto jo ginamojo nuteisimo ir visiškai sutinka su prokurorės skundo argumentais dėl nepagrįsto A. J. išteisinimo pagal BK 272 str. 1 d.

Kaip matyti iš nuteistojo J. B. gynėjo apeliacinio skundo, jis prašo J. B. dėl veikos, numatytos BK 272 str. 1 d., išteisinti, o prokurorė apeliaciniu skundu prašo pakeisti nuosprendžio dalį, palikti galioti teismo sprendimą, kad J. B. yra kaltas dėl veikos, numatytos BK 272 str. 1 d., padarymo ir kartu su juo nuteisti A. J..

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo esmė – nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių J. B. kaltę. Teigiama, jog liudytojų apklausos, kurias nuosprendyje išdėstė apylinkės teismas, be ekspertinių tyrimų, yra neobjektyvūs duomenys, todėl J. B. kaltė grindžiama tik spėjimais ir prielaidomis. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Kolegija šiuo atveju visiškai pritaria apylinkės teismo pozicijai, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių J. B. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas, įvertinęs surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, sulyginęs juos tarpusavyje ir sujungęs į nuoseklią ir logišką grandinę, pagrįstai J. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais remiasi grįsdamas savo išvadas dėl nuteistojo J. B. kaltės ir kuriuos atmeta, paneigdamas juos kitais bylos duomenimis. Teismo išvados yra pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo su jomis nesutikti. Vien tai, kad teismas priėmė J. B. nepalankų sprendimą ir įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad J. B. atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Pažymėtina, kad nuteistojo gynėjo skunde dėstomi argumentai – gynėjo abejonės dėl sumedžiojimo fakto, dėl neatliktų balistinių ir kt. tyrimų, žalos gamtai apskaičiavimo ir kt. nėra nauji, jie buvo žinomi apylinkės teismui ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti.

Nors J. B. viso proceso metu neigė savo kaltę (teigė, kad jis nemedžiojo, o naktį su A. J. buvo pas merginas, kurias įvardyti kategoriškai atsisako, pas V. K. į sodybą jį pirmą kartą nuvežė policijos pareigūnai, o jo automobilyje rasta medžioklės įranga užsilikusi nuo ankstesnės medžioklės), jo kaltė pagrįstai įrodoma kaip liudytojo apklausto G. M. parodymais, kuris nurodė, kad 2014-02-28 autobusiuku veždamas moksleivius į mokyklą, apie 7.30 val. ant kelio pamatė stovintį džipą „Mitsubishi Pajero“, o priartėjęs prie jo pamatė, kad pro priekinį keleivio langą yra iškištas šautuvo vamzdis su duslintuvu. Kadangi kelias buvo siauras ir jis pravažiuoti pro džipą negalėjo, pristabdė savo automobilį. Džipas iš karto nuvažiavo. Supratęs, kad yra brakonieriaujama, nes per lauką bėgo stirnų būrelis, jis užsirašė džipo valstybinį numerį ir iš karto paskambino policijos pareigūnui A. G., kuriam perdavė šią informaciją, taip pat nupasakojo, kur tas džipas stovėjo ir kokiame lauke brakonieriai medžioja stirnas. Kaip liudytojas apklaustas A. G. patvirtino G. M. parodymus, kad 2014-02-28 ryte jam paskambinęs liudytojas (G. M.) pasakė, jog važiuodamas netoli (duomenys neskelbtini) miško ant keliuko matė automobilį „Mitsubishi Pajero“, pro kurio pravirą langą buvo iškištas šautuvo vamzdis su pritaisytu duslintuvu. G. M. jam nurodė džipo valstybinį numerį, pasakė jo spalvą bei nupasakojo, kur tas džipas stovėjo. Žinodamas, kad pas netoliese tos vietos gyvenantį V. K. atvažiuoja panevėžiečiai medžioti, įtarė, kad gali būti brakonieriaujama, todėl apie tai informavo gamtos apsaugos inspektorių ir pats nuvažiavo į tą vietą pažiūrėti. Nuvažiavęs į G. M. nurodytą vietą pamatė stovintį automobilį „Jeep“. Lauke matė vyriškį, kuris tempė stirną. Tam vyriškiui sušuko „ateik čia“, po ko jis palikęs stirną nubėgo į automobilį „Jeep“ ir automobilis nuvažiavo link V. K. sodybos. Jis laukė gamtos apsaugos inspektorių, kurie atvykę nuvažiavo į V. K. sodybą, o jis liko laukti prie nušautos stirnos. Vėliau jie važiavo į Kupiškį, kur buvo sustabdytas nuteistojo J. B. automobilis „Mitsubishi Pajero“, kurio bagažinėje ant patiesto kartono matė šviežio kraujo ir stirnos plaukų. Kaip liudytojas apklaustas G. B. parodė, kad 2014-02-28 apie 7.30 val. gavo telefoninį pranešimą iš policijoje dirbančio A. G. apie vykstančią neteisėtą medžioklę, kurios metu per džipo langą šaudoma į stirnas. Jam buvo perduota džipo markė, spalva, valstybinis numeris. Pagal gautus duomenis nustatė, kad tas džipas priklauso J. B., kuris yra medžiotojų draugijos Panevėžio skyriaus medžiotojas. Pasitelkęs kolegą G. S. iš karto nuvyko prie (duomenys neskelbtini) miško, kur sutiko jų laukusį A. G., kuris parodė lauke gulinčią sumedžiotą suaugusios stirnos patelę, taip pat parodė vietą, iš kurios buvo šaudoma. A. G. jiems paaiškino, kad atvykęs rado lauke atvažiavusį kitą „Jeep“ markės automobilį, kuriame buvo du asmenys. Vienas asmuo sėdėjo prie automobilio vairo, o kitas tempė nušautą stirną. Jam (A. G.) paklausus stirną tempusio vyriškio, ką jis daro, šis nusikeikęs metė stirną ir nubėgo į automobilį, kuris nuvažiavo link V. K. sodybos. Jie trise (A. G., G. B., G. S.) kaip medžiotojai apžiūrėjo lauke gulėjusią stirną, kurios kaklo srityje buvo aiškiai matyti šautinė žaizda, kaip nustatė, padaryta šaunant į kaklą ekspensyvine kulka. Stirna buvo nušauta šviežiai, buvo stingimo pradžia. Tuomet jis su G. S. nuvyko į V. K. sodybą. Ant V. K. automobilio „Jeep“ galinio bamperio buvo aiškiai matyti šviežio stirnos kraujo, plaukų likučių, o jo bagažinėje buvo kruvini skudurai, pirštinės, guminiame padėkle pribėgę kraujo. Iš pradžių V. K. aiškino, kad vežė avį, tačiau jam parodžius stirnos plaukus, jis pripažino, kad buvo atvažiavęs jo draugas iš Panevėžio vardu J. su jam nepažįstamu piliečiu, jie sumedžiojo tas stirnas, o jam liepė jas parsivežti ir lupti jų kailį. Jiems besikalbant su V. K., priėjo A. K., kurio rūbai buvo kruvini, aplipę stirnos plaukais, taip pat buvo kruvinos jo rankos. Liudytojas G. B., pavaikščiojęs po kiemą, rado įrengtą ugniakurą, kuriame buvo sukištas stirnos kailis, žarnynas, kitos atliekos. Pagal kailį nustatė, kad tai stirnino kailis ir viduriai, o už klėties, žolėje, rado nuluptą dar nesupjaustytą į gabalus ir patį stirnino kūną. Tuomet V. K. pripažino, kad stirnas sumedžiojo J. B. ir liepė jam jas parvežti. V. K. parodė, kad jis vieną stirną iš lauko jau buvo atsivežęs ir važiavo atsivežti antros. Tuomet paskambino į Kupiškio policijos komisariatą, kad pareigūnai sustabdytų J. B. automobilį, važiuojantį į Panevėžį. Netrukus jam pranešė, kad automobilis su jame buvusiais dviem asmenimis jau yra sulaikytas ir pristatytas į Kupiškio policijos komisariatą. G. S. palikęs laukti iš Rokiškio atvykstančios operatyvinės grupės, kartu su A. G. nuvyko į Kupiškį. Ten rado sulaikytus J. B. ir A. J., o J. B. automobilyje rado graižtvinį šautuvą ir slėptuvėse už sėdynės įkištą garso slopintuvą, naktinio matymo prietaisą, turintį elektroninį vaizdo keitiklį, kurį medžioklėje draudžiama turėti. Automobilyje visur buvo primėtyta tuščių tutelių, daugiausia 223 kalibro, koks buvo ir J. B. automobilyje rastas šautuvas. Apžiūrėjęs šautuvą užuodė iš jo vamzdžio sklindantį šviežią parako kvapą. J. B. automobilio bagažinėje buvo šviežio kraujo ir stirnos plaukų, gulėjo kruvinas kartono gabalas. J. B. džipo ratų protektorius atitiko vėžias, kurias jis matė lauke prie neteisėtai nušautos stirnos ir V. K. kieme. Iš V. K. kiemo buvo išvažiuota per lauką, nes ten toliau nėra kelio. J. B. jam siūlė tartis, taip pat nuvykus pas V. K. į sodybą jis siūlė V. K. prisiimti kaltę, kuris sutiko, tačiau su sąlyga, kad šautuvą jam davė nuteistasis, bet J. B. pasakė, kad jeigu jo šautuvas, jam vis tiek blogai. Analogiškas aplinkybes nurodė ir G. S.. Be to, liudytojai A. G., G. B. ir G. S., patys būdami ilgamečiai medžiotojai, o G. S. turėdamas dar ir biologinį išsilavinimą bei būdamas selekcininkas, patvirtino, kad abi nušautos stirnos buvo subrendusios, o ne jauniklės. Netikėti pirmiau paminėtų liudytojų parodymais kolegija neturi jokio pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, sutampa tarpusavyje ir vienas kitą papildo, be to, atitinka ir kituose rašytiniuose bylos įrodymuose – J. B. automobilio, įvykio vietos apžiūros protokoluose ir kt. užfiksuotus duomenis. Pažymėtina, kad liudytojai G. B. ir G. S. papildomai buvo apklausti ir apeliacinės instancijos teisme, kuriame patvirtino savo ankstesnius duotus parodymus. G. S. dar papildomai nurodė tai, kad į stirnas buvo šauta iš 223, 222 kalibro ginklo, nes šaunant iš tokio kalibro ginklo kulkų įėjimo skylės būna labai mažos, o išėjimo – didelės, kadangi kulkos išeidamos sprogsta ir dėl to palieka dideles skyles. Pas abi nušautas stirnas buvo tokie pat kulkų įėjimo ir išėjimo požymiai. Liudytojai G. B. ir G. S. taip pat parodė, kad jie visus įrodymus fiksavo fotografuodami. Apeliacinės instancijos teismui pateiktos nuotraukos ne tik sutampa su jų apklausų metu nurodytomis įvykio aplinkybėmis, bet ir papildo ikiteisminio tyrimo medžiagą. Nenustatyta, kad A. G., G. B. ir G. S. kaip pareigūnai būtų netinkamai vykdę savo tarnybines pareigas. Iš bylos duomenų matyti, kad jie, gavę informaciją apie galimai vykstančią neteisėtą medžioklę, ne tik kaip pareigūnai, bet ir kaip medžiotojai, iš karto į ją sureagavo ir pirmieji atvykę į faktinę įvykio vietą – prie nušautos dar nesustingusios stirnos, pradėjo rinkti informaciją dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, nes tuo metu buvo aišku tik tiek, kad yra nušauta viena stirna. Tačiau G. B. su G. S. nuvykus į V. K. sodybą ir joje radus stirnų dorojimo įrangą, stirnos kailį, vidurius, šviežiai nuluptos stirnos kūną, ant V. K. automobilio radus šviežio stirnos kraujo, plaukų, o V. K. jiems pripažinus, jog stirnas sumedžiojo jo draugas J. B. iš Panevėžio, kuris buvo atvažiavęs su kitu jam nepažįstamu piliečiu, ir jam (V. K.) liepė sumedžiotas stirnas parsivežti bei nulupti joms kailį, tapo aišku, kad yra padaryta didelė žala laukinei gyvūnijai (sumedžiota ne viena, o dvi stirnos), todėl apie galimai padarytą nusikaltimą G. B. informavo policijos pareigūnus. Policijos pareigūnai taip pat buvo informuoti ir apie automobilį, iš kurio galimai buvo brakonieriaujama, kuris važiuoja į Panevėžį ir kurį reikia sulaikyti. Sulaikius J. B. automobilį prie Kupiškio, jame dar buvo A. J., o apžiūrėjus automobilį, jame rastas ginklas su optika, duslintuvu, automobilyje buvo matyti pilna gilzių, bagažinėje – stirnos palukų ir šviežio kraujo. Visus šiuos duomenis, įskaitant ir J. B. automobilio ratų protektorių, kurio vėžės buvo rastos lauke prie nušautos stirnos ir V. K. sodyboje, aplinkos apsaugos pareigūnai G. B. ir G. S. nufotografavo, todėl nėra jokio pagrindo netikėti jų nurodytomis įvykio aplinkybėmis bei nesiremti pateiktomis nuotraukomis. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, rodančių, kad liudytojai G. B. ir G. S. būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir dėl šio įvykio duotų melagingus parodymus. Minėti liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą. Be to, jų parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Apie pareigūnų galimą suinteresuotumą jokių abejonių neišreiškė ir pats nuteistasis ar jo gynėjas. Tuo tarpu kaltinamieji, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nėra saistomi priesaika, jie turi teisę parodymus naudoti kaip gynybos priemonę, todėl teigė, kad tą naktį jie praleido su merginomis ir buvo sulaikyti iš jų grįžtantys į Panevėžį. Tačiau tiek J. B., tiek ir A. J. atsisakė nurodyti merginų duomenis, motyvuodami džentelmeniškumu, kas yra jų teisė, tačiau netenkama galimybės patikrinti tokius jų parodymus. Todėl vertinami tie įrodymai, kokie yra surinkti byloje ir gauti apylinkės ir apygardos teismuose.

Vienas iš nuteistojo J. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad teisme nebuvo apklaustas V. K., o jo ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotų parodymų negalima laikyti pilnaverčiais įrodymais, kadangi jo apklausoje nei J. B., nei jo gynėjas nedalyvavo ir neturėjo galimybės liudytojui užduoti klausimus, todėl kartu buvo pažeista ir nuteistojo teisė į gynybą. Iš tiesų V. K. nebuvo apklaustas apylinkės teisme, tačiau pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje jo parodymais ir nebuvo remtasi. Apylinkės teismas V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertino tik tiek, kiek jie atsispindėjo dviejų liudytojų – G. B. ir G. S. parodymuose. V. K. apklausus apygardos teisme, jis nurodė, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra neteisingi. V. K. apygardos teisme paneigė, kad aptariamo įvykio metu pas jį į sodybą buvo atvažiavęs J. B.. V. K. parodė, kad J. B. jam yra matytas žmogus, bet jo asmeniškai nepažįsta. Aptariamo įvykio metu J. B. pas jį sodyboje nebuvo. Kad buvo kažkoks J. jam pradėjo sakyti pats G. B., o kadangi jis tuo metu buvo girtas ir neadekvatus, su juo nesiginčijo ir su viskuo sutiko. Tvirtina, kad jo parodymai, jog tuo metu iš Panevėžio pas jį buvo atvažiavęs J., yra neteisingi. O dėl jo sodyboje rastos stirnos, V. K. paaiškino, kad tą stirną jis važiuodamas su A. rado ir ją pasiėmė. Nežiūrėjo, ar stirna buvo nušauta ar ne, kraujas iš jos netekėjo. Tačiau tokie V. K. parodymai paneigti byloje surinktais ir pirmiau aptartais įrodymais, todėl vertinami kritiškai ir atmetami kaip neatitinkantys tikrovės bei laikomi siekiu padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija dar kartą pažymi, kad ant V. K. automobilio ir jo bagažinėje buvo rasta šviežio stirnos kraujo, kas paneigia jo parodymus, jog iš stirnos kraujas netekėjo. Taip pat V. K. kieme buvo rasti J. B. automobilio padangų protektorių pėdsakai, tokie pat pėdsakai buvo rasti ir lauke prie nušautos stirnos, kas paneigia V. K. ir kartu J. B. parodymus, jog J. B. pas V. K. sodyboje nebuvo. Be to, V. K. apygardos teisme nenurodė, iš kur jam buvo žinoma apie antrą stirną, kurios jis kartu su A. K. savo džipu buvo atvažiavęs į lauką pasiimti, tačiau jos nepaėmė, nes jiems sutrukdė atvažiavęs A. G.. Apygardos teisme papildomai apklaustas G. S. taip pat paneigė V. K. parodymus apie stirnos radimą, nurodydamas, kad įvykio metu jam bendraujant su V. K. jo paaiškinimuose visiškai nebuvo tokios kalbos, jog stirną jis rado ir ją parsivežė. Pažymėtina ir tai, kad 2014-10-21 akistatos su G. B. metu V. K., būdamas blaivus, ką jis pats pripažino ir apeliacinės instancijos teisme, parodė, jog 2014-02-28 buvo sutikęs J. B., ir jis ar jo draugas jam ar K. sakė, kad sumedžiojo stirnas. V. K. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, kad šios akistatos metu jam buvo daromas spaudimas, todėl jis tokias aplinkybes ir nurodė, atmetami kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs. Taigi atsižvelgusi į tai kolegija neturi jokio pagrindo remtis V. K. apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais, nes juos paneigia kiti bylos įrodymai, kurių patikimumu ir objektyvumu nėra pagrindo abejoti.

Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų tarpusavyje sutampančių ir vienas kitą papildančių patikimų ir objektyvių įrodymų visumos pagrindu nustatyti tarpiniai faktai susijungia į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, kuri atskleidžia išsamų įvykio vaizdą ir leidžia daryti įrodymais pagrįstą išvadą, jog nuteistasis dalyvavo neteisėtoje medžioklėje, kuri buvo vykdoma iš jo automobilio, kurios metu buvo nušautos dvi stirnos.

Tačiau kolegija, dar kartą ištyrusi byloje esančius įrodymus ir pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad šioje medžioklėje J. B. dalyvavo vienas, nes neįrodyta, kad kartu su juo šioje medžioklėje būtų dalyvavęs ir A. J.. Priešingai nei apylinkės teismas, kolegija mano, kad byloje yra pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog neteisėtoje medžioklėje kartu su J. B. dalyvavo ir A. J., o apylinkės teismo išvados dėl A. J. išteisinimo yra nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize ir padarytos apylinkės teismui neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti.

Nagrinėjamu atveju esant pagrįstiems įrodymams, kad neteisėta medžioklė buvo vykdoma iš automobilio, o remiantis G. M. parodymais, jos mechanizmas buvo toks, kad vienas asmuo vairuoja automobilį, o kitas per atvirą keleivio pusės langą laiko iškištą šautuvą, nelogiška daryti išvadą, kad šį nusikaltimą padarė tik vienas J. B.. Kaip matyti iš bylos duomenų, kartu su J. B. buvo sulaikytas ir A. J.. V. K. G. B. ir G. S. taip pat nurodė, kad J. B. pas jį buvo atvažiavęs su dar vienu vyriškiu. Tiek J. B., tiek ir A. J. patys pripažino, kad jie visą laiką buvo kartu. Kitų aplinkybių, rodančių, kad buvo dar ir kitų asmenų, nėra. Todėl jau aptartais įrodymais įrodžius, kad buvo medžiojama iš automobilio keleivio pusės ir tuo pačiu metu automobilis važiuoja, akivaizdu, kad aptariamas nusikaltimas negalėjo būti padarytas vieno asmens – J. B., tam buvo reikalingos dviejų žmonių pastangos. Kaip jau minėta, kitų duomenų, kad su J. B. automobilyje būtų buvę dar ir kitų asmenų be A. J., nėra, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pakanka įrodymų pripažinti, jog neteisėtoje medžioklėje dalyvavo ir A. J. kaip J. B. bendrininkas.

Atsižvelgus į tai konstatuotina, kad įrodymų visuma neabejotinai nustatyta, jog A. J. padarė jam kaltinime nurodytus veiksmus veikdamas bendrininkų grupe su J. B., todėl jo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 272 str. 1 d., ir už šios veikos padarymą, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį (padarytas baigtas, tyčinis, nesunkus nusikaltimas), A. J. asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, jam skirtina baudos bausmė, mažesnė nei įstatyme numatytas vidurkis, skiriamas už nesunkų nusikaltimą.

Pripažinus A. J. kaltu atitinkamai sunkinamas ir kaltinamas J. B., nurodant, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 272 str. 1 d., padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. J.. Ši aplinkybė laikoma ir jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe. Tačiau esant J. B. atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė paliekama tokia pati, juolab kad nėra skundo sunkiančiais pagrindais (prokurorė savo apeliaciniame skunde neprašė J. B. skirti didesnę baudą), o esant ir nuteistojo gynėjo skundui, kuriuo prašoma J. B. išteisinti, sunkinti nuteistojo padėties negalima.

Pripažinus, kad aptariamą nusikalstamą veiką padarė bendrininkai J. B. ir A. J., byloje pareikštas Lietuvos Respublikos apsaugos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 3174,23 Eur civilinis ieškinys dėl padarytos žalos gamtai atlyginimo priteisiamas solidariai iš abiejų nuteistųjų, nes žala buvo padaryta būtent abiejų nuteistųjų veiksmais. Nuteistojo J. B. gynėjas taip pat abejoja gamtai apskaičiuota žala, tačiau, kaip jau minėta, šis klausimas buvo keliamas ir apylinkės teisme, ir apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje šiuo klausimu plačiai pasisakė, todėl teisėjų kolegija, visiškai sutikdama ir pritardama apylinkės teismo išdėstytiems argumentams, jų nebekartoja.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 2 p.,

nusprendžia:

Panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-05-26 nuosprendžio dalį, kuria A. J. pagal BK 272 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią veiką, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.

A. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 272 str. 1 d., ir jam paskirti 80 MGL, t. y. 3013 Eur baudą, ją sumokant per vienus metus nuo šio nuosprendžio priėmimo.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-05-26 nuosprendžio dalį J. B. atžvilgiu pakeisti – kaltinimo nustatomoje dalyje pripažinti, kad nusikaltimą, numatytą BK 272 str. 1 d., jis padarė bendrininkų grupe su A. J..

Pripažinti J. B. atsakomybe sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 272 str. 1 d., jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. J..

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo – Lietuvos Respublikos apsaugos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 3174,23 Eur civilinį ieškinį dėl padarytos žalos gamtai atlyginimo priteisti solidariai iš J. B. ir A. J..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.